Beje, turėtume iš karto išsiaiškinti, kas yra nomenklatūra ir kas yra oligarchinė nomenklatūra, nes priešingu atveju bus visiškas jovalas. Taigi nomenklatūra, kaip, beje, ir propaganda, nėra blogis, nes tiek pirmoji, tiek antroji gali būti naudinga realizuojant nacionalinius interesus.
O štai juodoji propaganda, kaip ir oligarchinė nomenklatūra, yra blogis, nes užvaldant visuomenę ir kontroliuojant valstybės resursus tenkinami tam tikrų galingų grupių interesai, todėl nepaisoma nacionalinių valstybės interesų.
Būtent dėl šios priežasties tiek oligarchinė nomenklatūra, tiek juodoji propaganda yra tarsi siamo dvynės, nes nuolat trinasi kartu.
Ypač kai reikia iš politikos pašalinti veikėjus, kurie trukdo siekti didžiausios įtakos ir pelno paminant valstybės interesus. Kadangi Dalia Grybauskaitė šioje srityje užsitarnavo didžiausios rakšties įvaizdį, tikriausiai nekeista, kad jai teikiamos nelabai malonios dovanėlės.
Pirmoji dovanėlė nesuveikė
Apie ją jau rašėme ne kartą, tačiau prisiminkime dar sykį. Nes ši dovanėlė demonstruoja, kokią milžinišką įtaką Lietuvos žiniasklaidai turi būtent oligarchinė nomenklatūra ir kokie bejėgiai tiek eiliniai žurnalistai, tiek padoriosios nomenklatūros atstovai.
Kai pirmą kartą viešojoje erdvėje prieš pusantrų metų išgirdau apie slaptą pažymą, kurioje rašoma, kad Rusija siekia destabilizuoti padėtį Lietuvos politikoje ir sukompromituoti Lietuvos lyderius, pirma mintis buvo tokia: pagaliau sužinosime, kas Seime šiandien dirba Kremliui. Deja, kaip visi žinome, nieko panašaus neįvyko. Jau kitą dieną didelė dalis žiniasklaidos visa jėga, tarsi kažkam davus įsakymą, pradėjo domėtis tik tuo, kas išdrįso informuoti visuomenę apie tokios pažymos egzistavimą. O tyrimas dėl Lietuvos politinių veikėjų kolaboravimo su Kremliumi Seime net nebuvo pradėtas.
Tai akivaizdžiai pademonstravo, kaip turima įtaka žiniasklaidai oligarchinei nomenklatūrai padėjo nukreipti visuomenės dėmesį nuo Tėvynės išdavystės į persekiojimą už Tėvynės interesų gynimą. Be to, ši situacija išnaudota siekiant kompromituoti prezidentės komandą. Taigi, dėl Seimo ir žiniasklaidos užvaldymo Valstybės saugumo departamento pažyma, kurios tikslas buvo apginti aukščiausius Lietuvos pareigūnus nuo Rusijos puolimo, dėl vidinių jėgų ardomosios veiklos tapo pretekstu dar didesniam puolimui.
Nors šis manevras suveikė iš esmės idealiai, nes, užuot po komisijas tampius potencialius Kremliaus kolaborantus, po teismus buvo tampomi tarnautojai ir žurnalistai, kurie išdrįso informuoti visuomenę apie šį ypač svarbų faktą, mirtinu smūgiu jis netapo. Nes oligarchinė nomenklatūra, kontroliuodama didelę dalį žiniasklaidos ir nemažą dalį teisėtvarkos, Seime neturėjo pakankamo skaičiaus žmonių, su kurių pagalba būtų buvę galima nubausti ir prezidentę už tai, kad Rusija ruošėsi ją kompromituoti.
Taip pat už tai, kad rėmė suskystintųjų gamtinių dujų terminalą, elektros jungtį su Švedija, šilumos ūkio demonopolizaciją, partijų finansavimo skaidrinimą ir daugybę smulkesnių sprendimų, kurie mažino Rusijos ir oligarchinių grupių įtaką. Nes už tokius darbus nenubaudus vėliau gali atsirasti ir dar vienas ar keli drąsuoliai, kurie nuspręs, kad galima elgtis taip, kaip reikia Lietuvai, ir nekreipti dėmesio į oligarchinės nomenklatūros interesus. Bet šį sykį nubausti prezidentės nepavyko.
Kaip rašėme iš karto po 2012 m. Seimo rinkimų, nors mūsų žurnalo redakcija ilgą laiką kritikavo dešiniąsias jėgas, per rinkimus jas rėmėme siekdami, kad Seimo daugumos nesudarytų Viktoro Uspaskicho ir į jo įtakos lauką patenkančios partijos bei politikai. Tikėjomės, kad jei Seime daugumą sudarys socialdemokratai, konservatoriai ir liberalai, kurie nėra suraišioti nematomais įsipareigojimais Rusijai ar oligarchams, kraštutinių scenarijų, nukreiptų prieš Lietuvą, realizavimas įstrigs. Taip ir atsitiko. Bet juk oligarchai, kurie remiasi sukauptu kapitalu, gali daryti įtaką dešimtmečiais, o politikus riboja kadencijos. Taigi jei po kitų rinkimų į valdžią įsiverš V. Uspaskicho klonai, tai gal, žiūrėk, už „Gazprom“ monopolio suardymą ir oligarchinės nomenklatūros įtakos mažinimą atkeršyti dar pavyks?
Antroji dovanėlė – visų mylimas braškinis Visvaldas
V. Uspaskichą galima vadinti šauniuoju už tai, kad puikiai šoka ir dainuoja, o V. Matijošaitį tikriausiai būtų galima vadinti saldžiuoju, nes nors jis, atrodytų, neturi jokios charizmos ir greičiau panašus į blizgantį pinigų maišą, žmonės prie jo tiesiog lipte limpa. Buvo neįmanoma žiūrėti (peržiūrėjau vėliau, nes šiaip tokių laidų nežiūriu) „Auksinių svogūnų“ apdovanojimų, kai juose mano mėgstamiausias dainininkas Marijonas Mikutavičius tiesiogine to žodžio prasme atsiklaupęs ant kelių glėbesčiavosi su V. Matijošaičiu – taip demonstravo žaismingą, bet kartu šiurpinančią tarpusavio simpatiją.
Ir nors tarsi reikėtų jau priprasti prie tokių draugysčių (Ramūno Karbauskio su Andriumi Mamontovu, Tautvydo Barščio su Selu, Visvaldo Matijošaičio su Algirdu Kaušpėdu), dar vieno mėgstamo dainininko demonstruojami ypač šilti jausmai naujai iškeptam oligarchui vis tiek sukrėtė. Tai rodo, kad Lietuvos šou elitas, kaip ir dauguma viešo gyvenimo dalyvių, į viską žiūri kaip į šou, kuriame už tam tikrą honorarą galima trintis nors ir su troliu Mumiu, jei, žinoma, toks egzistuotų ne tik vaikiškose knygelėse. Pagal principą „Mamą myliu, o pinigus – labai.“
Klestint tokiam vertybiniam liberalizmui ir piliečių atsipūtimui, kuriuo persisunkusi žiniasklaida ir joje veikiantys asmenys, galima tik spėlioti, kuo šis procesas gali virsti per 2016 m. Seimo rinkimus. Nes, atrodytų, su šauniuoju Viktoru dar nepavyko susitvarkyti, o jau, žiūrėk, užaugo braškinis Visvaldas. Ir ne tik jis vienas – sėkmingam politiniam kultivavimui potencialių sodinukų per savivaldos rinkimus pridygo gana daug, bet ar bus poreikis juos tręšti, kad jie suvešėtų prieš Seimo rinkimus? Jis jau yra. Ir net labai didelis.
Lietuvai pavyko išsivaduoti iš Rusijos diktatūros dujų rinkoje, o vadavimasis iš elektros laidų vis dar tęsiasi. Nors dėl mūsų brangiosios žiniasklaidos ir brangiųjų karbauskių bei balsių Lietuvoje niekam nerūpi ne tik tai, kad Vladimiras Putinas 50 km nuo Vilniaus sėkmingai stato labai pavojingą (atsižvelgiant į reaktorių aušinimo sistemą ir tai, kad šis vanduo vėliau tekės per Lietuvą) atominę jėgainę, bet ir tai, kad Lietuvai siekiant galutinai įtvirtinti savo nepriklausomybę gyvybiškai svarbu atsijungti nuo Rusijos elektros tiekimo sistemos, kurios dalimi šiandien esame.
Priešingu atveju ilgainiui V. Putinui pavyks realizuoti viziją, kurioje augantis Europos Sąjungos elektros poreikis bus tenkinamas Kremliaus Lietuvos pasienyje statomų atominių elektrinių, o Lietuva atliks didelės transformatorinės vaidmenį. Šios vizijos įgyvendinimo pelnas sieks milijardus eurų, o ką jau kalbėti apie tai, kad dėl to smarkiai išaugtų Rusijos struktūrų įtaka Lietuvos vidaus politikai. Taip pat toms šalims, kuriose Rusija sėkmingai išvystytų „elektrikų“ tinklą.
Todėl nereikia abejoti, kad į rinkimus Rusija įvairiomis formomis investuos dešimtis, o jei reikės – ir šimtus milijonų (tiek tikriausiai nereikės, nes lietuviai – ne per dideli brangininkai). Dėl to bus suformuotos politinės bangos, kurios leis tikėtis į Seimą įplukdyti 51 proc. reikiamas vertybes demonstruojančių veikėjų. O norinčiųjų ant tokių bangų paplaukioti niekada netrūkdavo. Todėl svarbiausias klausimas susijęs ne su tuo, ar V. Matijošaitis, nemažai turto susikrovęs Rusijos rinkoje, sąmoningai dalyvauja politinės sistemos silpninimo procese (bent jau kurį laiką ji buvo pajėgi priešintis Kremliaus ir oligarchų interesams), o su tuo, kokios Lietuvos piliečių galimybės pasipriešinti naujoms bangoms, kuriomis bus siekiama užlieti politinę sistemą ir kurios lemia oligarchinės nomenklatūros galią.
Kodėl nomenklatūrinė oligarchija tokia galinga?
Atleiskite, jei šioje dalyje bus kiek eklektikos, nes išsamiai paaiškinti, kaip funkcionuoja sistema, reikėtų daug žurnalo puslapių, ir bijau, kad tai būtų gana nuobodu. Tuo labiau kad esmė vis tiek liks ta pati ir tiems, kurie nori ją suprasti, tikiuosi, šių įžvalgų užteks.
Visų pirma reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad nors žodis „propaganda“ yra kilęs iš lotyniško žodžio propagare ir turėjo apibrėžti teigiamą reiškinį – tiesios ir neabejotinos informacijos sklaidą, valdžios ištroškę individai šį instrumentą labai greitai išmoko panaudoti visuomenei valdyti. Ilgainiui propaganda valstybėse, kurias valdo į asmeninių interesų tenkinimą orientuotos jėgos, evoliucionavo į minčių žandarmeriją, kuri diktatoriams leisdavo dvigubai sumažinti tikrų žandarų, prižiūrinčių visuomenės lojalumą, skaičių ir juos pakeisti kontroliuojamomis žiniasklaidos priemonėmis bei jose triūsiančiais žurnalistais.
Ypač kokybiškai ir profesionaliai minčių žandarmerija darbavosi buvusioje Sovietų Sąjungoje, iš kurios Lietuva išsivadavo su visais propagandos profesionalais, okupacijos laikotarpiu atsakingais už teisingą visuomenės švietimą. Todėl būtų buvę keista, jei turėdami tokią bendro veikimo patirtį jie staiga būtų išsibarstę: kas būtų išvykę į Ispaniją apelsinų rinkti, o kas – į Didžiąją Britaniją kebabų kepti. Visai logiška, kad jie niekur neišvažiavo ir liko dirbti to darbo, kurio profesionalai yra. Tik savo įgūdžius išnaudojo ne tam, kad gintų komunistinės santvarkos idealus ir Maskvos įtaką, o tam, kad gintų nomenklatūros pozicijas.
Būtent tai, kad propagandos instrumentai, turintys lemiamą įtaką formuojant visuomenės nuostatas, išliko nomenklatūros rankose, lėmė, kad Sąjūdis buvo greitai nukarūnuotas ir suformuota nuomonė, kad dėl visų problemų kalta ne griūvanti sistema, o būtent Sąjūdis ir ypač jo lyderis Vytautas Landsbergis, kuris padarė amžiaus nusikaltimą – sugriovė kolūkius. Šiaip propagandines klišes, kad Vytautas Landsbergis – griovėjas ir piktas intrigantas, o Algirdas Brazauskas – kūrėjas, statytojas ir šiltas žmogus, būtų galima vadinti pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos propagandos bestseleriais. Jie stulbinančiu greičiu išplovė visuomenei smegenis, todėl 1992 m. rinkimus triuškinančia pergale laimėjo buvę komunistai, persivadinę Lietuvos demokratine darbo partija.
Ir nors aišku, kad buvo ir kitų veiksnių, lėmusių šią pergalę (tų pačių Rusijos tarnybų pagalba, Sąjūdžio skaldymas iš vidaus), rinkimų rezultatus lėmė bekompromisė propagandinė ataka prieš Lietuvos žmonių smegenis, nes tai buvo gyvybiškai svarbu buvusiai nomenklatūrai, siekiančiai įsitvirtinti Lietuvos gyvenime. Jos pergalė 1992 m. rinkimuose leido pagreitintos privatizacijos būdu nomenklatūrizuoti nepriklausomos valstybės turtą – perkelti jį į privačių, dažniausiai su nomenklatūra glaudžiai susijusių, verslo struktūrų rankas. Taip, pasinaudojant informacine erdve ir perimant kapitalo kontrolę, užtikrintas nomenklatūrinės įtakos ilgaamžiškumas. Dėl to ir šiandien didžiausią įtaką visuomenės nuomonei turi pradiniu etapu įsitvirtinusios nomenklatūros struktūros ir naujai nomenklatūros remiamų verslo grupių pagrindu įsitvirtinusios žiniasklaidos priemonės. Tarpusavyje jos pakovoja dėl įtakos, tačiau dažniau bendradarbiauja saugodamos esamą sistemą, ypač nuo politikų, galinčių ją išardyti.
Post scriptum
Praėjusiame žurnalo "VALSTYBĖ" numeryje rašėme, kad Lietuvoje vykstančioje labai svarbioje kovoje Rusija iš esmės dalyvauja tik kaip finansinis donoras, remiantis tam tikrus žiniasklaidos ir politikos procesus, o pagrindinės besikaunančios jėgos yra „vietinės“. Tai politikai ir visuomenė, kurie siekia skaidrios ir modernios valstybės, bei oligarchinė nomenklatūra ir ją aptarnaujantys piliečiai, kurie siekia savo interesus atitinkančios realybės.
O šiame numeryje stengiausi atkreipti dėmesį į tai, kad žiniasklaidos erdvė, deja, labai palanki būtent oligarchinės nomenklatūros interesų plėtrai. Ir tai nėra atsitiktinumas. Tai rezultatas to, kokios jėgos dominavo žiniasklaidoje atgavus Nepriklausomybę ir dar labiau įsitvirtino po 1992 m. laimėtų rinkimų. Štai kodėl romusis ir darbštusis buvęs Lietuvos komunistų partijos pirmininkas A. Brazauskas taip įtikinamai laimėjo prieš Sąjūdžio vadovą gudrųjį kolūkių griovėją V. Landsbergį, o dosnus ir mielas, puikiai su Rusija sutariantis V. Matijošaitis įveikė piktąjį Kauno kelių naikintoją Andrių Kupčinską. Tai paaiškins ir tai, jei po 2016 m. Seimo rinkimų valdžioje įsitvirtins politikai, nepajėgūs priimti Lietuvai svarbių sprendimų ir leidžiantys verslo grupėms tarpti, o Rusijai – siekti ilgalaikių tikslų.
Daugiau apie tai, kokie galimi politiniai scenarijai gali būti modeliuojami oligarchų ar Rusijos struktūrų, rašysime kitame numeryje. Kaip ir apie tai, kaip Rusijos investicijos į Lietuvos politiką ir žiniasklaidą stiprina neskaidriai veikiančias sistemas ir oligarchinės nomenklatūros poziciją. Nes tai, kokios sisteminės klaidos buvo padarytos 1992 m., daro įtaką mūsų gyvenimui šiandien, todėl jei būsime pasyvūs ir nesivienysime siekdami kurti skaidrią ir modernią valstybę, 2016 m. rinkimai gali turėti panašių padarinių.
Nuotraukoje: žurnalo "VALSTYBĖ" redaktorius Eduardas Eigirdas, šio teksto autorius.
Informacijos šaltinis – Eduardo Eigirdo redaguojamas žurnalas “VALSTYBĖ”.
2015.06.01; 14:25
