Tėvo fotoaparatai


Mano Tėvas labai mėgo fotografuoti. Fotografavo visą gyvenimą. Iki pat mirties.

Nuo pat pirmųjų vaikystės dienų, kai jau pradėjau suvokti pasaulį, prisimenu jį fotografuojantį. Fotografavo viską – mane, žengiantį pirmuosius žingsnius, Mamą, verdančią pietus, gimines iš Alytaus ir Šiaulių, šeimos draugus Sidabrus ir Matuzevičius, mažytį šunelį Kiką, Nerį, kurią kasryt matydavau pro Žirmūnų gatvės 61-ojo namo 18-ojo buto langą, vadinamąjį tankų kelią, vingiavusį palei Nerį…

Vėliau, keliaudamas po Alytaus rajoną, foto juostoje Tėvas įamžino savo tėviškės grožį. Kai visi keliavome po Nacionalinio parko vandenis, užfiksavo ežerų, miškų, upelių, senovinių kaimų grožį. Asmeniniame albume buvo sukaupęs daug nuotraukų, kuriose įamžinti jo kursiokai ir kursiokės. Kai nusipirko sodą, fotografavo statomą namą, renčiamą klėtį, kasamą šulinį.

Fotografavo miškus – Valakupį, Vidzgirį, Punios šilą, fotografavo Lietuvos piliakalnius, Lietuvos dvarus, Lietuvos pilis…

Atvažiavęs į Maskvą, įamžino mane, tarnavusį sovietinėje armijoje.

Kai Lietuva pradėjo busti iš sovietinių negandų, stengėsi nepraleisti nė vieno Atgimimo mitingo. Fotografavo Baltijos kelią, Sausio 13-osios barikadas. Lietuvai atgavus save, stengėsi užfiksuoti visus bent kiek reikšmingesnius įvykius, politikus.

Ypač mėgo knygų muges. Jose prapuldavo visai dienai. Grįždavo suplukęs, pavargęs, bet laimingas, nes juk pavyko pagauti keletą įsimintinų, įspūdingų, išliekamąją vertę turinčių akimirkų.

Net jau sunkiai sirgdamas turėjo stiprbės įamžinti Santariškių ligoninę…

Jei ne mano Tėvas Vytautas Visockas, šiandien neturėčiau nei širdžiai mielų, brangių nuotraukų iš vaikystės, paauglystės laikų, nei tokio gausaus politinių, kultūrinių, visuomeninių nuotraukų archyvo, kuriuo dažnai naudojuosi iliustruodamas internetinėje svetainėje slaptai.lt skelbiamus straipsnius.

Šiandien, tvarkydamas tuščius namus, spintoje radau lentynose tvarkingai sudėtus Tėvo sovietinių laikų fotoaparatus, kuriais jis naudojosi daug metų. Tarp jų – ir mano pirmasis fotoaparatas „Svema“, kurį Tėvas nupirko, tikėdamasis, kad ir aš pamėgsiu fotografiją.

Jūsų dėmesiui – Tėvo fotoaparatai, kurie itin brangūs jo sūnui.

Gintaras Visockas

2020.02.05; 18:02

print

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas.