Ar Lietuva tėra Sibiro priemiestis?


Print

Vienuolika metų Sibiro tremtyje šalčius kentęs tėvukas prisiminimuose "Mūsų šeimos tremtis" apgailestauja (kalba – netaisyta):

"Pradėjo mokėti gerus atlyginimus, po 2000-2500 rubl. į mėnesį, (išskirta – A. D.), norėjosi čia jau dirbti ir gyventi, gaila tik buvo, kad čia jau nebuvo lietuvių. Antra vertus, tėvai kiekviena proga primindavo, kad jie nori į Lietuvą, neišlaikęs spaudimo sutikau ir 1959 metais kovo mėnesį išvažiavom į Lietuvą. Lietuvoje didelių pastangų dėka šiaip ne taip priregistravo kolchoze, kuriame į dieną uždirbdavom darbdadienį, o metams pasibaigus už jį gaudavom 2 kg grūdų. Prasidėjo antras Sibiras"…

Buvusi Seimo pirmininkė Irena Degutienė 2011 metais stebėjosi žmonėmis, paliekančiais savo kraštą dėl gero gyvenimo. Į tai "Delfi" komentatorius atsiliepė paprasta replika: "Degutienei: pagyvenk už 670 litų per mėn. ir suprasi, labai greitai". (A. Maldeikienė,  "Melo ekonomika", p. 16).

Jeigu ir šių viršuje nurodytų dviejų lygiagiagrečių mūsų politikams būtų maža, prisiminkime kitą visai neseną ekonomistės Aušros Maldeikienės mintį – "Krizė, kuri buvo išspręsta analogiškais Stalino metodais, kai jis ketvirtąjį dešimtmetį sprendė sovietų sistemos nemokumo problemas, kurios jau akivaizdžiai badė akis. Tas sprendimas vadinasi politinė prievarta. Stalinui pasisekė, tiesa, labai trumpam – kaina buvo kraujo upės ir sunaikinta dešimtys milijonų žmonių. Dabar suvaldėme, išmesdami tariamąjį balastą — darbo ir / ar perspektyvos netekusius žmones" […] ("Delfi", 2013-08-09).

Kodėl nagrinėju visiems pabodusias temas? Pirma, šios temos neįdomios tiems visiems kitiems, kurių jos tiesiogiai nepaliečia, – "Žmonių" herojams, šadžiams, ramanauskams, adomėnams. Antra ir, mano nuomone, svarbesnė priežastis, – artėja Prezidento rinkimai, greitai visi susėsime prie Šv. Kūčių stalo, tad įdomu, kaip baigiasi šitie nelaimingi 13-ieji metai. Juk dar visai neseniai Prezidentė susitikime su jaunimo atstovais kažką kalbėjo apie "veržlų-atvirą-konkurencingą-skaidrų" ir kitokį įdomų verslą Lietuvoje. Jaunimas, tai girdėdami, šypsojosi (ačiū Artūrui Račui, kad nušvietėte).

Pradėdami linksmintis, prisimename, kaip lietuvaičių bėgimą užsienin pavadino žinomas ekonomistas Raimondas Kuodis: "Emigracija yra kraštutinė nelaimingumo išraiška: tu negali šitoj šaly rasti darbo, uždirbt, išmaitint savo vaikus, politinė sistema ganėtinai korumpuota" (laida "Įžvalgos").

Dešiniosios pakraipos apžvalgininkai emigracijos reiškinį komentuoja kaip tik nori, tačiau mąstymo stiliaus "aš žinau" su faktais arba nors elementaria statistika susieti jiems niekaip nepavyksta. Pavyzdžiui, 2002 metais Lietuvoje gyveno 3 454 637 žmonių, o 2012 metų metų pradžioje Statistikos departamento interneto puslapyje nerandame trijų milijonų – 2 971 905. Taigi per dešimt metų iš mielosios gimtinės iškeliavo 482 732 sielos. 2013 metų kovą tapo aišku, kad per paskutinius 20 metų ašarų pakalnę apleido daugiau nei 600 tūkstančių žmonių.  

Nieko sau tas Lietuvėlės mirtingumas. Juk pasak dešiniųjų apžvalgininkų flango atstovų A. Užkalnio, R. Sadausko-Kvietkevičiaus, dar keleto sienlaikraščio veikėjų – juk žurnalas "Veidas" žvelgia giliau, – pasaka apie emigraciją Lietuvoje baigėsi. Tai kur tie žmonės dingsta? Žudosi? Jei taip, tuomet, ko gero, išsižudo ištisi miestai, – tiesiog šiaip sau, vidury dienos pasidaro harakiri, – nes dienraščių lyderio fantastams ar "Veido" apžvalgininkams tokia realybė yra žymiai patogesnė.

Kiek kartų apie vieną skaudžiausių  nūdienos reiškinių – kad netenkame darbingo amžiaus žmonių (ir netenkame tiesiog masėmis) – didieji "Skilčių" gyventojai pakeitė savo nuomonę, suskaičiuoti kažin, ar įmanoma.

"Kodėl Lietuvoje neliko iškart dviejų – Vilniaus ir Panevėžio – apkričių? Arba […] pagalvokite, kad vienu metu ištuštėjo Alytaus, Kauno ir dar Šiaulių apskritys. Taip, apskritys. Nebėra Alytaus, Daugų, Simno, Druskininkų, Veisiejų, Varėnos… Nebetęsiu. Man šita pabaiga nepatinka", sako ekonomistė Aušra Maldeikienė naujausioje savo knygoje "Melo ekonomika" (p. 17).

O mes pabūkime sau griežtesni ir pratęskime, prisiminę pono Andriaus Kubiliaus kultinę frazę "Mes suvaldėme krizę". Ką reiškia tie trys magiški žodeliai? Gyventojai kaip bėgo, taip bėga, ir jokie politikos komentatoriai nuo statistikos prabangiuose biuruose nepasislėps.

Tradicinių pakraipų partijos lyderis (?), teisingai politikos apžvalgininko Artūro Račo pavadintas "Lietuvos nelaime", savo partijos vykdytos nesėkmingos politkos pasekmes bandė paslėpti kaltindamas Premjerą Algirdą Butkevičių dėl Suskystintų dujų terminalo statybos žlugdymo. Tačiau vieną dalyką ponui A.Kubiliui įvykdyti pasisekė itin sėkmingai – tai sugriauti Lietuvos socialinės apsaugos sistemą ir, pasak Artūro Račo, užkirsti kelią branduolinės energetikos plėtrai. Andrius Kubilius lapkričio 8 dienos "Delfi" publikacijoje dievagojosi turįs svajonę gyventi "Lietuvoje, kuri būtų tokia pat sėkminga, kaip Švedija". Tačiau metodų, kaip tai pasiekti, straipsnyje pasigendama. Tikėkimės, kad JE Dalia Grybauskaitė pasirinks ne tokį savižudišką kelią.

Beje, kaip dėl savižudžių? Galbūt opozicionierius Fizikas (Algirdo Butkevičiaus kažkaip baisoka ir klausti – greičiausiai atsakymas būtų nesuprantamas – vien ko vertas naujausias Premjero interviu "Žinių radijuje") galėtų atsakyti, ar krintantis savižudybių skaičius Lietuvoje (imant nuo 1999 metų iki 2010, "EuroStat" duomenys) labiau sietinas su gerėjančiu gyvenimu ar su mažėjančiu gyventojų skaičiumi? O kaip didieji "Komentarų", "Tribūnų" ir "Nuomonių" gyventojai? Pavargote mąstyti, kaip atsakyti į klausimą "kaip"?

Nepaisant mažėjančio gyventojų skaičiaus ir savižudybės skaičiukų, pagal savižudžių mases vis dar pirmaujame Europoje.

Kas atidžiai skaitė Aleksandro Solženicyno "Gulago archipelagą", tas prisimena, kiek tavariščius Stalinas vargšų po velėna nudaigojo – ar tik ne 15 milijonų? Pridurkas Solženicyno lageryje reiškė ne tą kelnių galą, kurį moteris prisiuva, ar šiaip kvailą žmogėną, o visai neprastai savo režimą susitvarkiusį pilietį. Kitaip sakant, lageryje išgyvendavo tik privilegijuotieji, kurie klasta, apgaule, pinigais, laimės dėka ar per pažintis sugebėdavo išvengti bendrųjų darbų ir tokiu būdu išvengė nežmoniškos mirties.

Kiek tokių pridurkų turime Lietuvoje, kurie kenčia, nesuprasdami, ar išauš ta diena, kai valydama grindinį Vilniaus "Akropolyje" Monika vieną kartą liausis taisyti drabužius naktimis, kad išmaitintų du sūnus?

Ar kada išauš ta diena, kai vargšai verslininkai ir draugai investuotojai nustos virkauti dėl naujojo Pelno įstatymo pataisų, kurioms Prezidentė turėtų duoti veto?

Ar išauš ta diena, kai mūsų mokinukai apačioje pacituotą tekstą skaitys su tokiu pat užsidegimu, kaip ir "Mažąjį princą", "Saulėlydį" ar "Vampyrų dienoraštį":

"Stalino "rojus" ir viena diena jame

"1948 m. gruodis, tėvas nuo išsekimo buvo išvežtas į Nižnij-Udinsko ligoninę, sesuo Leonija išvežta už 150 km. į gretimą Vitebsko rajoną darbams, motina ir aš su broliu Vytautu buvom namuose. Grįžę iš mokyklos, išėjom į mišką malkaut, grįžome iš jo jau beveik sutemus. Kaimelyje languose matėsi žiburiai, degė žibalinės lempos, – elektros tada dar nebuvo, – žiburio nesimatė tik mūsų namelio lange, sunerimę vienas kito klausėm "Kodėl"?

Įėjom į kiemą, atidarėm namelio duris, motina klausia "Kas čia"? Mes atsiliepiam. Po trumpos pauzės jinai sako: "Aš, vaikai, sergu, jaučiuosi blogai, meldžiuosi, kad greičiau baigtųsi kančios… Valgyt neturiu nieko, viską dabaigus, eikit į Kaduiką ir pasiskandinkit (Kaduika – tai upė Šešupės dydžio)". Po šių žodžių įsiviešpatavo tyla, mes nežinojom, kaip nuraminti, kaip paguosti, kaip suteikti nors mažiausią kibirkštėlę vilties […] Mintimis klausiau savęs, kiek pasaulyje yra tokių tironijų, kuriose motinos savo paaugliams sūnums lieptų eiti ir nusižudyti?"

Kiek pasaulyje yra tokių demokratijų, kuriose politikai remia vagimis vadintinus verslininkus?

Kiek pasaulyje yra tokių demokratijų, kuriose jaunimas nei aukštajame moksle, nei tuo labiau politikoje ketvirtį amžiaus nemato jokių realių idealoginių pokyčių, kurie duotų apčiuopiamą naudą Tautos mentalitetui ir piniginei?

Kiek pasaulyje yra tokių demokratijų, kuriose konstituciniai teismai nagrinėja ne konstitucijas ir įstatymus, o klauso dvasių patarimų. Judui paliepus, man panorėjus, žiūrėk, kad netrukus mūsiškis Konstitucinis Teismas 2009-aisiais sumažintiems valdininkų atlyginimams kompensuoti atras biudžete kelis milijardus litų. O ten visokie gaisrininkai, mokytojai, bibliotekininkai, darželio auklėtojos, policininkai, – suprask – visi tie, kurie nieko nekuria – liks "ne prie ko".

"Atplėšti nuo gimtojo kaimo tėviškės ir tėvynės verkė vaikai, seneliai, Tauta liūdėjo paskendusi ašarose ir kraujuose, o kaukazo ūsuotasis budelis – raudonasis kremliaus slibinas – beveik per šeštadalį užkariauto ir pavergto pasaulio kruvinomis vergų-kalinių rankomis nešė komunizmo saulę". Algirdas Jonas Kajokas, 2012.10.08.

Nuotraukoje: straipsnio autorius Andrius Dzidolikas.

2013.11.16


Prisijunkite prie diskusijos