Štai jau kelerius metus Kul Šarifo mečetė yra pagrindinė Kazanės Kremliaus dominantė, juk jos minaretai aukštesni už stačiatikių Apreiškimo cerkvės, pastatytos dar XVI šimtmetyje, kupolus.
Ir jeigu vos prieš keletą metų su ja konkuravo naujametė eglė, stovėjusi Tatarstano sostinės centrinėje aikštėje, tai šiemet nebėra ir jos.
Taip pasakoja vokiškojo “Frankfurter Allgemeine” apžvalgininkas Michaelis Liudvigas. Juk daugeliui tikinčiųjų totorių, kaip pabrėžia autorius, „eglė ir Naujųjų metų šventė yra ne kas kita, kaip svetimos kultūros – neislamiškos, ydingos, jeigu nesakytum pavojingos, rusiškos simbolis“.
Islamiškieji fundamentalistai kaip ir anksčiau laikosi tokio požiūrio ir perspėja totorius, kad jie gali nusidėti, puošdami Naujųjų metų simbolį ar leisdami mažiems berniukams ir mergytėms laikytis už rankučių šokant ratelį. „O ir Senis Šaltis su Snieguole neįtelpa į islamo kanonus, numatančius garbinti tik vieną Dievą, – tęsia M.Liudvigas. – O ką jau kalbėti apie daugiadienį girtuokliavimą per šventes“.
Todėl 2005 metais baigtas mečetės priestatas, kaip pabrėžia leidinys, yra „akivaizdi totorių tautos pretenzija į teisę savarankiškai apibrėžti respublikos politiką“, kur rusai nors kol kas ir sudaro pusę gyventojų, bet jų be paliovos mažėja.
Pagrindinis motyvas Kul Šarifo statyboms buvo politinis motyvas, rašo leidinys, remdamasis Tatarstano suvereniteto pagrindinio ideologo ir prezidento Šaimijevo patarėjo Rafaelio Chakimovo žodžiais. „Po šimtmečių Rusijos viešpatavimo, priverstinio krikšto ir totorių išvarymo iš gyvenamųjų teritorijų buvo svarbu parodyti, kas vis dėlto namuose šeimininkas, ir atstatyti istorinį teisingumą architektūriniais metodais“, – rašo autorius.
„Šiuo metu Tatarstano Respublikoje daug kalbama apie praeitį, regiono musulmonų paveldą, juk islamas buvo išplitęs čia dar iki Rusijos laikotarpio istorijoje, – pabrėžia M.Liudvigas. – (…). O ir pati mečetė pavadinta pagerbiant imamą, įnirtingai pasipriešinusį Ivano Rūsčiojo kariuomenei, kai krikščioniškoji valstybė ilgam pavergė šiaurinę islamo citadelę“.
Tokiuose dalykuose totorių nacionalizmas ir religija žengia koja kojon, pabrėžiama straipsnyje. Totoriai neturi vieningos nuomonės, koks vis dėlto turi būti islamas. Todėl respublikoje be tradicinio islamo šalininkų, neatskiriančių valstybės nuo religijos, yra nemažai tokių, kurie skelbia radikalesnį mokymą, kilusį iš Saudo Arabijos, kurių tikslas sudaryti „totorių halifatą“. Respublikoje vis daugiau ir daugiau reiškiamas nepasitenkinimas Maskva ir jos patriotine retorika.
Daugelis totorių įsitikinę, kad palyginti turtingas Tatarstanas neturi mokėti mokesčių Rusijos iždui, nuo Rusijos herbo turi būti pašalinti krikščioniški simboliai pataikaujant musulmonams, ir apskritai, kaip sakė vienas totorius, „Rusijos kultūra su jos pirtim, balalaika ir degtine nepatraukli totoriams“.
Be to, daugelis mano, kad pasikėsinimas į Tatarstano muftijų buvo Maskvos provokacija, nes ji nori vėl asimiliuoti vietinius gyventojus ir likviduoti visa tai, ką respublika pasiekė savarankiškumo aspektu.
„Apskritai, Tatarstano pavyzdys jau išryškina bruožus būsimųjų konfliktų tarp Maskvos ir musulmonų respublikų, kurių gyventojų skaičius, skirtingai nuo „stačiatikių“ regionų, veržliai didėja, – apibendrina Michaelis Liudvigas. – Visiškai įmanoma, kad netolimoje ateityje dabartinis ginčas dėl eglutės centrinėje aikštėje atrodys paprasčiausios gėlytės, palyginus su kitomis problemomis. Juk, nepaisant Putino pareiškimų, kad jis neleis atsirasti naujiems anklavams su savo papročiais ir teisėmis, mažai ko buvo imtasi“.
O kalbos apie stačiatikių vaidmenį gali iššaukti musulmonų nepasitenkinimą. Tuo tarpu tokie anklavai jau tapo realybe Čečėnijoje ir Dagestane, pabrėžia leidinys. „Ir Tatarstanas žengia kaip tik jų linkme“, – įsitikinęs autorius.
Nuotraukoje: Tatarstano sostinė Kazanė.
Šaltinis: “Frankfurter Allgemeine”
2013.01.01
