Šiuo metu per televiziją galime stebėti Nacionalinės ekspedicijos Nemunu vaizdus ir grožėtis išskirtine Lietuvos gamtine vertybe – Nemuno upe ir jos slėniu bei aplinkiniu istoriniu palikimu.
Kiti gi kuria planus, kaip sunaikinti šį išskirtinį mūsų visų turtą ir iš to nemenkai pasipelnyti. Seime, baigiantis pavasario sesijai, vos pavyko sustabdyti prasidėjusią Nemuno naikinimo bangą.
Tačiau dabar matosi, kad planai buvo atidėti iki rudens sesijos, kai bus bandoma pakeisti Vandens įstatymo straipsnį. Dabartinė įstatymo nuostata draudžia Nemune ir kitose ekologiniu ir kultūriniu požiūriu vertingose Lietuvos upėse statyti užtvankas.
Tačiau Nemuno naikinimo iniciatoriai žemiau Kauno nori pastatyti penkių užtvankų kaskadą ir Nemuną paversti susisiekiančių tvenkinių technologiniu koridoriumi. Priėmus siūlomą Vandens įstatymo pataisą, panašus likimas lauktų Neries ir daugelio kitų Lietuvos upių.
Hidroelektrinių iniciatoriai
Hidroelelktrinių iniciatoriai ilgokai nerodę didesnės iniciatyvos užtvenkti Lietuvos upes vėl ėmėsi aktyviai įgyvendinti savo planus. Šioje srityje ypatingu išradingumu pasižymi Hidroenergetikų asociacijos prezidentas, Lietuvos žemės ūkio universiteto Vandens ūkio ir žemėtvarkos fakulteto profesorius Petras Punys.
Periodiškai kas 3-5 metai jis vis bando sutelkti užtvankų statyba suinteresuotas verslo grupes ir kartu su jais siekti savo tikslų. Pereitais metais, P. Punio pastangomis, Seime vėl buvo užregistruota Vandens įstatymo pataisa, kuri ekologiniu ir kultūriniu požiūriu vertingose Lietuvos upėse leistų atstatyti ir atkurti buvusias užtvankas.
Vandens įstatymo 14 straipsnio pataisą Seimo pavasario sesijos metu buvo bandoma prastumti skubos tvarka niekam nežinant. P.Punys tuo tikslu Lietuvos atsakingoms institucijoms, Seimui ir Vyriausybei išsiuntinėjo klaidinančią informaciją, neva teikiamas įstatymų pataisas palaiko Lietuvos mokslų akademijos Vandens problemų taryba.
Suprasdamas, kad tokiems išties grėsmingiems gamtos požiūriu planams Vandens problemų taryba nebūtų pritarusi, P. Punys pasirinktinai surinko kai kurių tarybos narių parašus, o po Vandens problemų tarybos raštu pasirašė pats. Tik Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininko Algimanto Salamakino dėka pavyko šiuos planus sustabdyti.
Įstatymo keitimo sumanytojai, pasinaudodami tuo, kad tarpukario laikotarpiu Lietuvoje veikė bent 600 vandens malūnų, faktiškai iš naujo nori pastatyti neribotą užtvankų skaičių. Tačiau ir to upių tvenkimo iniciatoriams pasirodė negana. Seimo narys Kazys Grybauskas dar papildomai užregistravo ir Saugomų teritorijų įstatymo pataisą, kurioje užtvankų statymas būtų leidžiamas ir saugomose teritorijose.
Kai Vyriausybė oficialiai konstatavo, kad šios pataisos prieštarauja kelioms Europos Sąjungos direktyvoms, Tarptautinėms konvencijoms bei Lietuvos įstatymams, tolesnė jų svarstymo Seime eiga buvo sustabdyta.
Tada buvo surasta dar viena priemonė tam pačiam tikslui pasiekti. K.Grybauskas užregistravo pakeistą Vandens įstatymo pataisą nurodydamas, kad dabar užtvankų atstatymo ir statymo tikslas yra nebehidroenergetika, o laivybos sąlygų užtikrinimas valstybinės reikšmės vandens keliuose ir kultūros paveldo vertybių atkūrimas. Tačiau tikroji vienu ir kitu atveju užtvankų statybos ar atstatymo priežastis – hidroenergetika.
Kaip matyti iš 2005 m. atliktos galimybių studijos „Kompleksinis vidaus vandenų kelio Nemuno upe ir Kuršių mariomis Klaipėda – Kaunas sutvarkymas pritaikant krovininei ir keleivinei laivybai“ (UAB „Projektų gama“), planuojama dvi užtvankas pastatyti pačiame Kaune ir tris – žemiau Kauno (ties Seredžiumi, Jurbarku ir Vėžininkais). Visose užtvankose be šliuzų laivų praplaukimui numatyta įrengti hidroturbinas. Tačiau P. Puniui nepakako ir šio plano. Jis yra pateikęs pasiūlymą trijų užtvankų kaskadai su hidroturbinomis Neryje.
Minėta studija pagal suformuluotus uždavinius primena nelabai vykusį mokslinės fantastikos kūrinį. Joje užsibrėžtas uždavinys – pasiekti, kad Nemunu iki Kauno galėtų plaukioti Reino didieji krovininiai ir kruiziniai keleiviniai laivai. Turint omenyje, kad Nemuno vandeningumas yra beveik 4 kartus mažesnis nei Reino, o nuo Kauno iki Jurbarko yra viso labo 1,2 m gylio, akivaizdu, kad pertvarkyti Nemuną į Reiną nepavyks.
Tai ne tik pernelyg sudėtingas, bet ir pernelyg brangus uždavinys. Siekiant panaudoti didesnius laivus ir atpiginti pervežimus būtinas ne tik 3 metrų laivybos gylis, kurį pasiekti galime naudodami labai brangias inžinerines priemones – užtvankas ir laivybos šliuzus, bet reikėtų ir nuolat gilinti dabartinį 1,2-2,0 m gylio laivybos kelią Kuršių mariose.
Patvindyti Lietuvos upes – naudinga
Tačiau, kaip ir buvo galima nesunkiai numatyti, atlikus preliminarius skaičiavimus studijos autoriams neišvengiamai teko padaryti išvadą, kad užtvankos vien tik laivybos tikslams yra ekonomiškai nuostolingos. O toliau sekė pasiūlymas, dėl kurio ši studija faktiškai ir buvo rengta – norint užtikrinti laivybos Nemunu rentabilumą, būtina visose penkiose planuojamose užtvankose įrengti hidroturbinas elektros gamybai.
Bendra įrengtoji šių hidroelektrinių galia sudarytų 69,4 MW. Nors tokie pajėgumai valstybės mastu nėra labai reikšmingi, bet tai sudarytų galimybes hidroelektrinių savininkams gauti 23,5 mln. eurų (81 mln. LT) pajamų per metus. Tuo ir galima paaiškinti suinteresuotų grupių didžiulį, periodišką spaudimą „prastumti“ užtvankų statybai reikalingas įstatymų pataisas.
Sprendžiant Lietuvos energetinio saugumo uždavinius atsinaujinančios energijos šaltiniams teikiamas prioritetas. Todėl už vėjo, biokuro, saulės ar vandens pagamintą energiją mokama 3-7 euro centais už kilovatvalandę daugiau, nei už energiją iš biržos.
Didelės pajamos, kurias gauna HE savininkai, skatina šio verslo atstovus periodiškai ieškoti būdų, kaip apeiti ES direktyvas ir Lietuvos įstatymus.
Visa minėta studija parengta ir pateikta taip, lyg Lietuva būtų ne ES narė, o trečiojo pasaulio šalis, kur negalioja nei ES direktyvos, nei Lietuvos įstatymai. Visų nagrinėtų techninių-technologinių variantų aplinkosauginiam vertinimui skirta kiek daugiau nei pusė puslapio, tačiau jokio vertinimo nėra padaryta ir apsiribota tik ES direktyvų ir Lietuvos įstatymų, kurie, studijos autorių nuomone, trukdytų laivybos sąlygų pagerinimui, išvardinimu.
Buvę vandens malūnai virs hidroelektrinėmis
Taigi, ar hidroenergetikai nuo šiol rūpinsis kultūros paveldu, masiškai atkūrinės kažkada veikusius vandens malūnus, ar vietoje jų įrenginės hidroelektrines? Iš Seimo nario K.Grybausko pateikto paaiškinimo įstatymo pataisai matyti, kad priėmus ją numatoma atstatyti 250 buvusių malūnų.
Kitaip sakant, pastatyti užtvankas vienokio ar kitokio galingumo hidroelektrinėms. Tikrieji hidroenergetikų ketinimai nesunkiai paaiškėja paskaičius P. Punio parengtus ir išplatintus raštus. Juose aiškiai nurodyta, kad siūlomų teisės aktų pakeitimo tikslas – „sudaryti galimybę atkurti buvusias hidrojėgaines pritaikant jas ankstesnei arba naujai veiklai“.
Būtina suprasti labai svarbius tarpukario Lietuvoje egzistavusių užtvankų atstatymo ir atkūrimo aspektus. Visų pirma, dauguma siūlomų atstatyti arba atkurti užtvankų buvo žemos, medinės ir sezoninio pobūdžio, o užliejami plotai palyginti nedideli. Rudenį jos buvo išardomos arba jas išgriaudavo pavasario potvyniai, todėl upių ekosistemos mažai nukentėdavo, o žuvys galėdavo laisvai migruoti ir pasiekti savo nerštavietes.
Antra, labai svarbu žinoti, kaip hidroenergetikai supranta užtvankos atstatymą. Faktiškai tai reiškia, kad vietoje 2-3 metrų buvusios užtvankos būtinai pastatoma mažų mažiausiai 5-6 metrų aukščio užtvanka, o vietoje kelių ha užtvindoma kelios dešimtys hektarų išskirtine biologine įvairove ir ekologine verte pasižyminčių upių slėnių.
Kaip upės atrodo žemiau „atstatytų“ užtvankų, galima „pasigrožėti“ iš žemiau pateikto Valtūnų užtvankos ant Siesarties vaizdo. Ir tai jokia ne išimtis, taip arba panašiai atrodo beveik visos „atstatytos“ užtvankos. Patvenktomis upėmis vanduo padidintu greičiu teka kelias valandas per parą (daugiausia ryte), o visą likusį laiką upių vaga žemiau užtvankų lieka beveik sausa.
Todėl žemiau „atstatytų“ užtvankų gyvenantys kaimo žmonės dažnai skundžiasi, kad nebeturi ne tik kur išsimaudyti, bet nebėra kur pagirdyti gyvulius.
Šią užtvanką, vietoje kažkada buvusio malūno, „atstatė“ aplinkosaugos darbuotojams gerai žinomas verslininkas Albinas Strelčiūnas. Jis deda didžiules pastangas ant Siesarties panašiai atstatyti dar bent 2-3 užtvankas. Taip būtų galutinai pražudyta viena gražiausių Lietuvos upių.
Upių pertvarkymo planai
Pirmieji Lietuvos gamtos pertvarkymo planai, numatantys hidroelektrinių kaskadomis užtvindyti Nemuną, Nerį ir daugelį jų intakų, buvo parengti Maskvoje dar 1951m. Pagrindinis tokių projektų principas – nepalikti nė metro natūralios upės vagos.
Čia pravartu prisiminti, kad net sovietiniais laikais iš viso šio plano buvo įgyvendintas tik vienas fragmentas – Kauno HE. Dėl akivaizdžių ekologinių ir socialinių problemų bei mažo ekonominio efektyvumo tvenkiant lygumų upes, tolesnį šių planų įgyvendinimą pavyko sustabdyti.
Nemunas dėl itin plataus ir lėkšto jo slėnio tvenkimui yra neparankus. Jei būtų pastatyta visa planuota hidroelektrinių (HE) kaskada, tai bendra jų įrengtoji sudarytų 405 MW, o užlietas plotas – 342 kv. km. Tokiu būdu, vienam MW galios būtų paskandinti 85 ha ypatinga biologine įvairove ir kraštovaizdžio grožiu bei nemenka ūkine verte pasižyminčių žaliųjų plotų, kuriuose gausu senovinių kultūros vertybių. Palyginimui galima pasakyti, kad trijų Dauguvos HE įrengtoji galia – 1500 MW, o bendras užlietas plotas – tik102 kv.km, tai yra vienam MW paskandinama tik 6,8 ha, tai yra12,5 kartų mažiau nei tvenkiant Nemuną.
Gamtos pertvarkymo planai 2002 metais netikėtai buvo pradėti gaivinti. Tuometinė Pramoninkų konfederacijos vadovybė Vyriausybei pateikė Žemės ūkio universiteto Vandens ūkio fakulteto darbuotojų ir AB “Hidroprojektas” paruoštą “Lietuvos upių hidroenergetinio panaudojimo schemą”, pagal kurią buvo numatyta pastatyti 170 hidroelektrinių ant Lietuvos upių.
Atsižvelgiant į menką Lietuvos, kaip tipingos lygumų šalies, upių energinį potencialą ir didžiulius užliejamus tiek ekologiniu, tiek ekonominiu požiūriais vertingos žemės plotus bei didelį visuomenės ir mokslininkų pasipriešinimą, šių planų įgyvendinimo buvo atsisakyta. Siekiant apsidrausti nuo galimų būsimų planų, 2004 metais Seimas priėmė Vandens įstatymo pataisą, pagal kurią Nemune ir kitose ekologiniu ir kultūriniu požiūriu vertingose upėse statyti užtvankas uždrausta. 2011m. Seimo priimtame Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme numatytas tik minimalus hidroenergetikos išteklių naudojimas nedarant žalos aplinkai.
Prieštarauja Europos Sąjungos direktyvoms
Kai įstatymų pataisų iniciatoriai norėdami užtvenkti Lietuvos upes, idėją pateikia energetikos gerinimo ir kultūros paveldo atkūrimo pavidalu, atrodo šiek tiek komiškai, jei ne apgailėtinai. Pastačius užtvankas suardomas upės vientisumas, sutrikdoma biologinė ir geologinė (nešmenų) migracija, ir prasideda negrįžtami upių degradacijos procesai.
Ir be specialių tyrimų aišku, kad užtvankų kaskada Nemune nepaliktų nė metro natūralios vagos nuo Kauno iki pat Vėžininkų ir dar gerokai už jų. O daugiau kaip 120 kilometrų Nemuno virstų dirbtiniu sekliu tvenkiniu.
Tokie priimti sprendimai prieštarautų EB Bendrajai vandens politikos direktyvai. Lygiai taip pat ši pataisos formuluotė prieštarauja Tarptautinei biologinės įvairovės konvencijai bei ES Buveinių ir Paukščių direktyvoms, nes beveik absoliučiai visa Nemuno vaga ir slėnis nuo pat Kauno miesto ribos iki Baltijos jūros priklauso ”Natura 2000“ ekologinio tinklo teritorijoms.
Be to, šioms teritorijoms priklauso ir beveik visos Kuršių marios, kur reguliariai turėtų būti vykdomi farvaterio gilinimo darbai. Pastačius užtvankų kaskadą būtų ne tik paskandinta per 1000 ha unikalių augalų ir gyvūnų bendrijų, jų buveinės ir veisimosi vietos, bet ir pažeista pagrindinė šio tinklo savybė – jo vientisumas, užtikrinantis migracijos galimybę vandens ir sausumos gyvūnams.
Lenkijoje tiesiant greitkelį viso labo reikėjo pastatyti tik keletą greitkelio atramų Natura 2000 priklausančiame Rospudos slėnyje, tačiau, iškilus didžiulių baudų grėsmėms, kelio maršrutą teko pakeisti. Tuo tarpu čia planuojama sunaikinti virš dešimties itin vertingų linijinių Natura 2000 teritorijų.
Be to, Nemune žemiau santakos su Nerimi pastačius planuojamą keturių užtvankų kaskadą, vienintelis dar likęs migruojančių žuvų kelias iš jūros į nerštavietes Nemunu, Nerimi ir jos intakais būtų nebeprieinamas ir jokie žuvitakiai čia jau nepagelbės.
Nemunas žemiau Kauno teka per tokias Lietuvos saugomas teritorijas kaip Panemunių, Rambyno ir Nemuno deltos regioniniai parkai bei keletas draustinių, kuriuose pagal dabar galiojantį Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymą reguliuoti upių vandens lygį ir statyti hidrotechninius statinius yra draudžiama.
Aplinkos ministerija 2009 metais į eilinį antpuolį statyti hidroelektrines ant Nemuno upės nurodė: „Panaikinus draudimą statyti užtvankas Nemune ir kitose ekologiniu ir kultūriniu požiūriu svarbiose upėse ir jas pritaikius laivybai bei kitiems poreikiams, būtų padaryta kur kas didesnė žala Lietuvos gamtai ir istoriniam, kultūriniam, archeologiniam, urbanistiniam paveldui, nei gaunamas ekonominis efektas.
Atkreipiame dėmesį, kad šalies vidaus vandenyse laivyba turi būti pritaikoma prie Lietuvos upių hidrologinių-gamtinių sąlygų (upių vandeningumo, esamų upių gylių ir kt.), kurios nereikalautų upių tvenkimo, gilinimo ir kitų panašių darbų“.
Neabejojame, kad dauguma Lietuvos žmonių, mokslininkai, menininkai bei žiniasklaidos atstovai palaikys būtent tokį požiūrį ir eilinį kartą sutelkus pajėgas pavyks sustabdyti verslininkų, kuriems visiškai nerūpi nei pati Lietuva, nei jos gamta, planus. Visi turime pasistengti, kad šios vasaros Nacionalinė ekspedicija Nemunu nebūtų paskutinė.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukose: Lietuvos upės.
2015.09.25; 07:38
