Rusijai jie tikras lobis


Print

Neseniai praėjusios šventės dieną LRT žurnalistas Juras Jankevičius paskelbė gatvėse užkalbintų praeivių atsakymus į klausimą, ką jie žino apie 1990-ųjų Kovo 11-ąją.

Atsakymai pribloškė: pasirodo – jie nieko apie ją nežino. Nei bū, nei mė. Kalbėjo nesąmones, painiojo su Vasario 16-ąją.

Ir tokie žmonės rudenį rinks Lietuvos Respublikos Seimą. Ir tokių žmonių, drįstu sakyti, dauguma. Tad nesunku įsivaizduoti, ką išsirinksime.

Prieš kelerius metus Vilniaus universitete vienos studentės paklausiau: Žalgirio mūšis įvyko prieš Pirmąjį pasaulinį karą ar prieš Antrąjį? Studentė nežinojo, ką atsakyti. Šį mano klausimą girdėjo kalbininkas Vincas Urbutis ir bibliofilas Ipolitas Ledas, su kuriais tuo metu kalbėjausi.

Tokie žmonės labai reikalingi mūsų valstybės priešams ir mūsų politikams. Juo piliečiai tamsesni, primityvesni, tuo lengviau juos apkvailinti, įtikinti nebūtais, neįmanomais dalykais.

Rusijai jie tikras lobis. Mūsų politikams – taip pat. Įdomu tai, kad klausimėlio herojai beveik niekada nesako: nežinau. Juo mažiau žmogus išsilavinęs, tuo jis kategoriškesnis. Jeigu būtų mano valia, aš paimčiau kalašnikovą… – sako vienas. Visi jie vagys, visus juos į kalėjimą be teismo, – sako kitas. Reikia draugauti, tartis su Rusija, – sako trečias. Kiekvienam teko panašias kalbas girdėti garsios žurnalistės televizijos laidose.

O ką daryti tam, kuris mato tikruosius Rusijos siekius, bet  ir Europos Sąjungos klystkelius? Stalinas tautas trėmė, marino badu, o kaip sustabdyti pusiau laisvanorišką žmonių bėgimą iš namų? Dvi blogybės – kurią pasirinkti? Renkamės pastarąją, nes jos pasekmės ne tokios brutalios. Šiandien. O rytoj, kai pabėgėliai veikiausiai neatpažįstamai pakeis Prancūziją, Vokietiją, Italiją, Graikiją?..

Mums sako: taip nebus, nereikia jų bijoti; nereikia bijoti dvigubos pilietybės, anglų kalbos, trijų lenkiškų raidžių, globalaus pasaulio, kuriame lengvai sutilps (ir ištirps!) visi lietuviai. Nereikia bijoti Putino, su juo reikia draugauti, nuolankiai bendrauti.

Beveik tų pačių dalykų nebijojo ir Salomėja Nėris, ir Petras Cvirka, ir Antanas Venclova, ir Liudas Gira… Pastarajam keturios raidės visą raidyną atstojo. Ir kas iš to išėjo?! Antano Venclovos „knygų spintoje gimęs“ vienturtis sūnelis kasmet po kelis kartus mus pamoko, ko nereikia bijoti, ko reikia, ko nereikia naikinti, ką reikia; gerai, kad žydšaudžių tema šiandien keliama aštriau negu bet kada, kad nekaltas tik tas, kuris smerkia žydšaudžius be jokių išlygų, kad tos trys raidės – kvailas užsispyrimas… Man šis išminčius primena tuos klausimėlio herojus, kurie viską žino. Galima jam pavydėti.

O mums, Lietuvoje gyvenantiems, ne taip lengva susiorientuoti nuomonių, veiksmų, siekių raizgalynėje. Pavyzdžiui, kodėl taip puolama prezidentė Dalia Grybauskaitė. Suprasčiau, jeigu ji šio posto galėtų siekti trečią kartą. Bet juk ji ne Putinas ir neketina Daukanto aikštėje pasilikti iki gyvos galvos. Tad kokia prasmė? Blogai, kad tvirtai laikosi agresyviosios Rusijos atžvilgiu, vadina ją teroristine valstybe? Tikrai blogai, jeigu Prezidentės kritikai būtent dėl to negali jai atleisti. Blogai, kad valdantiesiems trukdo paežerėse laisvai statyti dvarus ir nepritaria slaptiems ministrų pokalbiams su oligarchais, o spaudos magnatams – su europarlamentarais? Prezidentė nenori būti tuščia vieta, skirtingai nei jos pirmtakai? Stelbia Seimą ir Vyriausybę, iš kurių nieko gero nesitiki? Bet juk visuomenė yra tokios pačios nuomonės. Bijau, kad kai kurių veikėjų kalbas, veiksmus inspiruoja įžūli Maskvos ranka.

Vienoje televizijos laidoje žurnalistas kalbino Seimo nacionalinio saugumo komiteto pirmininką Artūrą Paulauską ir Seimo narį Arvydą Anušauską. Kalbėta apie raudonąją liniją, kurios negalima peržengti. Kas daugiausia žalos padarė partizanams kare po karo? Markulis. Aš irgi taip pagalvojau. Kodėl jis taip pasielgė? Norėjo sustabdyti kraujo praliejimą? O poetas Kostas Kubilinskas?

Gerais norais ir pragaras grįstas. Vieni Tėvynę išdavė tikėdami, kad daro jai gera, kiti – gelbėdami savo kailį, dėl gardaus valgio šaukšto. Atlaidūs turėtumėm būti nuoširdžiai klydusiems, paskui susiorientavusiems ir dvasiškai sugrįžusiems į Tėvynę, tokiems, kaip Justinas Marcinkevičius. Neabejoju, jaunystėje jis daug ko nežinojo, nesuprato, kaip ir mes, keleriais metais už jį jaunesni.

Jam pasisekė: jis išėjo apsivalęs, ne taip, kaip čia minėtieji. Ir ne bet kada išėjo – Vasario 16-ąją, kaip ir Jonas Basanavičius. Šiuolaikiniams poetams, kurių tauta nesupranta, nereikėtų pavydėti jo populiarumo. Niekas šio poeto, mąstytojo į padanges nekelia, tiesiog gerbia, myli, dainuoja jo dainas, vadovaujasi jo mintimis apie Tėvynę, jos istoriją, kalbą… Jis padeda mums išlikti, neišsivaikščioti, priešintis savinaikai, kurią patiriame nuolat.  

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Vytautas Visockas.

2016.03.14; 05:21   


Prisijunkite prie diskusijos