Dėl įtemptos situacijos Ukrainoje į pirmąjį planą vėl iškilo branduolinio tramdymo klausimas, rašo Slate.fr žurnalistas Greguaras Fleuro.
1991 metais Ukrainoje buvo trečiasis pagal dydį branduolinis arsenalas, pranokstantis Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir net Kinijos branduolinio ginklo atsargas. Po kelerių metų derybų Ukraina 1994 metais pasirašė Budapešte susitarimą su Rusija, JAV ir Jungtine Karalyste, pagal kurį trys valstybės įsipareigojo garantuoti buvusios sovietinės respublikos teritorinį vientisumą mainais už branduolinio ginklo atsisakymą, sakoma straipsnyje.
2003 metais tyrėjas iš Harvardo Robertas Styvenas Mazersas pavadino Ukrainos branduolinį nusiginklavimą sėkmingu branduolinio ginklo neplatinimo pavyzdžiu. Tačiau, Fleuro nuomone, paskutinieji agresyvūs Rusijos veiksmai Kryme, kuriuos, jo požiūriu, teisinga vertinti kaip Budapešto memorandumo pažeidimą, kelia klausimą, ar ši tezė teisinga.
Maža to, žurnalistas būgštauja, kad dėl to gali nukentėti visa argumentacija branduolinio ginklo neplatinimo naudai.
Dabar vėl aktualūs žodžiai tų, kas perspėjo Ukrainą, kaip pavojinga atsisakyti branduolinio arsenalo. „Branduolinė Ukraina (…) tai neatskiriama sąlyga taikai tarp Rusijos ir Ukrainos palaikyti, – rašė 1993 metais Čikagos universiteto politologijos profesorius Džonas Mirshaimeris. – Atominis ginklas reiškia, kad rusai, kurie turi blogų santykių su Ukraina istoriją, nebandys jos vėl užkariauti. Ukraina negalės gintis nebranduolinėmis priemonėmis nuo branduolinį ginklą turinčios Rusijos, ir nė viena valstybė, įskaitant JAV, nesuteiks jai pakankamų saugumo garantijų“.
„Kaip pasakyti ukrainietiškai „Aš jus perspėjau“?“ – baigia Fleuro.
Šaltinis: Slate.fr
2014.03.13; 05:17
