Aktualijų portalas Slaptai.lt jau skelbė kai kuriuos faktus (mažytę jų dalį) iš Mykolo Biržiškos knygos “Vilniaus Golgota. Okupuotosios Lietuvos lietuvių darbo ir kančių 1919-1928 metų dienoraštis”, išleistos 1930 m. Vilniui Vaduoti sąjungos Kaune B.Šėmio vardu.
Ištraukas iš minėtos knygos publikavome prieš penkerius metus. Kodėl nusprendėme dar sykį priminti būtent šiuos skaudžius Lietuvos istorijos puslapius? Pretekstas – lietuvių kalba 2015-aisiais metais išleistas lenkų rašytojo Jozefo Mackievičiaus (Jozef Mackiewicz) veikalas „Tiesa akių nebado“, kuriame pasakojama, kaip lietuviai, 1939-aisiais atgavę sostinę, neva Vilniuje terorizavo lenkus.
Lenkų rašytojo knygoje – daug tendencingų, demagogiškų, lietuvio garbę įžeidžiančių pareiškimų. Lenkijai užtenka įžūlumo: kelis dešimtmečius pačiais žiauriausiais būdais terorizavo lietuvius Vilniaus krašte, bet, užuot atsiprašiusi, atgailavusi, pati drįsta mus kaltinti netinkamu elgesiu, dažnai dar primesdama ir chamų etiketę.
Taigi vadovaujamės pricipu: jei tiesa akių nebado, tai ji neturi badyti nei lietuviškų, nei lenkiškų akių.
Tebūnie ištraukos iš "Vilniaus golgotos" tampa rimtu priekaištu XXI a. Lenkijai, įnirtingai puolančiai Lietuvą lenkų šovinistų pastangomis, kurstančiai Vilnijos lenkus nepaisyti Lietuvos įstatymų, klasta, melu siekiančiai išstumti lietuvius iš Lietuvos rajonų, 1920 m. Lenkijos okupuotų ir prarastų Antrojo pasaulinio karo metu.
Tebūnie tai priekaištas Lietuvos valdžiai, per dvidešimt nepriklausomybės metų nesugebėjusiai ir nesugebančiai arba nenorinčiai pasiekti, kad minėtuose rajonuose nebūtų diskriminuojami lietuviai, kad lenkų tautinė mažuma vykdytų Lietuvos įstatymus, elgųsi kaip Lietuvos, o ne Lenkijos piliečiai. Tebūnie tai priekaištas tiems lietuviams, kurie savo pasyvumu ir abejingumu leidžia ir vieniems, ir kitiems nepaisyti lietuvių tautos interesų.
Pirmosiose dalyse prisiminėme 1919-uosius, 1920-uosius ir 1921-uosius metus. Ketvirtojoje dalyje apžvelgiami 1922-ieji metai. Paskutinėje dalyje pateiksime pavyzdžių, kaip lenkai su lietuviais Vilniaus krašte elgėsi 1928-aisiais metais.
1922 m.
Sausio mėn.
3 d. Vydžių (Breslavo aps.) lietuviai sumušė lenkų kalbėtoją dėl rinkimų į Vilniaus seimą ir jį užsistojusius 8 kenkų milicininkus; milicininkai buvo suėmę Trapšį, kuris kalbėjo už Lietuvą, bet žmonės atmušė.
4 d. Lenkų vyriausybė uždarydino Švenčionių lietuvių gimnaziją. Įsakymą pasirašė Vilniaus švietimo skyriaus viršininkas Lichtaravičius, buvęs Pečiulis. Dalis IV ir V kl. mokinių priimta į Vilniaus lietuvių Vytauto Didžiojo Gimnaziją…
4 d. Daugėliškio valsčiaus valdyba (Švenčionių aps.) gavo skubų Švenčionių apskrities lenkų viršininko (storostos) įsakymą ir per policiją surinko parašus “lietuvių kandidatų sąrašui” į Vilniaus lenkų seimą; į tą sąrašą įtraukė Cicėną, Misiūną, Ropę ir Lisenką. Vilniaus lietuviams atsisakius dalyvauti rinkimuose, tuo būdu lenkai žadėjo vis dėlto įvesti į seimą savų lietuvių ir jų vardu reikalauti prijungti Vilnių prie lenkų respublikos.
8 d. Vilniaus krašto lenkų rinkimai į Vilniaus seimą, nedalyvaujant lietuviams, gudams ir žydams. Balsuoti rinkikai buvo atvežti iš Varšuvos, Rygos, Daugpilio ir kitų vietų, kurių daugeliui buvo mokama po 2000 lenk. markių, 6 svarai duonos, 2 svaru lašinių, kaip, pavyzdžiui, konduktoriui Kavaliauskui. Į vieną Vilnių atvežė 8.000 balsuotojų, kurių apie 5.000 leido balsuoti (3.000 neprileido). Į Lydą ir apskritį net 12 traukinių.
Balsuojant Vilniaus mieste buvo patikrinami dokumentai tik iki 1 val. po pietų, po to leista balsuoti be jokio patikrinimo, o provincijų daugumoj vietų visai netikrinta. Provincijoj sėdėję prie dėžių lenkai leido rinkikams balsuoti už savo šeimynas ir kaimynus, net patys primesdavo balsų. Leido balsuoti atvykusiems iš neitralinės juostos. Visos lenkų grupės susitarė nekelti klausimo dėl prasižengimų rinkimuose, kad nereikėtų rinkimų naikinti. Tačiau vis dėlto Nemenčino, Pakryžės ir Taboriškių valsč. rinkimų suktybės taip buvo aiškios ir visiems žinomos, jog patys lenkai padavė skundą Vilniaus Kasacijų Teismui, kuris,žinoma, pripažino rinkimus teisėtus…
13 d. Tautų Sąjungos Taryba Ženevoje išklausė savo Kontrolės Komisijos pranešimo, kaip lenkų buvo daryti rinkimai į Vilniaus seimą, ir nepripažino nei okupacinių rinkimų, nei okupacinio seimo.
20-23 d. Lenkų vyriausybei suėmus visus lietuvių redaktorius, buvo sustoję visi Vilniaus lietuvių dienraščiai ir savaitraščiai.
Vasario mėn.
12 d. Vilniuje lenkų dienraštyje “Rzeczpospolita” generolienė Bondienė, grapienė Plioterienė ir Moračevskienė protestuoja prieš tai, jog lenkų vyriausybė nenubaudžiusi visu smarkumu (mirties bausme) Biržiškių ir kitų lietuvių, bet iš kalėjimo ištrėmusi į Nepriklausomą Lietuvą.
20 d. Vilniaus lenkų seimas nutarė įjungti Vilniaus kraštą su Lenkų respublika.
Kovo mėn.
19 d. Dūkšte (Breslavo aps.) lenkų karininkai spyrė atvykusį Gaidžių kleboną kun. Milkevičių giedoti bažnyčioje “Te Deum” ir lenkų himną Juozapo Pilsudskio vardinėms pagerbti, bet šis apsigynė.
24 d. Varšuvos seimas iškilmingai priėmė Vilniaus krašto prijungimą prie Lenkų respublikos.
Balandžio mėn.
Apie 9 d. Peleson (Lydos aps., Rodūnės par.) atvykę lenkų kareiviai uždraudė skaityti lietuvių laikraščius.
18 d. Vilniaus prijungimo prie Lenkų respublikos iškilmės. Lenkų valstybės viršininkas Juozas Pilsudskis priėmė Vilniaus miesto sidabro raktus, kuriuos priimant Aušros Vartuose atskrido didžiausias varnų būrys ir krankė skraidydamos aukštai ant iškilmių dalyvių. Iškilmių metu Gedimino Pilies kalne iškeltą lenkų vėliavą pakilęs smarkus vėjas nudraskė. Laikinosios Valdomosios Komisijos pirmininkas gen. Mokšeckis savo prakalboje turėjo pripažinti, jog Vilniaus krašto lietuviai ir gudai yra nusistatę prieš Lenkų respubliką. Pilsudskis padėkojo gen. Želigovskiui už tai, jog jis padėjęs Vilniaus kraštui “laisvai ir neverčiamai apsispręsti”. Į iškilmes iš lietuvių tarpo buvo pakviestas dr. J.Basanavičius, kuris, žinoma, jose nedalyvavo. Lietuvių visuomenė vakare buvo susirinkusi Vytauto Didžiojo gimnazijoje vakarėlyje, kuriame mokiniai vaidino “Kuprotą oželį”, dainavo dainas, deklamavo.
23 d. Kauno visuomenės mitingas prieš Vilniaus prijungimą prie Lenkų respublikos. Po prof. M.Biržiškos, prof. Pr. Jodelės, žydo Rozenbaumo, gudo Zajaco ir kun. J.Tumo prakalbų, priimta protesto rezoliucija.
Gegužės mėn.
Apie 25 d. Seinų bažnyčioje lenkės davatkos puolė kun. kleboną Adomą Jasenauską, kai jis lietuvių dieną užgiedojo lietuviškai, stumdė jį ir apiplėšė jo drabužius. Lietuvės jas apkūlė ir išvarė iš bažnyčios. Po kelių dienų atvykęs Balstogės lenkų policijos vadas ištyrė dalyką ir pabaidė smarkiai bausiąs triukšmadares.
Birželio mėn.
13 d. Lenkų vyriausybės suorganizuota ir pabėgusio iš Kauno dėl valdžios pinigų išeikvojimo policisto Virbalio (“daktaro Sartono”) vedama apie 100 “partizanų” gauja (lenkų ulonų ir pėstinikų, iš dalies persirėžiusių paprastais rūbais) puolė Širvintų miestelį (Vilniaus, vėl. Ukmergės aps., neitralinėje juostoje), nukovė milicininką Aleksandrą Molį ir žydą Jankelį Teperį, apiplėšė Jankelį Černiakovą ir kitiems gyventojams padarė daug nuostolių. Visą vasarą lenkų vyriausybės pastatytieji “partizanai” puolė ir kankino neitralinės juostos gyventojus, jųjų vardu neva keldami maištą prieš Lietuvos vyriausybę.
14 d. Kaune gen S.Žukauskas, V.Putvinskis ir St. Šilingas, kaip prof. M.Biržiškos pakviestieji liudytojai jam susirėmus “Lietuvos” Nr. 138 (birželio 18 d.) str. “Kowienskie pamokslai” (“Kauno pamokslai”) su V. Vielhorskiu dėl jo str. “Dzien Kowienski” Nr. 131 ir V.Vielhorskio iššauktam į dvikovą ją priėmus, viešai pripažino, jog M.Biržiška teisingai pasielgė gindamas V.Vielhorskio įžeistą lietuvių tautos garbę, ir neleido M.Biržiškai stoti į dvikovą ar šiaip duoti satisfakciją V.V-kiui garbės keliu.
Liepos mėn.
2 d. Vilniuje Obsto, Chamieco, jėzavitų Sobasio ir Tomako pakurstyta minia, kurioje buvo daug kareivių, puolė policiją ir žydus. Keliasdešimt žydų sumušta; kai kurie mirė. Policija šaudė į minią; du nukauti, keli sužeisti. Sužeista ir policininkų.
11, 12 ir 13 d. – Gevėčius (Vilniaus aps.) aplankė Vilniaus vyskupas J.Matulevičius, kurio lietuviškos pamaldos ir lietuviški pamokslai padrąsino lietuvius justi, jog jų kalba ne prastesnė už lenkų.
14 d. Kašėtose (Lydos aps., Kaniavos valsč.) lenkų policija mušė iki užmušė Vincą Ščesnulevičių-Blaškų.
14 d. Sventojansko kaime (Seinų aps., Kapčiamiesčio valsč.) neitralinėj juostoj lenkų “partizanai” (lenkų valdžios pastatytieji nekareiviškai persirengę kareiviai ir atleistieji iš kariuomenės chuliganai) nužudė Lazdijų pradžios mokyklos mokytoją, dzūkų poetą Petrą Mackevičių (“P.Diemedėlį”).
25 d. Gardino, Lydos, Trakų, Vilniaus ir Švenčionių aps. valsčių 37 įgaliotiniai (lietuviai ir gudai) bendrame memorijale Lietuvos prezidentui ir svetimų valstybių atstovybėms Kaune iškėlė daugybę faktų apie žiaurų lenkų elgesį ir žandarų žudynes šiose apskrityse, nurodydami vietų ir nukentėjusių žmonių vardus. Lietuviai pasirašė iš Marcinkonių, Kabelių, Rodūnės, Melagėnų, Tverečiaus valsč. Šių įgaliotinių 4 delegatai apie rugpiūčio 10 d. atvyko į Kauną ir įteikė memorijalą prezidentui ir svetimų valstybių atstovams.
Rugpiūčio mėn.
8 d. Pelesoj (Lydos aps., Rodūnės par.) lenkų kareiviai primušė Juozą Andrukonį, kurį privertė bučiuoti jį mušusį lenką, Igną Radziulį, Joną Choliavskį, Joną Dodą, Juozą Selilą.
13 d. ir vėliau – Punsko apylinkėj (Suvalkų-Seinų aps.) neitralinėj juostoj lenkai gaudė vyrus ir vežė į Suvalkus į savo kariuomenę.
18 d. Vilniuje žydų laikraštis “Unser Freind” įdėjo atsišaukimą į žydų visuomenę, ragindamas padėti lenkų persekiojamai vargstančiai Vilniaus lietuvių Didžiajai Prieglaudai. Daugelis žydų aukojo.
Apie 20 d. Lenkų okupuotosios Punsko apylinkės (Suvalkų-Seinų sritis) penkių tūkstančių lietuvių įgaliotiniai sveikino Lietuvos vyriausybę Amerikai pripažinus Lietuvos valstybę.
Rugsėjo mėn.
2 d. Vytauto Didžiojo Gimnazijoj (Vilniaus lietuvių gimnazijoj) prasidėjo mokslas. Lenkų vyriausybė davė leidimą vieneriems metams, bet privertė padauginti lenkų kalbos pamokų skaičių ir įvesti lenkų geografiją bei istoriją. Toji vyriausybė nenorėjo iš pradžių leisti lietuvių gimnazijai ir toliau vadintis Vytauto Didžiojo vardu, bet paskui sutiko. Vietoj ištremto ir nebeįleisto M.Biržiškos, direktorium patvirtintas matematikas Marcelinas Šikšnys, lietuvių literatūroje pasižymėjęs Šiaulėniškio vardu…
30 d. Antalksnoj (Švenčionių aps., Linkmenų par.) lietuvių mokykloj lenkų kareiviai sudraskė ir subadė Vytį.
Spalių mėn.
7 d. Lietuvos Užsienio Reikalų ministeris Ern. Galvanauskas protestavo Tautų Sąjungai prieš Lenkų vyriausybės skiriamus Vilniaus krašte rinkimus į Varšuvos seimą.
13 d. Vilniaus lenkų laikraščio lietuvių kalba “Mūsų Balso” redaktorius, pabėgęs iš Nepriklausomosios Lietuvos pėoviakas kun. Gronskis, lenkų vyriausybės pasiųstas, skaitė Rygoje pranešimą apie lietuvių ir lenkų santykius, girdamas lenkus ir puldamas lietuvius. Latvių visuomenė nepalankiai jį priėmė, supratusi jį lenkų valdžios agentą esant.
Apie 20 d. Tautų Sąjungos Komisijai ruošiantis atvykti patikrinti neitralinės juostos, rugsėjo mėn apie 15 d. Seinų lietuviams lenkų valdžios buvo leista įkurti savo mokyklą. Dabar, komisijai išvažiavus, leidimas atimtas.
Lapkričio mėn.
2 d. Vilniuje per Vėlines Rasų kapuose lietuviai aplankė savo tautos didvyrių (M.Čiurlionies, P.Višinskio, G.Landsbergio-Žemkalnio, Antano Vileišio) ir žuvusių dėl Vilniaus lietuvių karžygių kareivių kapus, papuošdami juos vainikais su 3 tautinių spalvų kaspinais ir žvakėmis.
5 d. Vilniaus krašte lenkų vyriausybė padarė rinkimus į Varšuvos seimą. Nedalyvavo lietuviai, dalis žydų ir gudų…
22 d. Vardžiakiemio sodž. (Breslavo aps., Dūkšto valsč.) neitralinėj juostoj 40 lenkų kareivių apiplėšė ir nužudė Petrą Varanecką, suėmė 3 vyrus.
Gruodžio mėn.
3 d. Poručniko vedami, lenkų “partizanai”, nekareiviškai persirėdę, puolė Kučiūnų bažnytkiemį (Seinų aps.) neitralinėj juostoje, nužudė 6 vyrus…
16 d. Vilniuje lenkas karininkas draudė gatvėje lietuviškai kalbėti ir reikalavo iš policininko, kad kalbančius suimtų.
16 d. Marcinkomyse (Trakų aps.) lenkų policijos agentas nužudė senį Tomą Ščesnulevičių (palaidotas gruodžio 23 d.) ir išmušė akį Petrui Bruzgelevičiui. Kitą Tomą Ščesnulevičių, 59 m., nusivežė į Gardiną, kur 1923 m. kovo mėn lenkai jį nužudė.
25 d. Marcinkonyse (Trakų aps.) lenkų žandarai per pamaldas apstojo bažnyčią ir suėmė per 100 vyrų, nusivarė į žandarmeriją.
1922 m. Vilniaus lietuviai, kad ir apsilpninti žymiausių savo organizatorių ir rašytojų ištrėmimu, organizuotu darbu išleido 5 knygas lietuvių kalba iš Lietuvos istorijos; 12 knygų lenkų kalba apie Lietuvą ir lietuvius. Sustiprėjus knygų leidimui Nepriklausomoj Lietuvoj, Lietuvių Mokslo Draugija vis dėlto dar išleido 7 lietuviškus vadovėlius, “Švyturio” bendrovė Vilniuje apie 10 vadovėlių.
1922 m. Vilniaus krašte lenkų vyriausybė davė žemės pasižymėjusiems kovoje prieš Lietuvą 5 generolams su Želigovskiu Pryšaky, gavusiu 170 hektarų, 7 pulkininkams, 6 majorams, 10 kapitonų, 31 leitenantui (poručnikui), 10 seržantų (viršilų) ir 3 kareiviams. Gavo žemės ir Galicijos vysk. Bandurskis, kuris savo pamokslais palaikė karingą lenkų ūpą.
Nuotraukose: “Vilniaus Golgotos” sudarytojas Mykolas Biržiška ir "Vilniaus golgotos" senasis bei naujasis viršeliai.
(Bus daugiau)
2016.03.13; 18:21
