Tauta ir jos valstybė kuriama per bendravimą


Print

Kai kalbame apie valstybę, žinome tik tai, kad ji yra organizuota politinė bendruomenė, turinti aukščiausiąją valdžią. Tačiau retai susimąstome apie jos kilmę. O valstybės kilmę galima nusakyti tokia seka: tėvai, tėviškė, tėvynė, tauta, valstybė. Šią seką grindžia nenutrūkstami ryšiai – bendravimas. Prancūzų rašytojas Antuanas de Sent Egziuperi rašė: “Yra tik viena tikra vertybė – tai žmogaus ryšys su žmogumi“. Iš tikrųjų per asmenų bendravimą kuriama šeima, per bendravimą kuriamas ir puoselėjamas šeimos būstas – palikuonių tėviškė, iš tėviškių susideda tėvynė, iš visuomenės istorinio likimo bendrystės gimsta tauta, kuri ir sukuria tautos būstą – valstybę.

Dešimtmečius trukusios okupacijos primetė mūsų tautai iškreiptus bendravimo būdus, pažeidė net su tėvais bendravimo nuostatas, griovė istoriniu likimu ženklintą tautos bendrystę, skatino mylėti ne savo, o kitos tautos tėvynę ir valstybę. Dėl tiesioginio persekiojimo už politinius nukrypimus mūsų tautiečiai turėjo užsidėti okupantams patinkančias kaukes, taigi viešai bendravo jau ne tikrieji asmenys, o jų kaukės. Vadinami kolūkių bei pramonės įmonių kolektyvai buvo sukurpti dirbtinai, todėl ir bendravimas tarp kolektyvo narių nebuvo tikras, nebuvo nuoširdus. Ir įsigalėjo slepiamas, tačiau tikras susvetimėjimas. Atgavus nepriklausomybę, sąžinės ir žodžio laisvę, slėptas susvetimėjimas iškilo į paviršių, nes pažiūros į vertybes skirtingos, nes vieni okupantų uždėtas kaukes nusiėmė, o kiti su jomis suaugo, jas laiko savastimi. O kur išeitis, ką gi reikia daryti?

J. Tumas Vaižgantas rašė: “Vyžota, lopyta mano Lietuvėlė, bet mano! Tai kas, kad Lietuva vyžota ar kad nemaža lietuvių yra “padliecai“ … Tačiau jie – mano broliai“. Jei jau broliai, tai su tais, iki šiol kaukėtais, turime elgtis broliškai. Nepasmerkti, nenubausti, jei nepadarė nusikaltimų, o per bendravimą susigrąžinti juos prie tikrųjų vertybių, prie lietuvių tautos ir jos valstybės kūrybos.

Ir neprireikė valdžių ypatingų paskatų naikinti išvešėjusį susvetimėjimą, atkurti visavertį bendravimą; Lietuvoje “iš apačios“ pradėjo kurtis vietos bendruomenės, kurių šiuo metu jau veikia per tūkstantį. Šie, laisvanoriškai kuriami dariniai yra savotiškos talkos kultūrinei ir ūkinei veiklai, visaverčio bendravimo židiniai, tautos ir jos valstybės atraminiai stulpai. Lengviausiai vietos bendruomenės kuriasi kaimiškose vietovėse, kur gyventojai vieni kitus pažįsta, kur juos labiau vienija bendri reikalai. Tačiau bendruomenių saitai su miestu, bendravimo poreikis su išeiviais iš kaimo išlieka vienodai, kaip išlieka ir išeivių iš kaimo bendravimo poreikis su tėviškėnais. Iš tikrųjų lietuvių tautai būdingas sėslumas, todėl jie neatsparūs nostalgijos “ligai“, vadinamai Tėvynės ilgesiu. Ar ne todėl, net išvykusieji į tolimus kraštus prašo po mirties palaikus palaidoti Tėvynėje, ar ne todėl tremtinių kaulelius parsigabename iš tolimojo Sibiro? Nes, kur lietuvis ar jo kapas, – ten dalelė Lietuvos. Taip yra ir su savo ar nesavo valia tapusias išeiviais iš gimtinių.

Antai Vilniuje gyvenančių kupiškėnų klubas jau skaičiuoja savo gyvavimo dvidešimtus metus. Klubo narius jungia bendrystės su tėviškėmis dvasia, poreikis bendrauti tarpusavy ir su Kupiškio kraštu, siekis prisidėti prie bendruomeniškumo gaivinimo savo tėviškėse. Nestokoja dėmesio vilniečiai ir iš Kupiškio krašto bendruomenių bei savivaldybės atstovų. Paminėjimo vertas sektinas pavyzdys.

Lapkričio 7 d. į Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovės didžiąją salę nusileido Adomynės bendruomenės “desantas“. Beveik Lietuvos pakrašty, Kupiškio rajono visiškam pakrašty esanti Adomynė tarsi negarsėja naudingomis iškasenomis ar kitokiais medžiaginiais turtais, tačiau tai, ką išgirdo ir pamatė vilniečiai, gerai įsimins ne tik tą “užkampio“ pavadinimą, bet ir vardus bei veidus tų, kurie savo tėviškę dabina tikrais, tautą puošiančiai perliukais. Atsidėjusi salė klausė iš senolių ir jaunimo lūpų skambėjusias senobines ir naujesnes širdžiai mielas dainas, kaimišką trankią ir svajingą muziką, jaunos kanklininkės muzikavimą, lyrinius ir humoro vaizdelius.

Čia atsispindėjo ir Adomynės laisvalaikio centro vadovės Rimos Lapienienės ir meno vadovės Sigutės Kovienės gebėjimai ir triūsas. Bendruomenės pirmininkė Virginija Pakalniškienė supažindino su visa Adomynės istorija, vietovardžio kilme, mokyklos bei dvaro rūmų atgaivinimo istorija, bendruomenine veikla, su pasiekimais, kurių galėtų pavydėti dėl dvarų rūmų griūties verkšlenantys veikėjai, o mergelės – Vienažindžio apdainuoto darželio, kokių Adomynėje apstu. Renginyje dalyvavę Kupiškio meras Jonas Jarutis ir Šimonių seniūnas Algirdas Kairys taip pat džiaugėsi, kad rajonas turi ne vieną veiklią bendruomenę, tarp jų – Kupiškio krašto pasididžiavimą – Adomynės bendruomenę.

Nevalingai po renginio prisiminiau Kupiškio gimnazijos scenoje vokiečių okupacijos metais suvaidintą Kazio Binkio “Atžalyną“. Regis, – koks gi čia ryšis? O ryšio esama ir su spektaklio pavadinimu, ir su tauriu bendravimu; po dešimtmečius trukusių nusistovėjusių tradicijų ir santykių tarp žmonių naikinimo, bendruomenių kūrimasis ir tikromis vertybėmis paremtas bendravimas – Atžalynu vadintinas. Juk per bendruomenes ne tik nyksta susvetimėjimas, randasi visavertis bendravimas, bet ir einama į tikrą pilietinę tautą, tikrą tautos valstybę, kurios pamatas ir turinys ir yra ne valdžia, o pilietinė tauta.

Tarsi apniukusios mūsų Tėvynės dienos, poeto žodžiais tariant, likimas piktas ir nuožmus dažnai lyg žaislą žmogų mėto, tačiau gera matyti ženklus, kad istorinio likimo bendryste sujungti tautiečiai per bendravimą pamažu eina į pavasarį saulėtą, tvirtina Tautą ir jos valstybę.

Albino Čiurlio nuotraukoje: Adomynės folklorinis ansamblis.

2010.11.13


Prisijunkite prie diskusijos