Pradžia įprasta: vėl reitingai, vėl geltonieji autobusiukai, vėl nepasitenkinimo švietimu gaidos žiniasklaidoje, valdžios atstovų trykštantis optimizmas – atlyginimai didės.
Viskas kasmet kartojasi. Švietimo politikoje irgi mažne taip pat.
2016 metų pavasarį Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) paskelbė Lietuvai jos mokymosi išteklių apžvalgą (šios elitinės organizacijos nare mes norime tapti).
Išvados aiškios ir taiklios, įvertinti pozityvūs pokyčiai ir išryškintos spręstinos problemos.
Rekomendacijose iš esmės dominuoja dvi temos: švietimo finansavimo veiksmingumo palaikymas ir mokytojų profesinės karjeros sistemos kūrimas. Abejoti dėl tokių siūlomų politikos taikinių nėra argumentų.
Kodėl atkreiptas dėmesys į finansavimo problemą? Pirmiausia, tikėtina, vertinta švietimo finansavimo apimčių mažėjimo tendencija, išryškėjusi pastaraisiais metais. Šių metų BVP dalis, tenkanti švietimui, yra pati mažiausia per pastarąjį dešimtmetį – tesiekia vos per keturis nuošimčius minėto dydžio. O beatodairiškai didinta tik minimali alga visus auklėtojus, mokytojus, dėstytojus, tyrėjus pagal darbo užmokesčio dydį iš esmės priartino prie tos minimalios ribos.
Statistikos departamento duomenimis, vidutinis mokytojų atlyginimas iki mokesčių 824 eurų per mėnesį, bet profsąjungos nesutinka su tokia skaičiuote ir skelbia savo dydį – 640 eur. Panašu, kad jos teisios, nes trečdalis pedagogų dirba nepilnu krūviu, o dešimtadalis turi mažiau kaip 9 pamokas per savaitę.
Be to, svarbi ir kita aplinkybė: skaičiuojama, kad dirba apie 32 tūkst. mokytojų, tai mokyklų vadovų yra apie 3 tūkst. Taip, kaip vienam mokytojui tenka apie 10 mokinių, taip vienam vadovui – 10 mokytojų. Teisūs EBPO ekspertai, rekomenduodami tęsti mokyklų tinklo reformos įgyvendinimą, didinti švietimo finansavimo efektyvumą.
Ar mūsų politika šiuo požiūriu nuosekli ir efektyvi? Tik iš dalies. Kairiųjų vyriausybės įeis į švietimo istoriją dėl dviejų nesisteminių iniciatyvų – programų: 2000-aisias beatodairiškai pradėto mokyklų tinklo optimizavimo ir 2015 metais paskelbtos mokytojų skaičiaus optimizavimo programos. Ir viena, ir kita reikalinga, tačiau įgyvendinama chaotiškai ir nenuosekliai, iš esmės mažinant švietimo finansavimo apimtis ir nesiekiant kokybinių permainų bei aplinkos sąlygų gerinimo.
Nors bendrojo ugdymo mokyklų per pastarąjį dešimtmetį sumažėjo bene perpus, tačiau nenormalu, kad iki šiolei mokyklos dėl lėšų stygiaus negali visa apimtimi įgyvendinti ugdymo planų, t.y. nukenčia mokiniai, nes apribojamos jų galimybės rinktis arba dirbama didelėse klasėse. Tenka apgailestauti, kad šios valdžios švietimo finansavimą suvokia tik kaip biudžeto lėšų išlaidavimą, o ne kaip pačią rimčiausią investiciją į žmogų ir mūsų ateitį.
Visiškai panaši situacija aukštojo mokslo sektoriuje. Studijų krepšelis likęs beveik toks, koks buvo krizės laikotarpiu. Kasmet mažėja valstybės finansuojamų vietų skaičius, o mokyklų tinklas lieka nepakitęs. Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro šiais metais atliktas tyrimas atskleidė aukštųjų mokyklų dėstytojų ir tyrėjų darbo užmokesčio katastrofišką būklę: asistentų, lektorių, docentų ir profesorių atlyginimai išsitenka skalėje nuo 345 iki 1518 eurų prieš mokesčius, o mokslo darbuotojų – nuo 568 iki 1809 eurų. Ir Europos Komisija šių metų savo ataskaitoje pabrėžia, kad maži dėstytojų atlyginimai ir dideli krūviai daro poveikį studijų kokybei.
Antrasis ekspertų rekomendacijų paketas yra sutelktas į būtinybę keisti mūsų mokytojų karjeros sistemą, t.y. suformuoti strateginį požiūrį į mokytojų rengimą, profesinį tobulinimą, profesinės karjeros sistemą bei užtikrinti geresnį finansavimą. Tai problema, nuo kurios efektyvaus sprendimo priklausys ir Lietuvos švietimo sėkmė. Kitų valstybių pažangos pavyzdžiai patvirtina, kad investuojant į mokytojų karjeros sistemą ,kuriamas pedagogo profesijos patrauklumas ir prestižas, nuosekliai gerėja mokinių pasiekimai tarptautiniu mastu. Mes kito pasirinkimo neturime.
Šios kadencijos Seime patvirtintoje Valstybinėje švietimo 2013-2022 metų strategijoje tiksliai pastebėta, kad nacionaliniu ir tarptautiniu mastu švietimo sistemai ir kiekvienai švietimo įstaigai keliami vis aukštesni kokybės standartai, vis labiau didinami reikalavimai mokytojams ir dėstytojams, nuolat didėja reikalavimai ugdymo, profesinio mokymo ir studijų aplinkai ir veiklos sąlygoms, ir visam tam reikia atitinkamų investicijų. Strategijoje pripažįstama, kad itin svarbu išlaikyti Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos (UNESCO) ir Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos ( OECD- EBPO) rekomenduojamą ne mažesnę nei 6 proc. nuo BVP valstybės biudžeto dalį švietimui.
Nepamirštamas ir Europos Tarybos raginimas didinti išlaidas moksliniams tyrimams ir švietimui. Taigi viską žinome, matome ir surašome teisingai, bet vis negebame to įgyvendinti. Atkreiptinas dėmesys, kad nors Lietuvos viešosios išlaidos švietimui kaip BVP dalis viršija ES vidurkį, tačiau išlaidos vienam mokiniui yra vienos mažiausių Europos Sąjungoje. Vykdomos ir vykusios reformos buvo tiesiog neefektyvios ir padėties iš esmės nepakeitė.
O tarptautiniai ekspertai nuolat primena būtinybę atlikti vakardienos nepadarytus darbus. Todėl svarbu sutelkti dėmesį EBPO siūlymus dėl politikos prioritetinių krypčių, ypač siekiant veiksmingo sistemos finansavimo: užtikrinti reikiamą investicijų į švietimą lygį, reguliariai vertinti išlaidas švietimui ir stebėti, ar mokykloms skiriamas pakankamas finansavimas, susilaikyti nuo visuotinio „klasės krepšelio“.
Svarbu ir kita: švietimo politika neturi priklausyti nuo Seimo koalicijų kaitos – ji turi būti pagrįsta nuoseklia strategija ir aiškiais, sutartais nacionaliniu mastu tikslais ir siekiais, kaip plėtoti efektyviai veikiančią sistemą. Kai kurių partijų atstovai vis drąsiau kalba apie nacionalinio susitarimo būtinybę.
Tokių pavyzdžių turime. Taip pat reikalinga konkrečiai įteisinti, ką reiškia švietimo prioritetiškumas valstybėje, nes kol kas tai tėra deklaracija. Tokia nauja pradžia būtų esminių pokyčių viltis.
Informacijos šaltinis – tsajunga.lt portalas.
2016.09.02; 05:27
