Litvinenka padėjo parašyti diskredituojančią ataskaitą, kurioje tvirtinama, kad vienas iš artimiausių Vladimiro Putino sąjungininkų buvo prisidėjęs prie kokaino kontrabandos
Liukas Hardingas savo straipsnyje „Litvinenkos ataskaita apie Putino sąjungininką buvo pakankamas motyvas jam nužudyti“, išspausdintame Britanijos laikraštyje The Guardian, pranešama, kad Aleksandras Litvinenka padėjo parašyti diskredituojančią ataskaitą.
Toje ataskaitoje buvo tvirtinama, kad vienas iš artimiausių Vladimiro Putino sąjungininkų buvo prisidėjęs prie kokaino kontrabandos ir susijęs su „gangsteriais“, dėl to Putinas buvo pramintas „ponu Nešvariuoju“, ir apie tai buvo kalbama teisme per atvirą klausymąsi.
Nagrinėjant teisme Litvinenkos mirties 2006 metais bylą buvo nustatyta, kad pastaruosius mėnesius Litvinenka atliko tyrimus, susijusius su aukštais Rusijos politikais.
Vienas iš jų buvo Viktoras Ivanovas, KGB karininkas, o dabar Rusijos Federacijos Federacinės narkotikų apyvartos kontrolės tarnybos (FCKN) vadovas.
Tuo metu Litvinenka dirbo apsaugos kompanijai Titon International, įsikūrusiai Meifero rajone Londone. Litvinenka pateikė kompanijai Titon seriją pranešimų, reikalaujančių kompleksinio patikrinimo.
Litvinenka gavo po 5 tūkst. dolerių už kiekvieną. Jis pasidalijo tuos pinigus su savo informatoriumi Jurijum Švecu, kuris paliko KGB ir įsikūrė JAV. Per klausymus buvo pasakyta, kad būtent Švecas parašė pranešimus.
Litvininkos našlės Marinos advokatas Benas Emersonas sakė, kad viename pranešime esama „neįtikėtinai rimtų“ kaltinimui tiek Ivanovui, tiek ir Putinui. Pranešime tvirtinama, kad Ivanovas tiesiogiai buvo įtrauktas į nusikalstamą veiklą Sankt Peterburge nuo 1990 metų. Tuo metu vietinė mafija vertėsi pelninga kokaino kontrabanda iš Kolumbijos, tiekdama jį Vakarų Europai per miesto jūrų uostą.
Ivanovas aktyviai padėjo vienai mafijos grupuotei, nelemtai išgarsėjusiai Tambovo nusikalstamai grupuotei, kovoti su jos varžovais, sakoma pranešime.
Jis susidraugavo su grupuotės lyderiu Vladimiru Kumarinu ir tapo dalininku, gaudavo dalį pelno iš uosto „tamsios“ veiklos. Ivanovas taip pat įsteigė dvi kompanijas, vieną kartu su Borisu Gryzlovu, būsimuoju Rusijos parlamento spikeriu.
Skaitydamas ataskaitą teisme, Emersonas sakė, jog tokia „gyvenimo ironija“: kai Ivanovas „bendradarbiavo su banditais“, jis buvo paskirtas vadovauti departamentui, kuris turėjo kovoti su kontrabanda Sankt Peterburge.
„Buvę jo pavaldiniai jį (Ivanovą) vadina monstru už tai, kad jis buvo šiurkštus, autoritariškas ir užsispyręs viršininkas. Tuo metu riba tarp teisėsaugos institucijų bendradarbių ir profesionalių nusikaltėlių buvo labai plona“.
Pasak Emersono, tuo metu Putinas buvo užsienio ryšių komiteto prie Sankt Peterburgo mero Anatolijaus Sobčiako vadovas.
Cituodamas pranešimą, Emersonas sakė: „Kai Ivanovas bendradarbiavo su banditais, jis buvo saugomas Vladimiro Putino, kuris buvo atsakingas už užsienio ekonominius ryšius… pats Putinas tuo metu nebuvo „ponas Švarusis“.
Putinas tapo ministru pirmininku 1999 metais, o prezidentu – 2000 metais. Ivanovas buvo paaukštintas, ėmė vadovauti Putino šnipinėjimo agentūros – FSB – padaliniui, kuris užsiėmė vidaus saugumo reikalais. Po to jis buvo paskirtas Putino Prezidento administracijos vadovo pavaduotoju.
Per klausymus buvo kalbėta, kad Ivanovas tapo ištikima Putino „dešiniąja ranka“, šis jį naudodavo problemoms, reikalaujančioms „spaudimo ir bauginimo“, išspręsti. Šiek tiek švelnesnis Igoris Šuvalovas, kuris dabar yra vice premjeras, buvo Putino „kairioji ranka“, ir jį Rusijos prezidentas naudodavo, kai jam reikėdavo „kompromiso“.
Ši skandalinga ataskaita buvo parašyta 2006 metų rugsėjy. Ji buvo įteikta Titon generaliniam direktoriui Dinui Etju. Po poros mėnesių Litvinenka buvo nunuodytas radioaktyviuoju poloniu-210.
Du Rusijos piliečiai – Andrejus Lugovojus ir Dmitrijus Kovtunas – kaltinami tuo, kad jie įbėrė polonio Litvinenkai į žaliąją arbatą per susitikimą 2006 metų lapkričio 1 dieną. Litvinenka mirė ligoninėje po 23 dienų. Lugovojus ir Kovtunas visą laiką neigė savo sąsajas su Litvinenkos mirtimi.
Pasak Emersono, ataskaita buvo pakankamas motyvas Litvinenkai nužudyti. „Tas žmogus (Ivanovas) – nusikaltėlis, kuris gali nužudyti, jei jam iškils pavojus“, – sakė jis.
Per klausymus taip pat buvo papasakota kad klientas, kuris užsakė tą pranešimą, atsisakė stambaus kontrakto, kai jį perskaitė, ir dėl to Ivanovas galėjo patirti didžiulių nuostolių. Litvinenka laikė Lugovojų „ištikimu draugu“, turinčiu naudingų slaptų kontaktų Maskvoje Jis prašė Lugovojaus ką nors daugiau sužinoti apie Ivanovą.
Bet, pasak Etju, Lugovojaus ataskaita sutilpo į vieną puslapį ir buvo niekam tikusi. Tada Litvinenka paprašė kitą informatorių – vėliau išaiškėjo, kad tai Švecas – parašyti ataskaitą. Litvinenka perdavė Šveco ataskaitos kopiją Lugovojui, buvo pasakyta per klausymus.
Pasak Emersono, ataskaita neišvengiamai pateko į rankas FSB bendradarbiams ir „kitiems Maskvoje“, tuo pačiu sukeldama Litvinenkai „mirtiną pavojų“.
Etju sakė, kad su Lugovojumi buvo susitikęs tik vieną kartą, kai tas grįžo iš Kanados į Maskvą su persėdimu Londone 2006 metų birželį. Jie susitiko Hitrou-1 oro uosto terminale, tada Litvinenka pristatė Lugovojų kaip potencialų informatorių.
Etju pažymėjo, kad Lugovojus jam iškart nepatikęs. „Jis buvo kažkoks, pasakyčiau, bauginančiai šaltas“, – sakė jis.
Klausymas šioje byloje tęsiasi.
Nuotraukoje: Aleksandras Litvinenka.
Informacijos šaltinis – UNIAN.net (http://www.unian.net/politics/1048130-the-guardian-otchet-litvinenko-o-soyuznike-putina-byil-dostatochnyim-motivom-dlya-ego-ubiystva.html)
2015.03.15; 06:12
