„Mūsų oponentas yra ir rabinas Šolom Ber Krinskis. Jis priklauso vadinamiesiems žydams chabadnikams, kurie nuolat linko Rusijos pusėn. Žydai litvakai visuomet palaikė LDK, Lietuvos nepriklausomybės idėją, o chabadnikai – Rusijos interesus. O juk žydų aukso amžius baigėsi būtent tada, kai LDK okupavo Rusijos imperija. Rabinas Šolom Ber Krinskis iki šiol pavaldus rabinui Berl Lazarui, kuris yra Vladimiro Putino kišeninis rabinas. Rusijoje įkurtas pasaulio rusakalbių žydų kongresas. Didžiausia nesąmonė, kokią tik galima sugalvoti. Žydiškumą nustato visai kiti dalykai, tik ne kalba. Žydai kalba įvairiomis kalbomis. Ta rusakalbių žydų bendrija savo reikmėms bandė pajungti ir mus, litvakus. Bet mes pasipriešinome, nesutikome. Deja, ši kova dar nebaigta. Mat rabiną Krinskį labai proteguoja Lietuvos politikas Emanuelis Zingeris. Būta raginimų, jog tam į Rusiją besižvalgančiam rabinui būtų skubos tvarka suteikta Lietuvos pilietybė, kad būtų nurašytos kai kurios skolos. Žodžiu, tarp žydų absoliučios vienybės taip pat nėra ir negali būti,” – sako Lietuvos tautinių mažumų bendrijų tarybos pirmininkas Vitalijus Karakorskis.
Gintaras Visockas
Šių metų rugpjūčio 23 – 31 dienomis Vilniuje dirbo trečiasis žydų litvakų kongresas, skirtas “Vilniaus – Europos kultūros sostinės”, Lietuvos vardo tūkstantmečio ir Lietuvos žydų bendruomenės (LŽB) 20-ečiui paminėti. Kas yra žydai litvakai? Kodėl tarp žydų ir lietuvių vis dar pasitaiko nesutarimų? Galų gale – kas kaltas dėl tų nesutarimų? Ar tikrai žydai pasižymi absoliučiu vieningumu? Iš kur atkeliauja antisemitizmas? Kodėl Rusijoje įkurta rusakalbių žydų bendrija? Ko iš tikrųjų siekia Efraimas Zurofas? Su Lietuvos tautinių mažumų bendrijų tarybos pirmininku Vitalijumi Karakorskiu kalbasi “XXI amžiaus” žurnalistas Gintaras Visockas.
Demokratinėse valstybėse šiandien vis rečiau teiraujamasi tautybės. Kai kurie žmonės net įsižeidžia, jei paklausiama, kas jis – lietuvis, žydas ar rusas. Mat dabartiniame pasaulyje dažniausiai akcentuojami tik pilietybės reikalai. Nenoriu ginčytis, geros ar blogos tokios tendencijos. Bet mes šiandien nusiteikę kalbėti ne tiek apie Izraelio ir Lietuvos, kiek apie kartais įtemtus lietuvių ir žydų tarpusavio santykius. Todėl negaliu nepaklausti, kokios Jūs tautybės? Jūs – tikras žydas?
Dėl tokių klausimų niekad neįsižeidžiu. Didžiuojuosi esąs žydas litvakas. Jei dar tiksliau, esu pats tikriausiais žydas. Mano abu tėvai – žydai. Atvažiavau gyventi į Vilnių tuoj po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo iš Baltarusijos miesto Bobruisko, kuriame dar Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) metais gyveno daug žydų. Mato tėvas gyvena Izraelyje, jis jau – pensininkas. Brolis gyvena taip pat Izraelyje, bet ruošiasi persikelti gyvent į Kanadą, nes ten rado gerai apmokamą darbą pagal savo specialybę. Mano žmona – lenkė.
Kokie motyvai paskatino persikelti gyventi į Lietuvą? Ekonominiai, šeimyniniai, politiniai?
Greičiau politinės, nei ekonominės priežastys.
Gal galėtumėte apibūdinti, ką reiškia sąvoka “žydas – litvakas”? Suprantu, kad keliais žodžiais esmę sunku išdėstyti. Tačiau Lietuvoje tikrai daug žmonių, kurie mažai ką žino apie žydus. Prisipažinsiu, aš ir pats esu mažai susipažinęs su Lietuvos žydų praeitimi. Esu skaitęs Normano Finkelšteino knygą “Holokausto industrija”, Jono Mikelinsko monografiją “Kada Kodėl taps Todėl”, esu skaitęs keletą monografijų apie Izraelio slaptąsias tarnybas… Štai lyg ir viskas.
Jei mes manome, jog žydai yra net ne tauta, o civilizacija, tai negalėtume apsieiti ir be savokų aškenazi bei sefardai. Prie aškenazi priskiriami tie žydai, kuriuos pavadintume Centrinės Europos žydais, o sefardai – tai tokie žydai, kurie gyvena Ispanijoje, Italijoje, Šiaurės Afrikoje… Aš, be abejo, esu aškenazis. Tiksliau sakant, aš priskiriamas prie europietiškų žydų, kurių branduolys formavosi Vokietijoje. Žydai litvakai – tai tokie žydai, kurie šimtmečiais gyveno LDK teritorijoje. Prisimenu, kažkas iš mūsiškių yra net pajuokavęs, kad žydai skirstomi į žydus litvakus ir visus kitus, kurie pavydi litvakams.
Kodėl pavydi? Kuo ypatingi žydai litvakai?
Atsakymas – paprastas. Žydams gyventi LDK teritorijoje, taip pat – ir bendroje Lietuvos – Lenkijos valstybėje, buvo lengva. Jie turėjo visišką savivaldą, čia nebuvo antižydiškų pogromų. Žydai į LDK atkeliavo specialiu Vytauto Didžiojo prašymu, atkeliavo ne kaip užpuolikai, agresoriai ar prievartautojai. Atkeliavo kaip prekybininkai, mokslininkai, tyrinėtojai. Vytautas Didysis jiems suteikė specialių privilegijų. Todėl gyvenimą tais laikais mes kartais vadiname “žydų aukso amžiumi”.
Beje, tarp žydų litvakų – itin daug iškilių asmenybių, kurios žinomos visame pasaulyje ir kurios, jei norite, garsina Lietuvos vardą Amerikoje, Europoje, Pietų Afrikoje. Išskirtinis žydų litvakų bruožas – racionalumas, darbštumas, polinkis į mokslą, kultūrą. Mes esame viena iš tautinių mažumų, kurios aktyviai, nuoširdžiai kūrė Lietuvą kartu su pagrindine tauta – lietuviais.
Jūs – Lietuvos tautinių mažumų bendrijos tarybos pirmininkas?
Šių metų spalio mėnesį mano kadencija baigiasi, šias pareigas ėjau trejetą metų. Tačiau šios pareigos – ne pačios svarbiausios mano gyvenime. Esu profesionalus žurnalistas, profesionaliai studijavau tiek rusų filologiją, tiek žurnalistiką. Atvykęs į Lietuvą televizijoje rengiau keletą teminių laidų, pasakojančių tiek apie dabartinių Lietuvos žydų gyvenimą, tiek apie Holokaustą, tiek apie lietuvius, gelbėjusius žydus nuo nacių. Mano žmona Lilija Kopač yra Lietuvos kinometografininkų sąjungos narė, ji yra sukūrusi ne vieną dokumentinį filmą apie Holokaustą ir pasaulio teisuolius, kurie gelbėjo žydus Antrojo pasaulinio karo metais.
Šių metų rugpjūčio pabaigoje Vilniuje surengtas trečiasis žydų – litvakų kongresas. Kokių tikslų siekiama tokiais renginiais? Kuo jie naudingi Lietuvai?
Šiuos kongresus laikau puikia iniciatyva, kurią kadaise parodė Lietuvos žydų bendruomenė. Pirmasis kongresas surengtas Vilniuje, jei neklystu, 2001-aisiais metais. Pirmasis kongresas buvo daugiau pažintinio pobūdžio. Jo metu buvo parodyta, kad egzistuoja tokia bendruomenė kaip žydai litvakai. Juk mes išsibarstę po visą pasaulį. Omenyje pirmiausiai turiu Antrąjį pasaulinį karą. Tas karas sujaukė natūralų žydų bendruomenių gyvenimą daugelyje pasaulio šalių. Paskui sekė repatrijacija iš SSRS, prasidėjusi apie 1970-uosius metus. Kremlius tais dešimtmečiais leisdavo po truputį žydams emigruoti iš Sovietų Sąjungos mainais į modernias vakariečių technologijas. Vaizdžiai tariant, tuometinė SSRS vadovybė prekiavo žydais. Išleidžia kelis šimtus ar tūkstančius žydų į Vakarus, o už tai iš Vakarų gauna nemokamai arba labai pigiai įsigyti modernių įrengimų, automatų, agregatų. Paskui žydai masiškai emigravo pirmosiomis SSRS žlugimo dienomis. Pirmasis žydiškas kongresas Vilniuje siekė suburti po pasaulį išsibarsčiusius litvakus. Toks buvo pagrindinis jo rūpestis.
Antrojo kongreso metu buvo daugiausiai kalbama apie litvakų indėlį į pasaulinę kultūrą. Trečiasis kongresas siejamas ir su Lietuvos vardo tūkstantmečio minėjimu, ir su Vilniaus kaip Europos kultūros sostinės renginiais. Nors VEKSas ir priskiria žydų litvakų kongresą prie savo atliktų darbų, tačiau toks pasakymas nėra visiškai tikslus. Mat VEKSo vadovybė beveik neparėmė mūsų Kongreso. Pasakyčiau taip: Kongresas susideda iš dviejų dalių, kurioms buvo skirti VEKSo pinigai. Tai – tradiciškos žydiškos muzikos festivalis, kuriam skirta buvo perpus mažiau pinigų, nei prašyta – tik apie 300 tūkst., nors reikėjo maždaug vieno milijono. O kita dalis – tai garsaus žydų kompozitoriaus, Lietuvos nacionalinės premijos laureato Anatolijaus Šenderovo kūrinio premjera, skirta Holokausto aukoms pagerbti. Taigi VEKSas šiems dviems renginiams skyrė lėšų, nors, pabrėžiu, ne tiek, kiek prašėme.
Pats Kongresas, deja, taip ir liko be valstybinės paramos.
Teko girdėti, jog šį kartą į Kongresą laukėte suvažiuojant kur kas daugiau žydų, nei atvažiavo. Kodėl 2009-aisiais svečių sulaukėte mažiau, nei ankstesniais kartais? Pakenkė pasaulinė ekonominė krizė? Silpsta susidomėjimas žydų litvakų praeitimi?
Be abejo, čia įtakos turi ir ekonominiai dalykai. Bet esama ir kitų priežasčių. Sutrukdė ne tik piniginiai, bet ir moraliniai reikalai. Na kad ir tos fašistuojančių jaunuolių ar skinhedų eitynės. Tokie incidentai nepuošia Lietuvos. Kai kurie žydai iš, sakykim, Amerikos ar Kanados, susimąsto, ar verta jiems važiuoti į šalį, kur rengiamos antižydiškos eitynės. Prie neigiamo įvaizdžio galėjo prisidėti ir žydų generolo Arado persekiojimas. Šiandien Lietuvos Generalinė prokuratūra jau nutraukė šio generolo teisminį persekiojimą. O juk būta laikotarpio, kai šitas žydas buvo kaltinamas karo nusikaltimais prieš Lietuvos piliečius.
Ar tikrai generolas Aradas niekuo nenusikalto lietuviams?
Tragiška ir tuo pačiu labai įdomi generolo Arado istorija prasidėjo Antrojo pasaulinio karo metais, kai vokiečiai Lietuvoje sušaudė jo tėvus, o pačiam trylikamečiui Aradui pavyko per stebuklą išlikti gyvam. Nieko nuostabaus, kad Aradas patraukė pas sovietinius, o ne pas Lietuvos partizanus. Jis tiesiog neturėjo kito pasirinkimo. Nei lenkų, nei lietuvių partizanai jo nebūtų priglaudę. O partizaninis karas klostosi ne visuomet pagal taisykles. Partizaniniame kare pasitaikydavo visko. Tas Aradas 1944-aisiais per Lenkiją pasitraukė į Palestiną, į Palestiną persikėlė dar tais metais, kai nebuvo susikūrusi Izraelio valstybė. Jis dalyvavo visuose Izraelio karuose prieš arabus. Izraelyje – jis didvyris. Juolab – ne popierinis, o tikras lauko generolas. Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus specialiu dekretu jį buvo įtraukęs į tarptautinę komisiją, kuri tyrė nacių ir sovietų okupacinių rėžimų padarytus nusikaltimus. Aradas buvo įtrauktas būtent kaip Izraelio atstovas. O Lietuvoje prasideda tyrimas, ar Aradas kartais nedalyvavo kariniuose veiksmuose prieš lietuvius. Tokie Lietuvos žingsniai Vakarams – nesuprantami.
Kokios priežastys lemia, kad susiklosto itin skirtingi požiūriai į kai kuriuos gyvenimo reiškinius?
Lietuvos ir Izraelio santykiai – normalūs. Izraelis ir Lietuva tarpusavyje bendrauja kaip dvi demokratinės valstybės, išpažįstančios bendras vertybes. Antisemitizmo apraiškos Izraeliui, be abejo, labai nepatinka. Bet dviejų valstybių santykiai nėra blogi.
Visai kas kita, kai mes kalbame apie lietuvių ir žydų tarpusavio santykius. Čia jau esama kai kurių niuansų. Mes, žydai, esame Lietuvos piliečiai. Noriu pabrėžti – lojalūs piliečiai. Ir mes dažnai nesuprantame, kodėl kai kada jūs, lietuviai, sakote: mes ir jie. Jei aš esu Lietuvos pilietis ir Jūs, Gintarai, esate Lietuvos pilietis, tai mes esame bendrapiliečiai, o ne “mes ir jie”.
Ką Jūs atsakytumėte tiems lietuviams, kurie tvirtina, jog dėl žydų kančių Lietuva nėra kalta. Nes kai žydai buvo žudomi ir kankinami Lietuvoje, Lietuva buvo pavergta. Nepriklausomoje Lietuvoje žydai nebuvo skriaudžiami, žydai mūsų žemėje buvo skriaudžiami tik tuomet, kai Lietuva pati buvo beteisė. Suprask, visus kaltinimus bei priekaištus žydai turėtų adresuoti Vokietijai ir Rusijai. Taip pat – ir dėl nacionalizuoto turto.
Asmeniškai būčiau būtent už tokį sprendimą. Tačiau pati Lietuvos valstybė pasirinko kiek kitokį kelią. Prisiminkime istoriją. 1940-aisiais žydų nuosavybę Lietuvoje nacionalizavo sovietai, paskui – vokiečiai, paskui – vėl sovietai. Ir ta sovietų nacionalizuota nuosavybė žydams iki šiol negrąžinta. Lietuvoje buvusi žydų nuosavybė iki šiol negrąžinta teisėtiems šeimininkams.
Bet Jūs pats pabrėžėte, kad iš žydų turtą atėmė arba vokiečiai, arba sovietai. Lietuviai neatėmė nė vieno pastato iš žydų. Tad ar nebūtų tiksliau priekaištauti dėl patirtų nuostolių Kremliui ir Berlynui?
Kalbėdamas apie negrąžintą nuosavybę omenyje turiu visuomeninį, bendruomeninį turtą – pastatus, kurie priklausė žydų bendruomenei iki Ribentropo – Molotovo pakto. Vadinasi, sovietų valdžios sprendimai šiandien Lietuvoje gyvenantiems žydų tautybės žmonėms dar tebegalioja. Kaip buvo sovietų nacionalizuotas, taip iki šiol ir lieka negrąžintas. Kai kas klausia, kam grąžinti, juk žydų tiek mažai belikę. Bet juk tokios kalbos – ciniškos. Nepamirškime, kad Lietuvos laikinoji vyriausybė 1941 metais atkūrė nuosavybės teises visiems šalies gyventojams išskirus žydus.
Jūs kritikuojate tas Lietuvos nuostatas, kuriose kalbama, jog nuosavybė grąžinama tik Lietuvos piliečiams? Bet kas čia blogo? Tai juk – negausios, neturtingos, per pastaruosius kelis šimtus metų labai kentėjusios nuo įvairių okupacijų valstybės gynybinė pozicija.
Pasaulinėje praktikoje nuosavybės ir pilietybės klausimai nėra susiję. Estai ir latviai pasirinko būtent variantą, kai nuosavybė ir pilietybė nejungiami į vieną visumą. Koks skirtumas, kur aš gyvenu, kokia mano pilietybė. Jei aš turiu turto, tai jis – mano, kur aš begyvenčiau. Tokia pozicija man priimtinesnė. Galų gale apie turto grąžinimą žydams kaip fiziniams asmenims dar net nekalbama ir greičiausiai nebus kalbama. Aš kalbu apie bendruomeninio turto grąžinimo reikalus. Juk ir Lietuvos Konstitucija sako, kad nuosavybė – šventa, neliečiama. Lietuvos valstybė krikščionims grąžino Katedrą ir kitas bažnyčias. Lietuvos valstybė grąžino turtą ir kitoms religinėms konfesijoms. Kodėl žydai turėtų tapti išimtimi? Mums to turto atgavimas – gyvybiškai svarbus. Atgausime turtą – galėsime veikti kaip bendruomenė. Jei neatgausime, mūsų bendruomenei bus sunku gyvuoti. Beje, mes – labai aktyvūs žydai. Mūsų bendruomenė – specifinė. Lietuvoje šiuo metu gyvena per 4 tūkst. žydų, ir daugiau nei pusė jų priklauso mūsų bendruomenei. Lietuvoje nėra jokios kitos tautos, kuri būtų tokia konsoliduota.
O kas šiuo metu išlaiko Jūsų bendruomenę, padeda Jums finansiškai? Izraelis?
Dabar mus remia Amerikos žydai, net ne Izraelio valstybė, o tarptautinės žydų organizacijos. Iš Lietuvos valstybės finansinės paramos mes prašome tik simbolinės, kur kas mažesnės, nei prašo kitos Lietuvos tautinės mažumos.
Jūs minėjote, kad jau trejetą metų vadovaujate tautinių mažumų bendrijų tarybai. Ar Lietuvoje viskas iki galo sureguliuota, kai kalbama apie tautines mažumas? Kai kas Lietuvoje sako, kad lietuviai – itin tolerantiški. Per daug tolerantiški. Geriau jau patys save nuskriaus, nei kitatautį.
Lietuviai – užtektinai tolerantiški. Tačiau kai kurie įstatymai Lietuvoje dėl tautinių bendrijų vis tik iki galo nesureguliuoti. Lietuvos įstatymuose konkrečiai neapibrėžta, kas yra tautinė bendrija, nors šalies Konstitucija ir mini tautinės bendrijos sąvoką. Bet vėliau tautinės bendrijos sąvoka nedetalizuojama. Ir čia prasideda sveiku protu nesuvokiami nesusipratimai. Pavyzdžiui, į Lietuvą atvažiuoja trys pakistaniečiai. Pagal Lietuvos įstatymus jie jau gali kurti tautinę bendriją. Bet juk šis leidimas gali būti panaudojamas ir ne visai gražiems tikslams. Vos prieš keletą dienų į Lietuvą atvažiavę trys pakistaniečiai vargu ar gali būti pilnaverte bendruomene. Bet tokie jau lietuviški įstatymai. Mes, tautinės mažumos, dabar gyvename pagal tą patį įstatymą, kuris reglamentuoja, sakykim, filatelistų būrelio veiklos ypatumus. Bet juk tai – du nepalyginami dalykai. Įkurti tautinę bendriją ir įkurti filatelistų būrelį – ne tas pats.
O dėl priekaištų Vokietijai ir Rusijai štai taip atsakyčiau. Oficiali Vokietijos valdžia jau seniai moka kompensacijas nuo nacizmo nukentėjusiems žydams, kur jie begyventų. Rusija gi nemoka kompensacijų niekam. Ir artimiausiu metu, man regis, tikrai nemokės. Taip pat ir žydams. Sutinku, galima spausti Kremlių dėl kompensacijų grąžinimo. Bet tik ne žydų bendruomenės lygmeniu. Čia turėtų būti dviejų valstybių derybos.
Taip pat noriu pabrėžti, jog nesu pono Zurofo gerbėjas. Aš pripažįstu, kad kai Lietuvoje buvo skriaudžiami žydų tautybės žmonės, Lietuvos valstybės nebuvo, todėl bent jau man visiškai aišku, kad Lietuvos valstybė dėl žydų kančių nieko dėta. Kaltinti Lietuvos valstybę dėl žydų kančių – nesąmonė. Tikrai šiuo klausimu nesutinku su Zurofu.
Kaip Jūs manote, ko siekia Efraimas Zurofas?
Simono Vyzentalio centro direktorius – profesionalus nacių medžiotojas. O ten, kur prasideda profesiniai reikalai, tada galima kalbėti ir apie finansus, kurie reikalingi centro išlikimui. Jei reikia pragyvenimui pinigų, vadinasi, reikia rėmėjų. O rėmėjų būna visokių. Pavyzdžiui, man keista, kodėl E.Zurofas taip artimai bičiuliaujasi su Kremliumi, nors Rusijoje antisemitizmo lygis šiuo metu labai aukštas. Pirmoji antisemitizmo banga atkeliavo iš Rusijos kartu su baltąja rusų emigracija. Carinės Rusijos žvalgybos sufalsifikavo Siono išminčių protokolus tik tam, kad sukeltų pasaulyje priešiškumą žydams. Ir dabar iš Rusijos atkeliauja didelė antižydiškų nusiteikimų banga. Tai galima matyti ir iš tų tūkstančių ir milijonų rusų kalba leidžiamų antisemitinių knygų, kurių, deja, gausu ir Lietuvos knygynuose. Tos knygos dideliais tiražais štampuojamos Rusijoje ir įvairiausiais būdais platinamos po visą pasaulį. Būtent iš tų dezinformacijų “išminties” semiasi ir tokie kaip Mindaugas Murza. O va E.Zurofas labai puikiai sutaria su Rusija, kuri ir šiuo metu yra labai antisemitinė.
Kaip Jūs vertinate Normano Finkelšteino knygą “Holokausto industrija”?
Taip, tą knygą parašė žydas. Čia būtent tas atvejis, kuris rodo, kad tarp žydų nėra absoliučios vienybės. Socialinio solidarumo esama daug. Bet pasakojimai apie milžinišką žydų vienybę – labai perdėti. Kaip matote, žydai tarpusavyje nesutaria net dėl Holokausto. Knygos autorius neneigia Holokausto. Visi puikiai supranta, kad būta milžiniškos tragedijos. Dėl šito sutinka ir pats N.Finkelšteinas. Su kai kuriais jo teiginiais aš sutinku, su kitais – ne. Aš pripažįstu, kad iš Holokausto temos kažkas finansiškai pasipelno. Tačiau spekuliacijų esama ir visomis kitomis plačius visuomenės sluoksnius dominančiomis temomis. Suskaičiuokime, kokius honorarus, turtus, visuomeninę padėtį užsitarnavo kai kurie hitlerizmo ir stalinizmo temas nagrinėję režisieriai, rašytojai, aktoriai. Juk ir šalia krikščionybės, katalikybės esama didelės finansinės industrijos. Bet, matyt, be industrijos ir neįmanoma išsiversti. Štai kino aktorius ir režisierius Melas Gibsonas. Atkreipkite dėmesį, kokius honorarus jis uždirbo, sukūręs filmą „Kristaus kančia“. Turint omenyje šiuos aspektus lengviau suprasti ir knygos “Holokausto industrija” daugialypiškumą.
Jūs tvirtinate, kad pasakojimai apie žydų vienybę tėra gražus, bet perdėtas mitas?
Jau šiek tiek minėjau, kad žydų bendruomenė Lietuvoje kur kas labiau konsoliduota, nei kitos tautos. Iš 4 tūkst. žydų daugiau nei pusė priklauso vienai bendrijai. Tai – daugiau nei 50 proc. Jūs raskite tokią lietuvišką, rusišką, totorišką ar lenkišką organizaciją Lietuvoje, kuriai priklausytų per 50 proc. Lietuvos lietuvių, rusų, totorių ar lenkų. Tokių nėra.
Bet ir mes turime savų oponentų. Kaune susikūrusios net trys žydiškos religinės bendruomenės. Viena jų, vadovaujama M. Bairako, oponuoja mūsų pagrindinei, gausiausiai bendruomenei. Oponuoja visur ir visada. Kai premjeru buvo Gediminas Kirkilas, mums, žydams, buvo priekaištaujama dėl susiskaldymo. Esą kaip gi čia Lietuva grąžins žydų bendruomenėms pastatus, jei tiek daug tų bendruomenių. Suprask, nežinia kokiai ką atiduoti. Bet juk absoliučios vienybės ir negali būti. Galų gale tose M. Bairako bendrijose – gal tik kelios dešimtys žydų. O pas mus – per du tūkstančius. Tad kaip gali tuometinis premjero G.Kirkilo patarėjas Vilius Kavaliauskas, beje, jo paties žodžiais, “tarnybiškai bendradarbiavęs su KGB”, reikalauti iš mūsų dar didesnės žydiškos vienybės? Šiuo pretekstu mums ir vilkinti nuosavybės grąžinimo reikalai. Čia nesunkiai įžvelgiu antisemitizmo elementų.
Mūsų oponentas yra ir rabinas Šolom Ber Krinskis. Jis priklauso vadinamiesiems žydams chabadnikams, kurie nuolat linko Rusijos pusėn. Žydai litvakai visuomet palaikė LDK, Lietuvos nepriklausomybės idėją, o chabadnikai – Rusijos interesus. O juk žydų aukso amžius baigėsi būtent tada, kai LDK okupavo Rusijos imperija. Rabinas Šolom Ber Krinskis iki šiol pavaldus rabinui Berl Lazarui, kuris yra Vladimiro Putino kišeninis rabinas. Rusijoje įkurtas pasaulio rusakalbių žydų kongresas. Didžiausia nesąmonė, kokią tik galima sugalvoti. Žydiškumą nustato visai kiti dalykai, tik ne kalba. Žydai kalba įvairiomis kalbomis. Ta rusakalbių žydų bendrija savo reikmėms bandė pajungti ir mus, litvakus. Bet mes pasipriešinome, nesutikome. Deja, ši kova dar nebaigta. Mat rabiną Krinskį labai proteguoja Lietuvos politikas Emanuelis Zingeris. Būta raginimų, jog tam į Rusiją besižvalgančiam rabinui būtų skubos tvarka suteikta Lietuvos pilietybė, kad būtų nurašytos kai kurios skolos.
Žodžiu, tarp žydų absoliučios vienybės taip pat nėra ir negali būti.
Gintaro Visocko nuotraukose: Lietuvos tautinių mažumų bendrijos tarybos narys Vitalijus Karakorskis.
