Viktoro Uspaskicho grįžimas daugeliui kelia klausimus. Kas paskatino? Nejau tolimosios Urdomos išeivis, Lietuvoje pasidaręs puikią verslininko ir politiko karjerą, būtų toks kvailas, kad grįžtų į laukiančios teisėsaugos glėbį be atitinkamo garanto? O gal savo tėvynainio išsižadėjo pati Maskva, susitarusi su Lietuvos politiniu elitu? Rusiją valdančių struktūrų gebėjimus „įtikinti” gerai žinome iš savo tautos patirties, kita vertus – grįžtančiam V.Uspaskichui laisvai galėjo būti suteiktas tam tikras paguodos garantas: bėdoje nepaliksime, tu tik mūsų klausyk. Jei neklausysi – kaltink patį save. Vis viena sėsi, o jei reikės – dar ir atgulsi.
Marius KUNDROTAS
Viktoro Uspaskicho grįžimas daugeliui kelia klausimus. Kas paskatino? Nejau tolimosios Urdomos išeivis, Lietuvoje pasidaręs puikią verslininko ir politiko karjerą, būtų toks kvailas, kad grįžtų į laukiančios teisėsaugos glėbį be atitinkamo garanto? O gal savo tėvynainio išsižadėjo pati Maskva, susitarusi su Lietuvos politiniu elitu? Rusiją valdančių struktūrų gebėjimus „įtikinti“ gerai žinome iš savo tautos patirties, kita vertus – grįžtančiam V.Uspaskichui laisvai galėjo būti suteiktas tam tikras paguodos garantas: bėdoje nepaliksime, tu tik mūsų klausyk. Jei neklausysi – kaltink patį save. Vis viena sėsi, o jei reikės – dar ir atgulsi.
Darbo partijos įkūrėjas ir vėliava prisiima jau šiek tiek nuvalkiotą „kankinio“ vaidmenį, atimdamas monopolį iš Rolando Pakso. „Valstybininkams“ atsiranda puiki proga susivienyti prieš bendrą grėsmę – šio scenarijaus versiją iškėlė, berods, Saulius Stoma. Reikia pripažinti – tikėtina versija. Realu, jog Maskvos tikslas – ne paties V.Uspaskicho grįžimas, o mobilizuojantis veiksnys kur kas labiau rafinuotiems Penktosios kolonos ešelonams. Vienok, visa tai – tik daugiau ar mažiau įmanomos prielaidos.
Aštriausiai į akis rėžiasi net ne tai – akivaizdus politinis šios bylos aspektas. Juridinę pusę išsiaiškins teismai – kas davė, kam davė ir už ką. Svarbiausia, jog reikalai eilinį sykį liks taip ir neišspręsti iki galo.
Skandalingojo politiko suėmimas – pabrėžtinis ir demonstratyvus, lygiai kaip ir Gintaro Petriko. Kažin, ar šių „sprendimų“ sutapimas – atsitiktinis. Vienaip ar kitaip, vienu metu „sugaunamos“ dvi stambiausios tarptautiniu mastu gaudytos žuvys. Eilinį kartą surandamas vienas „atpirkimo ožys“, atsakysiantis už visą draugiją. EBSW byloje G.Petrikas tampa pagrindiniu ir vieninteliu kaltininku, tuo tarpu, Gintaras Furmanavičius – vidaus reikalų ministru. Politinės korupcijos bylose prie kryžiaus kalamas V.Uspaskichas, tuo tarpu, Abonento byla – gražiai užglaistyta, AMB ir „Draugystės“ istorija – užtildyta, Tarandės tvoros tebestovi savose vietose. Užmiršti ir paties V.Uspaskicho kolegos – Antanas Bosas su neaiškiomis verslo operacijomis ir Žilvinas Padaiga su genocidinėmis sveikatos apsaugos „reformomis“. Kam klibinti ištisą tinklą, kai užtenka vienos ar dviejų parodomųjų bylų? Persistengus juk ir savus galima užkabinti, o kas gali būti baisiau „švogerinėje“ nomenklatūrinėje sistemoje?
Jei tik pavyks, bus taipogi užčiaupti teisybės ieškotojai paslaptingai žuvusių Juozapo Paliako, Gintaro Beresnevičiaus, Vytauto Pociūno bylose. Kai sučiumpami baisiausi Lietuvos bėdų kaltininkai, kas beišdrįstų suabejoti puikiu saugumo, policijos ir teismų darbu? Dėl viso pikto, sulaikomas net vienas žymiausių Lietuvos rezistentų – lietuviško šaunamojo ginklo „Vytis“ kūrėjas Algirdas Petrusevičius, viešųjų ryšių erdvėje prilygintas vos ne Usamai bin Ladenui. Dirba struktūros, oi, dirba.
„Urdomos kankinys“ čia pasitaikė pačiu laiku. Struktūrų „balinimosi“ operacijai tai – labai į naudą. Deja, viską tuo siekiama ir užbaigti. Savo laiku sužlugdytas desovietizacijos įstatymas virto liūdnu precedentu parodomiesiems ir paviršutiniškiems problemų sprendimams ateityje. Jei visuomenė „oriai“ nutylės, viskas analogiškai baigsis ir šį kartą. Asmuo bus nuteistas, problemos – liks.
