Jeigu manote , kad Valstybės priešu galima tapti tik papuolus į tokias sąmokslo teorijų istorijas kaip Will Smith personažas filme „Valstybės priešas” ( „Enemy of the State” ), – klystate.
Tarp kitko, šiame filme esama tiesos – tai Elektroninio Sekimo Centras, kurio analogas yra ir Lietuvoje – valstybėje, tvirtai kovojančioje už Žmogaus Teises ir Laisves kaimyninėje Baltarusijoje ir visiškai nekaimyniniame Afganistane. bet Lietuvoje nereikia turėti slaptų dokumentų ar kito informacijos šaltinio ar netyčia iššifruoti „Merkurijaus kodo”. Lietuvoje pakanka parašyti tai, ką gali pagalvoti “statistinis skaitytojas” arba savo nuomonę – komentarą internete. Ir vargas tam žmogui, kurio nuomonė kertasi su oficialiąja arba yra netinkama įtakingai grupei asmenų, sergančių kokia nors fobija.
O toliau įsijungia puikiai suderintas represinis mechanizmas ir netinkamos nuomonės komentatorius papuola į teisingumo girnas, kuriose jis malamas pagal liūdnai pagarsėjusį BK 170 straipsnį. Klausimus, susijusius su BK 170 strp., puikiai iliustruoja advokato Nerijaus Ulčino kreipimasis į LR Konstitucinį Teismą:
Kreipimasis į Konstitucinį teismą dėl galimo LR BK 170 str. prieštaravimo LR Konstitucijai.
Kyla teisiškai pagrįstų abejonių, kad LR BK 170 str. neatitinka LR Konstitucijos. 1. LR Konstitucijos 25 str. nustato:
“Žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti.
Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas”.
Šio straipsnio 4 dalis nustato: “Laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija”.
Taigi konstitucija riboja žodžio laisvę tik “neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu”. Tačiau LR BK 170 str. įstatymo leidėjas savavališkai išplečia “nusikalstamų veiksmų” apimtį taip pat tyčiojimusi ir niekinimu, nes LR BK 170 str. nustato baudžiamąją atsakomybę už tyčiojimąsi ir niekinimą.
Įstatymo leidėjas, išplėtęs nusikalstamų veikų apimtį tyčiojimusi bei niekinimu, savavališkai apribojo LR Konstitucijos 25 str. nustatytą laisvę laisvai reikšti įsitikinimus, nes LR Konstitucijos 25 str. 4 d. nenustato galimybės apriboti žodžio ir įsitikinimų laisvę taip pat tyčiojimosi ir niekinimo pagrindu.
LR Konstitucijos 25 str. 4 d. numato baigtinį nusikalstamų veikų sąrašą, kuriuo teisė laisvai reikšti savo įsitikinimus gali būti apribota. LR Konstitucijos 18 str. nustato, kad “Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės” t.y. žmogus savo teises ir laisves gauna ne iš įstatymo leidėjo, o pats iš savęs, todėl įstatymų leidėjui nėra suteikta teisė varžyti asmens teises ir laisves labiau nei tai nustatyta Konstitucijoje.
LR Konstitucijos 6 str. nustato, kad tai yra tiesiogiai taikomas aktas. Konkrečioje byloje mano ginamoji V.I kaltinama, kad merginą pavadino negre ir taip ją paniekino, todėl reikalaujame tiesiogiai taikyti Konstituciją, kurioje teisė laisvai reikšti įsitikinimus neribojama baime, kad kas nors bus paniekintas.
2. LR Konstitucijos 25 str. 4 d. nustato, kad laisvė viešai reikšti savo įsitikinimus gali būti ribojama ne siekiant išvegti bet kokio kurstymo, prievartos bei diskriminacijos, o tik dėl “tautinės, rasinės, religinės ar socialinės” diskriminacijos, nesantaikos, prievartos kurstymo.
LR BK 170 str. įstatymo leidėjas savavališkai išplečia draudžiamos neapykantos ir diskriminacijos sąrašą, nes LR BK 170 str. baudžiami asmenys, kurie kurstė neapykantą “dėl lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų”. Įstatymo leidėjas savavališkai pridėjo išraiškos laisvės ribojimą draudimu kurstyti:
1. dėl lyties, 2. dėl seksualinės orientacijos, 3. dėl kalbos, 4. dėl kilmės, 5. dėl tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų.
Šioje loginėje grandinėje lytis, kalba, kilmė, tikėjimas, įsitikinimai bei pažiūros gali būti prilyginti Konstitucijos 25 str. 4 d. nustatytu diskriminacijos dėl socialinės padėties ribojimu. Tačiau Konstitucija niekaip nedraudžia tyčiotis, niekinti, skatinti neapykantą ir diskriminaciją asmenį dėl jo taip vadinamos “seksualinės orientacijos”.
3. LR Konstitucija, tame tarpe ir jos 25 str., buvo priimti Lietuvos piliečių referendumu 1992 m. spalio mėn. 25 d. Tuo metu galiojančiame BK buvo 122 str., numatęs baudžiamąją atsakomybę už “vyro lytinį santykiavimą su vyru”.
LR BK 122 str. 1 d., kriminalizavusi homoseksualų lytinius santykius, veikė iki 1993 m. liepos mėn. Todėl aukščiausiais valstybės suverenas – tauta, priimdama 1992 m. spalio mėn. 25 d. Konstituciją, niekaip negalėjo apriboti sau laisvės tyčiotis, niekinti kokią nors nusikalstamą veiką, taip pat negalėjo apriboti sau laisvės diskriminuoti nusikaltimą padariusį asmenį ar persekioti nusikaltimą padariusį asmenį bei kurstyti nusikaltimą padariusių asmenų atžvilgiu neapykantą. Akivaizdu, kad Lietuvių tauta, suverenas, priimdamas konstituciją, pasilaikė sau teisę bet kokį nusikalstamą elgesį, tame tarpe homoseksualizmą, persekioti, žmones, atlikusius nusikalstamas veikas – homoseksualų lytinį aktą – diskriminuoti net iki laisvės atėmimo bei kitaip juos persekioti, kaip ir visus kitus nusikaltėlius.
Ir dabar Lietuvoje nedraudžiama, pvz., niekinti žudymo, persekioti žudikus ir juos diskriminuoti, sodinant į kalėjimus. Tiesa, įstatymo leidėjas turi teisę dekriminalizuoti kokias nors veikas, bet įstatymo leidėjas neturi teisės nustatyti apribojimų viešai reikšti įsitikinimus, kuriais niekinami ir kuriais tyčiojamasi iš asmenų, kurie konstitucijos priėmimo metu buvo laikomi nusikaltėliais.
4. LR Konstitucijos 31 str. 4 d. nustato, kad “Bausmė gali būti skiriama ar taikoma tik remiantis įstatymu”. Ši konstitucnė norma nustato įstatymo leidėjui pareigą tiksliai apibrėžti, už kokias veikas asmuo gali būti nubaustas.
LR BK 170 str. šiam konstituciniam principui ir įstatymo leidėjo pareigai yra nusižengiama, nes teisinė sąvoka “seksualinė orientacija” yra neapibrėžta. Teismų praktikoje ši sąvoka apibrėžia homoseksualius lytinius santykius; tačiau nėra jokio aiškaus įstatymo, kuris kaip nors šią savoką apibrėžtų.
Kodėl į šią savoką neįtraukti kiti seksualiniai iškrypimai? Kodėl šia sąvoka neginami asmenys, kurie lytiškai santykiauja su vaikais, gyvulėliais, lavonais, numirėliais? Ar fetišizmas yra seksualinė orientacija LR BK 170 str. prasme? Kodėl homoseksualams jų paraduose leidžiama viešai kratyti ir purtyti jų lytinius organus, o tą patį darantys individualūs asmenys – fetišistai – gaudomi ir niekinami, juos vadinant iškrypėliais? Toks įstatyme naudojamos teisinės sąvokos neapibrėžtumas pažeidžia teisėtų lūkesčių principą. Pavyzdžiui, šiuo metu progresyvus, europiškai nusiteikęs asmuo mėgsta homoseksualus, bet juokiasi iš fetišistų, nekrofilų ar zoofilų. Tačiau koks nors zoofilas prokuroras (“gėjus gali dirbti policijoje”, kodėl zoofilas negali dirbti prokuratūroje) tokiam asmeniui iškelia baudžiamąją bylą.
Ar teismas, nagrinėdamas tokią bylą, nenuteis tokio asmens? Kur sužinoti, kokios yra “košerinės” seksualinės orientacijos, kiek jų yra, ar jos gali kisti? Pavyzdžiui, asmuo yra pedofilas/homoseksualas. Jis mėgsta lytiškai santykiauti su berniukais. Kol jo partneriui nėra 18 metų, iš tokio asmens galima tyčiotis, nes jis pedofilas, bet jeigu jo lytinis partneris sulaukia 18 metų – ar tyčiotis iš tokio asmens jau nebegalima ?
Teisinės sąvokos “seksualinė orientacija” neapibrėžtumas pažeidžia teisėtų lūkesčių principą ir taip pat prieštarauja LR Konstitucijos 31 str. 4 d. Teisinės sąvokos “seksualinė orientacija” neapibrėžtumas disonuoja su konstitucinės “doros” sąvokos apibrėžtumu. Dora, dorinis, dorovinis konstitucijoje paminėti 6 kartus. “Seksualinė orientacija” ir jos gynimas baudžiamosios teisės priemonėmis šią konstitucinę sąvoką paneigia.
5. LR Konstitucijos 29 str. 2 d. draudžia teikti žmogui privilegijų “dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu”. Tačiau LR BK 170 str. sukurtas akivaizdžiai siekiant suteikti privilegijų homoseksualistams. Tai rodo akivaizdi teismų praktika. Realybėje šis straipsnis taikomas dažniausia vadinamiesiems homofobams.
Pavyzdžiui, svetainėje Gayline.lt kasdien tyčiojamasi iš katalikų tikėjimo ir katalikams svarbių simbolių – popiežiaus ir bažnyčios. Katalikai atvirai niekinami, vadinami atsilikusiais, tamsiais, neišprususiais asmenimis, linkusiais į agresiją ir smurtą.
Atvirai skelbiami tokie tekstai: “katalikų bažnyčia yra neapykantos bažnyčia. Nežinau, kodėl tuo stebimasi; tai – ta pati bažnyčia, kuri išplito pasaulyje atversdama netikinčiuosius už tam tikrą kainą, per kraują ir ugnį; ta pati, kuri sukūrė visą ideologiją, kad pavergtų moteris, o po to surengė kolektyvinį jų deginimą, ta, kuri įšventino kankinimus, ta, kuri demonizavo malonumą ir laimę. Tai – netolerantiška ir fanatiška bažnyčia, atsisakanti ginti persekiojamus, kankinamus, kalinamus ir daugelyje pasaulio vietų tiesiog žudomus gėjus ir lesbietes (…) Negerbiu jų, nes manau, kad pasauliui jos teneša skausmą, nes jos pateisina neteisybę, sukausto protą ir įkalina širdis. Jaučiu joms tik panieką ir taip pat baimę. Aš bijau, nes jos visada buvo galingųjų pusėje ir visada jais pasinaudodavo prieš silpnuosius. Todėl net giliausioje kertelėje jaučiu grėsmę iš to nukankinto dievo paveikslo, išaukštinusio skausmą ir kančią ir to reikalaujančio iš visų, vietoj to, kad šlovintų laimę ir džiaugsmą. Net giliausioje kertelėje jaučiu jų melo, dvigubos iškrypusios moralės, neteisėtos valdžios, kurią susišlavė ir kuri jai suteikia neproporcingą balsą, grėsmę. Kodėl Vatikanas sėdi JTO?
(…) kam gali trukdyti ant sienos kabantis kryžius. Jis trukdo man ir, manau, daugeliui kitų. Kryžius man kelią tiesioginę grėsmę. Ir kaip gi netrukdys? Jis – simbolis tų, kurie teigia, kad neteisybė ir diskriminacija yra teisėtos. Tas kryžius ant sienos man tiesiogiai grasina, jis suteikia balsą tiems, kurie turėtų naudotis juo tik savo namuose, o ne viešose – visų erdvėse. Jis – įžeidimas, tiesioginė mano giliausių jausmų ir įsitikinimų agresija (…) Negerbiu katalikų bažnyčios, o ir jokios kitos, ir tam turiu teisę (…) Tačiau štai ko reikalauju: pagaliau atimti jiems balsą viešumoje, viešą demonstravimąsi, finansavimą iš valstybės, viešas erdves; savo neapykantą tegul jie pranašauja savo bažnyčiose, o mus palieka ramybėje.
Teksto autorė Beatriz Gimeno yra rašytoja, buvusi Ispanijos lesbiečių, gėjų, transeksualų ir biseksualų federacijos (FELGTB) prezidentė. Tekstas patalpintas http://www.gayline.lt.
Kažkas šį tekstą išvertė į Lietuvių kalbą. Jis nesulaukė jokio prokuratūros dėmesio, nors jame:
1. Niekinama katalikų bažnyčia, ji šmeižiama, tyčiojamasi iš jos tikėjimo; 2. tyčiojamasi iš svarbaus katalikų religinio simbolio – kryžiaus; 3. reikalaujama neleisti valstybei – Vatikanui dalyvauti JTO veikloje, nors šioje organizacijoje dalyvauja visos valstybės; 4. Reikalaujama “atimti balsą viešumoje”, t.y. reikalaujama uždrausti skelbti katalikų tikėjimą.
Pažymėtina, kad Lietuvos teismai leidžia, kaip čia, tyčiotis iš krikščionių tikėjimo simbolio – kryžiaus, taip pat leidžiama viešai demonstruoti Fluxus meno kūrinį – “Kristų myžaluose”. Tačiau Šiauliuose aštuoni lietuviai buvo nuteisti baudžiamojoje byloje už tai, kad laikė plakatus, kuriuose buvo perbraukta žydų menora ir dovydo žvaigždė. Todėl tikėtina, kad LR BK 170 str. teikiamos privilegijos homoseksualistams, šiuo straipsniu yra persekiojami lietuviai ir krikščionys, ir tai prieštarauja visų asmenų lygybės prieš įstatymą principui.
6. LR Konstitucijos 26 str. nustato, kad kiekvienas asmuo turi teisę laisvai praktikuoti bet kokią religiją. Neuždrausta Lietuvoje praktikuoti Romos katalikų religiją. Konstitucijos 43 str. nustato, kad Bažnyčia laisvai skelbia savo mokslą. Tačiau ši religija skatina tiesiogiai diskriminuoti homoseksualius asmenis ir juos niekina, nes teigia, kad homoseksualizmas yra viena iš keturių nuodėmių, besišaukiančių dangaus keršto.
Homoseksualizmas yra išskiriamas iš kitų nuodėmių ir teigiama, kad jis kenkia, ne taip kaip kitos nuodėmės, tik asmeniui, kuris ja nusikalsta, tačiau homoseksualizmo praktikavimas užtraukia Dievo pyktį ant visos valstybės ir miesto, kur yra praktikuojamas homoseksualizmas, taip pat ir ant nekaltų asmenų. LR BK 170 str. tiesiogiai draudžia katalikams skleisti šią tikėjimo tiesą ir grasina tos tiesos skleidėjams kriminaline bausme. Akivaizdu, kad suverenas – Lietuvių tauta – leisdamas laisvai praktikuoti katalikų tikėjimą, taip pat laisvai leido skleisti ir šią religijos dogmą. Todėl akivaizdi kolizija tarp suvereno valios, leidžiančios skleisti ir praktikuoti katlikų tikėjimą, ir įstatymo leidėjo valios, draudžiančios skleisti šią katalikų tikėjimo dogmą.
Katalikybė aiškiai nurodo katalikams priešintis bet kokių teisių suteikimui homoseksualistams :
“Prieštarauti homoseksualiųjų sąjungų teisiniam pripažinimui įpareigoti visi tikintieji ir dėl jiems tenkančios atsakomybės pirmiausia politikai katalikai. […] Tada, kai homoseksualiąsias sąjungas pripažįstantis įstatymas jau galioja, parlamentaras katalikas privalo prieštarauti jam visomis galimomis priemonėmis ir viešai reikšti savo nepritarimą: čia kalbama apie pareigą liudyti tiesą. Jei neįmanoma tokio įstatymo visiškai anuliuoti, jis, remdamasis enciklikoje Evangelium vitae pateiktais nurodymais, gali „teisėtai remti pasiūlymus, skirtus apriboti tokio įstatymo daromą žalą ir sumažinti neigiamas jo pasekmes kultūros bei viešosios moralės plotmėje“, su sąlyga, kad jo „asmeniškas absoliutus pasipriešinimas“ tokio pobūdžio įstatymams „gerai žinomas“ ir vengiama papiktinimo pavojaus[69]. Tai nereiškia, kad labiau varžantis įstatymas šioje srityje galėtų būti laikomas teisingu ar bent priimtinu; čia kalbama apie teisėtą ir būtiną mėginimą bent iš dalies anuliuoti neteisingą įstatymą, kurį visiškai anuliuoti dar neįmanoma”. (Tikėjimo Mokslo Kongregacijos Pastabos dėl homoseksualių asmenų sąjungų teisinio pripažinimo projektų, 2003 birželio 3 d. („Bažnyčios žinios”, 2003 08 14).
Todėl LR BK 170 str. prieštarauja ir LR Konstitucijos 26 str., ir 43 str., kuriuo leidžiama skleisti visas religines katalikų bažnyčios dogmas, nė vienos jų neapribojant ir nepanaikinant.
7. LR Konstitucijos 26 str. 5 d. nustatyta : “Tėvai ir globėjai nevaržomi rūpinasi vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus”. Tai reiškia, kad tėvai turi priimti sprendimą, kokioje moralinėje ir religinėje dvasioje auklės savo vaikus.
Tačiau LR BK 170 str. šią teisę riboja. „Homoseksualistų teises ginanti įstatymų bazė jau yra. Manau, kad gerinant netradicinės orientacijos žmonių padėtį reikėtų žiūrėti į Švietimo ir mokslo ministeriją – ji galėtų peržiūrėti atitinkamas mokymosi programas. Prie to turėtų prisidėti ir žiniasklaida“, – įsitikinęs A.Lydeka. Cituota pagal http://www.balsas.lt.
“Kita vertus, mąstymui pakeisti būtinos visos visuomenės pastangos: mokyklos turėtų teikti objektyvią informaciją apie homoseksualumą, persvarstyti istorijos mokymą ir užtikrinti, kad būtų objektyviai pristatomi nacių nusikaltimai prieš homoseksualus ir kiti jų persekiojimo aspektai. Manau, kad nacionaliniai teismai, valstybės kontrolieriaus, nacionalinės žmogaus teisių institucijos privalo atkreipti dėmesį į diskriminaciją dėl seksualinės orientacijos. Thomas HAMMARBERGAS, Europos Tarybos žmogaus teisių komisaras”. Cituota pagal http://www.atviri.lt.
Iš to matyti, kad LR BK 170 str. yra tiesiogiai priimtas tam, kad būtų galima apriboti tėvų teisę doriškai ir religiškai auklėti savo vaikus. Abiejose atsakingų asmenų citatose nurodoma, kad “įstatyminė bazė jau sutvarkyta” t.y. 170 str. jau priimtas tam, kad būtų galima mokyti vaikus, kad lytiškai santykiauti dviems vyrams yra gerai ir gražu, ir reikia keisti visų mūsų mąstymą. Tai akivaizdžiai pademonstravo Gender loops skandalas, kai paaiškėjo, kad tėvų teisė auklėti savo vaikus jau yra ribojama nuo vaikų darželio.
Du pavyzdžiai iš labiau degradavusių valstybių:
“Tėvai, prieštaraujantys pamokoms, kuriose taip pat kalbama apie gėjų teises, neturės galimybės atsisakyti savo vaikus leisti į civilinės teisės pamokas, taip nutarė Ispanijos aukščiausiasis teismas. Romų katalikų bažnyčia prieštarauja naujai Socialistų vyriausybės, vadovaujamos ministro pirmininko José Luis Rodríguez Zapatero, dar 2007 m. į ugdymo procesą įtrauktai mokymo programai. Pamokos, skirtos žmogaus teisių, seksualumo, vyro ir moters lygiateisiškumo tematikai, yra privalomos tiek pradinėse, tiek vidurinėse Ispanijos mokyklose. Ispanijos aukščiausiasis teismas atmetė žemesnio teismo sprendimą, leidžiantį mokiniams atsisakyti civilinės tesės pamokų. Mercedes Cabrela, Ispanijos švietimo ministrė minėtą teismo sprendimą pakomentavo: „Šiandienos Ispanijos realybė yra ta, kad šalyje yra įvariausių šeimų, o taip pat joje veikia įstatymai, pripažįstantys įvairius santykius“. (Ispanijoje mokiniai negali atsisakyti pamokų, kuriose kalbama apie gėjų teises; http://www.gayline.lt/).
50 proc. katalikiškųjų įvaikinimo agentūrų, kurios grasino užsidarysią, jei bus priverstos dirbti su homoseksualiomis poromis, prisitaikė prie naujojo lygiateisiškumo įstatymo. 11-ai agentūrų buvo suteiktas 21 mėnesio pereinamasis laikotarpis prisitaikyti prie Lygiateisiškumo Akto (Equality Act), įsigaliojusio 2007 metų balandžio mėnesį, kuris uždraudė diskriminaciją prekių ir paslaugų teikimo sferoje dėl seksualinės orientacijos.
Pereinamasis laikotarpis baigėsi per naujuosius metus. Iš tų 11 agentūrų, penkios pakeitė savo poziciją ir paklus įstatymams, viena – užsidarys, o dvi vis dar siekia išimties teisės, praneša BBC News. Krikščionių Instituto atstovas Mike Judge BBC radijui sakė, kad naujasis įstatymas yra „agresyvus“ tikėjimo organizacijų atžvilgiu. Jis sakė: „Manau, kad tai simboliška situacija, kuomet visomis aplinkybėmis, kiek man žinoma, kai susiduria lytinės orientacijos ir religinės teisės, religinės teisės griežia antruoju smuiku“. Kai kurie bažnyčios veikėjai pasitiko su didele kritika katalikiškų įvaikinimo agentūrų sutikimą laikytis įstatymo. 2008 metų spalio mėnesį Lancaster vyskupas Patrick O’Donoghue pagrasino iškeldinsiąs įvaikinimo agentūra „Catholic Caring Services“ iš bažnyčiai priklausančių patalpų, jei ši laikysis naujojo įstatymo. Kol kas nežinoma, ar likusios agentūros laikysis įstatymo, ar sieks išimties teisės”. (Didžiojoje Britanijoje katalikų įvaikinimo agentūros jau nebegali atsakyti homoseksualioms poroms http://www.gayline.lt/).
Atvirai deklaruotas LR BK 170 str. tikslas pakeisti mąstymą ir perauklėti vaikus atvirai prieštarauja LR Konstitucijos 26 str. 5 d. nustatytai normai, kad tėvai patys, nepagelbėjami lydekų ir hammarbergų, auklėja savo vaikus.
Lietuvos Respublikos konstitucija draudimo skleisti įsitikinimus, susijusius su neapykantos kurstymu causa finalis, nurodo visuomeninės rimties palaikymą, o ne totalinį mąstymo pakeitimą. Todėl Konstitucinio teismo prašau:
1. nuspręsti, ar Lietuvos respublikos baudžiamojo kodekso 170 str. neprieštarauja Lietuvos respublikos konstitucijai šiame prašyme išdėstytais pagrindais.
Taigi šiame teisininko pareiškime duodami puikūs pavyzdžiai ir logiški klausimai. Kalbant apie patyčias ir niekinančius ar kitaip Žmogaus orumą žeminančius komentarus taip pat būtų įdomu sužinoti, ar pradėti ikiteisminiai tyrimai dėl komentarų, žeminančių Lietuvos Partizanus, Lietuvos Valstybę ir lietuvių Tautą, kurių pilna po interneto portaluose išspausdintais straipsniais? Ar buvo sureaguota į jau mirusio Drąsiaus Kedžio ir jo artimųjų šmeižtą ir žeminimą bei akivaizdžiai melagingos informacijos skelbimą ?
Tačiau pati “linksmiausia” dalis – žurnalisto Gintaro Vysocko byla. Žmogus pirmą kartą Lietuvos (ir ne pirmą kartą buvusios SSSR teritorijos istorijoje) buvo nuteistas už tai, “ką gali pagalvoti statistinis skaitytojas”. Štai kaip skamba ištrauka iš 2011 .01.27 Teismo posėdžio, kuriam pirmininkavo baudžiamų bylų skyriaus teisėjų kolegijos pirmininkas Stasys Lemežis, dalyvavo teisėjos Virginija Švedienė ir Daiva Pranytė – Zalieckienė, nutarties :
Teismas pagrįstai konstatavo, kad G. V. teiginiu: „Č. J. – buvęs imtynininkas profesionalas. O sovietmečiu pačius gabiausius imtynininkus SSRS teritorijoje kontroliavo visagalė slaptoji tarnyba -KGB. Č. J. skynė pergalę po pergalės, ne sykį lipo ant čempiono pakylos“ primetė statistiniam Lietuvos skaitytojui ir rinkėjui mintį apie tai, kad Č. J. galėjo bendradarbiauti su TSRS VSK, ir pagrįstai nurodė, kad G. V., mesdamas ant Č. J. įtarimą tuo, kad jis galėjo būti slaptas VSK bendradarbis, šešėlį, siekė jį diskredituoti ir tokiu būdu viešai žodžiu jį pažemino. Šis pažeminimas yra užgaulus, kadangi nukentėjusysis ėjo aukštas pareigas KAM, turėjo generolo laipsnį ir todėl negalėjo turėti jokių slaptų ryšių su buvusios TSRS specialiosiomis tarnybomis. Netiesiogiai išreiškęs įtarimą dėl nukentėjusiojo minėto bendradarbiavimo, G. V. šiurkščiai pažeidė Č. J. orumą. Apelianto teiginys, kad teismas neteisingai konstatavo, kad jo paskleistame minėtame teiginyje yra netiesiogiai išreiškiamas įtarimas dėl bendradarbiavimo su KGB, kadangi jo tekstuose žodis „bendradarbiauti“ iš viso nebuvo paminėtas, kad nei vienas iš liudytojų nepatvirtino, jog galėjo susidaryti įtarimas, jog jis kaltina nukentėjusįjį dėl bendradarbiavimo su KGB, kad Lietuvių kalbos instituto atliktoje lietuvių kalbos ekspertizėje, nustatyta, kad šiame teiginyje nėra tiesiogiai konstatuojama, jog Č. J. buvo kontroliuojamas KGB, yra nepagrįstas. Pažymėtina, kad aplinkybės, jog nuteistasis tekste žodžio „bendradarbiauti“ nevartojo, kad liudytojai nepatvirtino, jog jiems galėjo susidaryti įtarimas, jog nuteistasis kaltina nukentėjusįjį dėl bendradarbiavimo su KGB, šiuo atveju reikšmės neturi, nes teismas, įvertinęs sakinių, įeinančių į pirmą G. V. teiginį, visumą bei atsižvelgęs į minėtą lietuvių kalbos ekspertizę, pagrįstai konstatuoja, jog G. V. šiuo teiginiu netiesiogiai išreiškė įtarimą dėl nukentėjusiojo minėto bendradarbiavimo. Taigi minėtu teiginiu G. V. diskreditavo Č. J. asmenybę, jo reputaciją, šie jo vertinimai akivaizdžiai prieštarauja bendražmogiškoms moralės reikalavimams .
Taigi dabar, remiantis teisine kalba, atsirado precedentas teisti visus be išimties žurnalistus už tai , ką “gali pagalvoti statistinis skaitytojas”. O tai, be abejo, atveria kelią bausti ir interneto komentatorius už tai, “ką gali pagalvoti interneto komentatorius”, perskaitęs kito komentatoriaus nuomonę. Tai atveria kelią teisti ir bausti visus, kas tik gali pagalvoti, ir galų gale tuos, kurie iš viso galvoja ar turi savo nuomonę.
Visos šios istorijos su nubaustais ir nuteistais interneto komentatoriais, žurnalistu Gintaru Visocku, kurį gerai pažįstu ir laikau principingu ir doru žmogumi, man panašėja į stalininę SSSR, kada lygiai taip pat buvo baudžiami žmonės už savo nuomonę arba už tai, “ką norėjo pasakyti” ( RF BK 58 strp. ). Ir – ką reikia mylėti. SSSR teritorijoje pirma buvo mylimas Tambovo Gubernijos valstiečius dujomis išnuodijęs maršalas M.Tuchačevskis , paskui tarybinei liaudžiai buvo įsakyto jo nekęsti. Paskui buvo vėl įsakyta jį mylėti. Ir iš viso SSSR laikais buvo aiškiai nurodyta, ką galima ir ką reikia mylėti. O ko negalima mylėti. Bent jau viešai.
Taigi kyla ir praktinis klausimas – ar komentatorių, žurnalistų persekiojimai duodą naudą? Nejaugi Valstybės pareigūnai ir kiti “gynėjai“ mano, kad, nubaudus pinigine bauda ar atėmus kompiuterį žmogus pradės galvoti “kaip reikia”? Manau, kad ne. Jį kaip tik dar labiau pradės palaikyti ir jo komentaro objekto dar labiau nekęs visi su nubaustu komentatoriumi emociškai susiję žmonės: jo šeimos nariai, draugai, pažystami, kolegos, bendraminčiai. Drąsiai teigiu, kad vienas už savo nuomonę nubaustas interneto komentatorius “pagimdo” mažiausiai dešimt savo idėjų šalininkų.
Jau – 21-eri Nepriklausomybės metai. Lietuva – Europos Sąjungos ir NATO narė. Šalis – donorė. Šalis, aktyviai kovojanti už demokratiją Baltarusijoje, už Žmogaus Teises ir Laisves Afganistane …
Nuotraukoje: straipsnio autorius Vadimas Juška.
2011.02.02
