Politikos mokslų daktarės, filosofijos mokslų kandidatės, RF pirmojo rango valstybės patarėjos Tatjanos Poloskovos komentaras portale Slaptai.lt
– Tatjana Viktorovna, Jūs ilgai profesionaliai užsiiminėjote Baltijos šalimis, iš pradžių kaip ekspertė, o vėliau kaip Rusijos valstybės valdininkė. Jūs esate knygų, taip pat ir 2010 metais išleistų memuarų „Baltijos mazgas arba kaip mes traukėmės iš Pabaltijo“, autorė. Be to, Jūs gimusi Permės mieste. Kaip Jūs sutikote žinią, kad pašalintas memorialas, skirtas sovietų politinių represijų laikotarpiu į Permės kraštą miškų darbams ištremtiems lietuviams ir lenkams atminti?
– O kaip į tai gali reaguoti kiekvienas normalus žmogus? Žinoma, griežtai neigiamai. Kovoti su mirusiais – tai paskutinis dalykas. Tie, kas davė nurodymą nugriauti paminklą, galėtų susimąstyti, kad ir jie neamžini. Ir dar nežinia, kaip ainiai vertins jų veiklą. Mano reakcija į memorialo sunaikinimą skausminga dar ir dėl to, kad aš pati esu iš represuotos šeimos. Aš esu lenko, ištremto į Vakarų Uralą už dalyvavimą 1863–1864 metų lenkų sukilime, tiesioginė palikuonė. Mano prosenelis, Rusų stačiatikių cerkvės protojerėjus, 1937 metais buvo areštuotas ir Permėje sušaudytas. Šeima buvo persekiojama. Vėliau prosenelis buvo reabilituotas, bet aš neatleidau ir neužmiršau. Ir jeigu kas nors masinių sušaudymų vietoje nugriautų paminklą, aš rasčiau būdą, kaip šioje žemėje pamokyti tokį kovotoją prieš atmintį. Istorija yra istorija, ir joje nieko ištrinti negalima. Aš tai sakau kaip žymaus sovietų istoriko, Permės Valstybinio universiteto profesoriaus Levo Kertmano mokinė, beje, jis Permėje irgi atsidūrė anaiptol ne savo valia.
Manoji karta gerai atmena filmą „Ilga kelionė per kopas“, ir tą sceną, kur Lilitos Ozolinios herojė Marta, ištremta su mažu vaikeliu į miškus darbams, išsigandusi žvelgia į trobos, kur ją apgyvendino, šeimininkus. O jie irgi elgiasi atsargiai (juk jiems sakyta, kad ji nacistė, vokiečių aviganė ir t. t., ir t. t.), tačiau tiesiog po kelių akimirkų specialiesiems perkeltiesiems jau duoda maisto. Urale niekada niekas neišvarydavo žmonių iš trobos į šaltį. Jau tolimais 2005 metais aš susitikau su Lilita Ozolinia Maskvoje, per priėmimą Latvijos ambasadoje, ir ji, sužinojusi, kad aš iš Uralo, pravirko ir pasakė: „Daugelis mūsiškių išgyveno dėka vietinių pagalbos“. O ką dabar ji man pasakys?
Ir dar turiu pasakyti, kad už pagalbą specialiesiems perkeltiesiems daugelis mano žemiečių užmokėdavo savo pareigomis ir gyvybėmis. Mano senelis Nikolajus Popkovas visą karą ištarnavo Uralo savanorių tankų korpuse, o kai grįžo ir išsiskyrė su mano senele, buvo pasiųstas į Komių–Permės apygardą „kelti“ ūkį. Beje, jį ten žmonės iki šiol prisimena. Ir iš jo, ir iš kitų žmonių girdėjau istorijų, kaip atvažiuodavo tikrintojai ir piktindavosi, kodėl toks mažas specialiųjų perkeltųjų mirtingumas. Po to sekdavo organizacinės išvados. O tai irgi reikia užmiršti?
Aš esu net labai patenkinta, kad paminklo pašalinimo faktas sukėlė tokią karštą ne tik teisės gynėjų, bet net ir tų, kurie iš principo yra lojalūs valdžiai, reakciją. Pasirodė publikacijų žiniasklaidoje, aštrią medžiagą pateikė leidinys „Kommersant“, buvusi regiono ombudsmenė, ŽTT (Žmogaus teisių taryba) narė Tatjana Margolina ketina pasiųsti oficialius užklausimus apie įvykį. Neabejotina, kad represuotieji ir jų giminaičiai turi teisę į atminimą.
Kaip praneša leidinys „Kommersant“, ir technika paminklui nugriauti buvo pasiųsta patylomis. „Beje, technika tam vykdyti nevažiavo per tą kaimą, kuriame jie (vietiniai gyventojai, – leidinys “Ъ”) gyvena. Ji važiavo aplinkkeliu, – sakė žiniasklaidai Permės krašto Prezidento Žmogaus teisių tarybos narė Tatjana Margolina. – Man labai gėda dėl tokių veiksmų Permės krašte. Gėda dėl atminimo. Tai, kaip pasielgta, nesuderinama su valstybės politikos politinių represijų aukų atminimo įamžinimo koncepcija. Tai prieštarauja jai“.
Beje, visi žmonės, kurių pavardės išvardintos ant paminklo, buvo Rusijoje reabilituoti kaip politinių represijų aukos. Ką toliau griausime?
– Šiuo atveju tenka kliautis pilietinės visuomenės aktyvumu. Ar jo yra Rusijoje?
– Yra, bet jis nesistemingas. Putinui atėjus į valdžią pirmą kartą, o ypač rotuojantis su Medvedevu (o aš dalyvavau ir vienoje, ir kitoje rinkimų kampanijose) visos valstybės jėgos buvo mestos valdžios struktūroms ir jų veiklai stiprinti. Kartais kokybės bei personalijų sąskaita.
Pilietinė visuomenė – tai ne vienodai apkirpti valdžios organizuotų ir apmokėtų forumų bei renginių nuolatiniai lankytojai. Pilietinė visuomenė privalo mokėti ir norėti ginti gyventojus nuo valdžios. Potiomkino tipo kaimų ir taip gausu.
Atkreipkite dėmesį, apygardos vadovė pareiškė, kad apskritai apie griovimą nebuvo girdėjusi. Tai yra, ji nežino, kas dedasi jai patikėtoje teritorijoje? O valdžia nesiteikė paklausti gyventojų nuomonės apie paminklą? Esu įsitikinusi, kad jie nebūtų į tai numoję ranka. Toks ir atsakymas į Jūsų klausimą. Apie valdžią ir pilietinę visuomenę.
Užuot tokiais nepaprastais laikais stiprinusi dialogą su gyventojais, valdžia pati provokuoja nepasitenkinimą. Beje, nūdienos Rusijoje žodis „dialogas“, taip pat ir tarptautinių santykių sferoje, ir nemadingas, ir nėra kas galėtų jį vesti.
Slaptai.lt informacija
2023.04.26; 15:00
