Manau, kad Vilniaus miesto 1-ojo Apylinkės teismo teisėjo Valerij Paškevič pavardė bus įrašyta į Lietuvos teismų istoriją. Tačiau kontekstas, kuriame puikuosis teisėjo V.Paškevič pavardė, – bus neabejotinai neigiamas. Tokią nuomonę susidariau perskaitęs teisėjo V.Paškevič 2010-ųjų metų liepos 16-osios nuosprendį, kuriuo jis solidžia pinigine bauda nubaudė žurnalistą Gintarą Visocką už neva spaudoje paskelbtą šmeižikišką publikaciją apie Lietuvos Respublikos prezidento posto siekusį Česlovą Jezerską.
Pirmosios instancijos teismas savo nuosprendyje konstatavo, jog visų tiriamų publikacijų ir straipsnių kontekste žurnalistas G.Visockas primetė “statistiniam Lietuvos skaitytojui ir rinkėjui mintį” apie tai, kad Č.Jezerskas galėjo bendradarbiauti su SSRS specialiosiomis tarnybomis, tame tarpe – ir KGB. Teisėjo V.Paškevič įsitikinimu, visuomenėje egzistuoja nepalanki nuomonė apie su KGB bendradarbiavusius asmenis. Todėl žurnalisto G.Visocko publikacijos, pavyzdžiui, “Kuo įdomus Lietuvos Respublikos Prezidento posto siekiantis Česlovas Jezerskas”, diskredituoja Č.Jezerską, nes, mesdamas nepasitikėjimo šešėlį, esą Č.Jezerskas galėjo būti slaptas KGB bendradarbis, žurnalistas viešai žodžiu pažemino kandidatą į prezidentus. Be to, netiesiogiai išreiškęs įtarimą dėl nukentėjusiojo bendradarbiavimo su KGB, šiurkščiai pažeidė jo garbę ir orumą.
Atidžiai perskaičiau žurnalisto G.Visocko publikaciją “Kuo įdomus Lietuvos Respublikos Prezidento posto siekiantis Č.Jezerskas” (paskelbta internetiniame portale http://www.slaptai.lt). Tačiau ten neradau nė vieno sakinio, nė vienos pastraipos, kurioje būtų teigiama, jog Č.Jezerskas, žurnalisto G.Visocko manymu, bendradarbiavo su KGB. Tame rašinyje tėra paskelbtas sakinys, jog “sovietmečiu pačius gabiausius imtynininkus kontroliavo visagalė slaptoji tarnyba – KGB”. Beje, atkreipkite dėmesį. Tame sakinyje nėra net žodžio “bendradarbiavo”. Ten pavartotas žodis “kontroliavo”. Bent šiek tiek mokslų ragavęs žmogus puikiai suvokia milžinišką skirtumą tarp sąvokų “bendradarbiavo” ir “kontroliavo”. Akivaizdu, kad tie, kuriuos sovietmečiu kontroliavo KGB, nebūtinai bendradarbiavo su KGB. Tiesiog mes visi puikiai žinome, suvokiame, suprantame, kad sovietmečiu KGB kontroliavo visas be išimties politines, ekonomines, kultūrines, visuomenines, teisines sferas. Žodžiu, kontroliavo ne tik kovinių sportinių šakų čempionus. Bet jei pasakoma, kad sovietmečiu KGB kontroliavo, pavyzdžiui, žurnalistus, ar tai reiškia, kad sovietmečiu aktyviai dirbę žurnalistai turėtų įsižeisti, nes jie neva įvardinami kaip KGB bendradarbiai?
Galų gale sakinyje “sovietmečiu pačius gabiausius imtynininkus kontroliavo visagalė slaptoji tarnyba KGB” nėra Č.Jezersko pavardės. Tačiau teisėjas V.Paškevič kažkodėl įsitikinęs, kad būtent šiuo sakiniu žurnalistas G.Visockas viešai, užgauliai pažemino Č.Jezerską. Jo argumentai – nuo lubų nurašyti. Norėdamas bet kokia kaina nubausti žurnalistą, beje, ne civilinėje, o baudžiamojoje byloje, teisėjas V.Paškevič remiasi abstrakcijomis – kažkokiu “statistiniu Lietuvos skaitytoju”. Įdomiausia, kad teismo nuosprendyje nėra nė menkiausios informacijos, kas gi yra tas statistinis skaitytojas. Iš kur jis ištrauktas? Iš Statistikos departamento suvestinių? Statistikos departamente nėra duomenų apie statistinį skaitytoją. Man regis, bent jau dėl akių į teismą turėjo būti atvesti statistiniais skaitytojais traktuojami asmenys. Pavyzdžiui, studentas, namų šeimininkė, žurnalistas, parlamentaras, ekonomistas, moksleivis, sportininkas… Jei jie visi būtų pasakę, jog žurnalistas G.Visockas savo publikacijoje jiems primetė nuomonę, girdi, Č.Jezerskas bendradarbiavo su KGB, gal tada ir būtų pagrindo diskusijoms. Tačiau štai Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius, išgirdęs apie šį teismo sprendimą, štai ką paskelbė savo publikacijoje (skelbta www.dainius.org, http://www.lzs.lt )
„Cogitationis poenam nemo patitur” lietuvių kalboje reiškia, kad „niekas neturi būti baudžiamas už savo mintis”. Deja, Lietuvoje jau atėjo laikas, kai teisme galima pasitelkus advokatą (ir dar kažką) nuteisti žurnalistą net už tai, jog jo mintis kas nors galėjo klaidingai suprasti.
Šią citatą specialiai paėmiau iš vienos labai geros internetinės svetainės, kuri vadinasi. http://www.teismai.lt/lt .
2010 metų liepos 16 dieną Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo teisėjas Valerij Paškevič valstybės vardu paskelbė nuosprendį baudžiamojoje byloje, kurioje kolega žurnalistas Gintaras Visockas buvo kaltinamas nusikalstamomis veikomis, numatytomis Baudžiamojo kodekso 154 str. 2 dalyje ir 155 str. 1 dalyje. Paprastai kalbant, kolegai buvęs politikas, kandidatas į šalies Prezidentus Česlovas Jezerskas iškėlė privataus kaltinimo ieškinį dėl šmeižto per visuomenės informavimo priemonę ir viešo įžeidimo.
2010 metų liepos 16 dieną Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo teisėjas Valerij Paškevič valstybės vardu paskelbė nuosprendį baudžiamojoje byloje, kurioje kolega žurnalistas Gintaras Visockas buvo kaltinamas nusikalstamomis veikomis, numatytomis Baudžiamojo kodekso 154 str. 2 dalyje ir 155 str. 1 dalyje. Paprastai kalbant, kolegai buvęs politikas, kandidatas į šalies Prezidentus Česlovas Jezerskas iškėlė privataus kaltinimo ieškinį dėl šmeižto per visuomenės informavimo priemonę ir viešo įžeidimo.
Nenoriu komentuoti Lietuvos politikų įžeidumo. Tą problemą visi žurnalistai ir taip gerai žino. Šį kartą mane labiau domino proceso ir bylos detalės. Kadangi sprendimas dar neįsiteisėjo ir kolega jį apskundė, todėl pateiksiu savo subjektyvią nuomonę ir mano subjektyvaus matymo subrandintą sprendimo esmę.
Istorijos pradžia – 2006 metai. Tuomet kolega G. Visockas išleido knygas „Žvalgybų intrigos Lietuvoje 1994-2006″ ir „Žvalgybų intrigos Lietuvoje 1994-2006 2″. 2009 metais keliuose tinklalapiuose buvo išplatintas to paties kolegos straipsnis pavadinimu „Kuo įdomus Lietuvos Respublikos Prezidento posto siekiantis Česlovas Jezerskas”. Dar vėliau pasirodė publikacija „Prezidento posto siekiantis Česlovas Jezerskas. Kas jis?”
Mano asmenine nuomone, visuomenė iš tiesų turi teisę žinoti beveik viską apie kiekvieną politiką, kuris siekia aukščiausio posto valstybėje. Apie viešo asmens veiklą ir jos viešumą teismų praktikoje yra suformuota ne viena nuostata, kuri pažymi ir patvirtina mano nuomonę. Tačiau šį kartą, pasirodo, kad aukščiausio valstybėje politinio posto siekiantį Č. Jezerską labai įžeidė keletas frazių. Man ypač įdomi pasirodė viena „įžeidžianti” frazė. Pacituosiu ją tiksliai:
„Č. Jezerskas – buvęs imtynininkas profesionalas. O sovietmečiu pačius gabiausius imtynininkus SSRS teritorijoje kontroliavo visagalė slaptoji tarnyba – KGB. Č. Jezerskas skynė pergalę po pergalės, ne sykį lipo ant čempiono pakylos.”
Daug kartų skaičiau šią frazę. Iš naujo – vėl ir vėl. Bandžiau surasti tuos įžeidimus. Neradau. Bet gal aš kvailas. Gal nesu koks nors „statistinis skaitytojas”? Matyt, taip ir yra. Man šioje citatoje akivaizdžiai į akis krito tik vienas įtartinas dalykas – KGB vykdoma kontrolė. Bet kuo čia dėtas ir kuo kaltinamas Č.Jezerskas? Lyg ir niekuo. Maža to, gali net įtarti, kad vargšai sportininkai buvo kontroliuojami galingosios KGB.
Tačiau teismas nustatė visai ką kita:
„<…> teiginys nėra žinia apie tai, kad būtent Č. Jezerskas buvo kontroliuojamas TSRS VSK, ir tuo labiau – jo bendradarbiavimo su šia specialiąja tarnyba konstatavimas: tokia žinia šiame teiginyje tiesiogiai nepateikiama. <…> Tačiau pirmas teiginys visų tiriamų publikacijų ir straipsnių knygose kontekste primeta, kaip pasakė specialistė R. Miliūnaitė, statistiniam Lietuvos skaitytojui ir rinkėjui mintį apie tai, kad Č. Jezerskas galėjo bendradarbiauti su TSRS VSK (VSK – tai tas pats minėtas KGB – D.R.). Tai pažymėtina ir rašytiniame įrodyme, pavadintame lietuvių kalbos ekspertizės aktu.”
Taigi, teismas mano, kad tiesiogiai nieko blogo nebuvo pasakyta, bet panagrinėjus ir „kontekstą”… Jau negražiai buvo pasakyta. Nes teismui pasirodė labai reikšmingas nebe pats tekstas, o mintis apie „statistinį Lietuvos skaitytoją”. Iš kur teismas tokį ištraukė? Kas nustatė ir suteikė kažkam statistinio skaitytojo etiketę? Kokie tokio statistinio skaitytojo požymiai?”
O štai kokią nuomonę apie šią bylą susidarė, pavyzdžiui, LRT žurnalistas Virginijus Savukynas, paskelbęs publikaciją “Ar žurnalistai bus teisiami už tai, ką pagalvos skaitytojai?”
Ar galima bausti už tai, ką žmogus pagalvoja perskaitęs ar išgirdęs jūsų nuomonę? Tikriausiai visi sutiks, jog ne. Tačiau jei pasakysime, kad bloga nuomonė susidaro statistiniam Lietuvos skaitytojui ir rinkėjui, tai bausti jau bus galima. Tokios teisminės praktikos taikymas – tai užmaskuota cenzūros forma. Pagal tokią logiką, bent jau aš taip supratau, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo teisėjas Valerijus Paškevičius priėmė sprendimą, kad žurnalistas Gintaras Visockas kaltas ir priteisė sumokėti iš viso daugiau nei dvidešimt tūkstančių litų.
Bet apie viską iš pradžių. Visa ši istorija prasidėjo tada, kai buvęs kandidatas į prezidentus Česlovas Jezerskas kreipėsi į teismą dėl žurnalisto Gintaro Visocko publikacijų apie jį. Vienoje iš jį papiktinusių pastraipų, anot pono Č. Jezersko, galima įžvelgti mestą jam kaltinimą bendradarbiavus su KGB. Tokio sakinio G. Visockas neparašė, tą konstatavo ir teismas. Tačiau toliau seka tokia frazė: „visų tiriamų publikacijų ir straipsnių knygose kontekste primeta […] statistiniam Lietuvos skaitytojui ir rinkėjui mintį apie tai, kad Č. Jezerskas galėjo bendradarbiauti”.
Tad pasirodo, kad svarbus kontekstas, kuris kažkaip primeta mintis. Ką gi, kontekstas dabar tikrai ne koks: sociologinės apklausos rodo, kad žmonės mano, jog politikai korumpuoti, dirba tik savo naudai, o ne valstybei. Tad tokiame kontekste bet koks sakinys, pasakytas apie politiką, gali tapti įžeidžiančiu. Tarkime, jei pasakysiu, kad X politikas labai remia Y projektą, tai jau minėtas kontekstas „statistiniam Lietuvos skaitytojui ir rinkėjui“ pirš mintį, kad tas politikas ne šiaip sau remia tą projektą, bet dėl asmeninės naudos. Vadinasi, tam politikui yra pagrindas mane paduoti į teismą, o teisėjui – nuteisti. Beje, jei taip, tai noriu pasakyti, kad radijo klausytojai, kurie skambina ir pasako aštrias nuomones, irgi gali būti nubaudžiami.
Labai įdomi statistinio „Lietuvos skaitytojo ir rinkėjo“ sąvoka, kuri atsirado teismo nutartyje. Iš principo apie tokį galima kalbėti, nes Statistikos departamentas pateikia gausybę duomenų: apie amžių, socialinę padėtį, atlyginimus ir pan. Tačiau niekur neradau statistinės informacijos apie tai, ką ir kaip galvoja Lietuvos gyventojai. Nuomonių apklausa užsiima sociologai, tačiau tai jau nėra statistika, o sociologija. Be to, dėti lygybę tarp apklausų ir to, ką žmonės iš tikrųjų mano, būtų per daug drąsu. Juk sociologai jau šimtą metų laužo galvas, kaip sukurti geresnes metodikas, kad galėtų tiksliau sužinoti, ką iš tikrųjų galvoja žmonės.
O kas yra „statistinis rinkėjas“? Ar tas, kuris per prezidento rinkimus balsavo už Dalią Grybauskaitę, ar už Česlovą Jazerską? O gal tas, kuris nebalsavo? Kokie jam įspūdžiai susidaro skaitant žiniasklaidą? Už šiuos duomenis viešųjų ryšių technologai nežinia kiek sumokėtų, nes tada jie tiksliai žinotų, ką daryti, kad juos nusamdę politikai laimėtų rinkimus.
Tarkime, teisėjas „statistiniu Lietuvos skaitytoju ir rinkėju“ vadina tuos, kurie įžvelgia iš konteksto kaltinimą ponui Č. Jezerskui. Tačiau kaip su tais, kurie neįžvelgia ir šiuo atveju yra „nestatistiniai“? Ar jų nuomonė nesvarbi teismui? Be to, kurių yra daugiau – statistinių ar nestatistinių? Tiesa, šis klausimas yra visiškai bevertis, nes teismas turi būti lygiai teisingas visiems – tiek statistiniam Lietuvos skaitytojui ir rinkėjui, tiek ir nestatistiniam.
Beje, kas gali nutikti, jei pritaikysime teisėjo Valerijaus Paškevičiaus logiką jo paties sprendimui. Kokią mintį perša jis „statistiniam Lietuvos skaitytojui ir rinkėjui“? Gal irgi reikėtų ekspertizės? Kažin ką ji pasakytų. Manau, kad klausytojas supranta, kad tokia logika veda iki absurdo.
Teismas slystelėjo į labai pavojingą demokratijai ir valstybės sąrangai pusę: kaltina ne už tai, kas buvo tiesiogiai pasakyta ar parašyta, bet už tai, ką „statistinis Lietuvos skaitytojas ir rinkėjas“ galėjo suprasti. Kitaip tariant, už svetimas mintis. Net ne už savas. Už svetimas mintis nebaudė net sovietiniais laikais.”
Žodžiu, Vilniaus miesto 1-osios apylinkės teisėjas V.Paškevič sukūrė labai pavojingą precedentą. Akivaizdu, jog kaltinamasis nuosprendis, ypač baudžiamojoje byloje, negali būti grindžiamas prielaidomis. Teismo išvados privalo būti pagrįstos įrodymais, neginčijamais faktais. Tuo tarpu paskelbtame nuosprendyje teisėjas V.Paškevič remiasi prielaidomis, o ne konkrečiais faktais. Juolab kad net Č.Jezersko advokatų pasamdytoje Lietuvių kalbos instituto atlikos lietuvių kalbos ekspertizėje pripažįstama, jog publikacijoje nėra tiesiogiai konstatuojama, esą Č.Jezerskas bendradarbiavo ar buvo kontroliuojamas KGB. Ekspertizės išvadą pristačiusi specialistė pabrėžė, kad G.Visocko publikacijoje nebuvo kategoriškų teiginių, tik prielaidos. Taigi, jeigu baudžiama už prielaidų skelbimą, tai kokia teisminė praktika formuojama? O ir pats teismas konstatavo, jog paskleistoje žinioje yra tik netiesiogiai išreiškiamas įtarimas dėl bendradarbiavimo su KGB, nors, dar sykį pabrėžiu, žurnalistas iš viso nevartojo žodžio “bendradarbiavo”. Žodį “bendradarbiavo” į savo nutartį įtraukė pats teisėjas V.Paškevič. Juolab kad ir bendrojoje eskpertizės išvadoje nustatyta, jog kaltinamojo G.Visocko straipsnyje, be kita ko, paskleistuose teiginiuose “nepadorumo elementų neįmanoma įžvelgti, nes vartojama padorumo kriterijus atitinkanti leksika”. O štai bauda – reali, konkreti, apčiuopiama, didelė (Č.Jezerskas iš viso reikalavo 50 tūkst. litų).
Ir visi kiti apie Č.Jezerską paskelbti faktai žurnalisto G.Visocko publikacijose – neišgalvoti, nesumeluoti. Na kad ir faktas, jog Č.Jezersko šeimoje kadaise įvyko net dvi tragedijos: nusižudė žmona ir sūnus. Kandidatui į Prezidento postą, matyt, labai nepatiko, kad žurnalistas skaitytojams priminė šiuos faktus. Bet kas čia nuostabaus? Juk Č.Jezerskas tuo metu siekė Prezidento posto. Jis buvo daugiau nei viešas asmuo. Mano supratimu, visuomenė privalo žinoti viską apie kandidatą. O žurnalistas turi teisę nemalonų, bet neišgalvotą faktą traktuoti kaip neigiamą: jei Č.Jezerskas nesugebėjo deramai globoti savo šeimos narių, tai gal nepajėgs deramai tvarkyti ir valstybės reikalų? Tačiau, remiantis teisėjo V.Paškevič nuosprendžiu, žurnalistas G.Visockas negali turėti neigiamos nuomonės apie prezidento posto siekiantį asmenį, kurio šeimoje – net du savižudžiai. Tokia teismo nuostata – keista. Jei du Č.Jezerskui itin artimi žmonės būtų ne nusižudę, bet mirę sava mirtimi, o žurnalistas būtų parašęs, kad jie nusižudė, tokiu atveju žurnalistui reikėtų pažerti kritikos. Bet juk spaudoje šiuo konkrečiu atveju paskelbti faktai – ne iš piršto laužti. Nusižudė.
Įtartina ir tai, kad teisėjas V.Paškevič neleido į teismą pakviesti net trijų G.Visocko advokatų kviestų liudytojų, galėjusių pateikti svarių, konkrečių faktų. O štai buvusį kariuomenės vadą Joną Kronkaitį ir buvusį KAM 2-ojo departamento direktorių Kostą Mickevičių – pakvietė. Nors akivaizdu, kad bent jau buvęs kariuomenės vadas J.Kronkaitis šioje istorijoje – tendencingas. J.Kronkaitis dar gerokai iki teismo pradžios yra nepalankus G.Visockui už knygoje “Žvalgybų intrigos Lietuvoje 1994 – 2006” išguldytas kai kurias kritines pastabas.
Tad ši G.Visockui privataus kaltinimo keliu iškelta baudžiamoji byla labai panaši į politinį susidorojimą už kritines jo publikacijas. O politiniai susidorojimai demokratinėje visuomenėje – netoleruotini. Kai pradedami tokie teisminiai procesai prieš žurnalistus, tai primename Rusiją,Baltarusiją ar Kazachstaną, o ne demokratinėse valstybėse egzistuojančią tvarką. Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) savo jurisprudencijoje yra aiškiai nurodęs, kad teisė reikšti savo mintis ir įsitikinimus yra viena pagrindinių žmogaus teisių. Būtent ši teisė suteikia asmeniui, ypatingai žurnalistui, garantijas, kad sąžiningai reikšdamas savo nuomonę svarbiais, visuomeninę reikšmę turinčiais klausimais, jis nebus baudžiamas ar kitaip kaip nors persekiojamas.
Giedrius Grabauskas – Karoblis yra “XXI amžiaus” politikos apžvalgininkas
