1999 09 13. Sprogimai Maskvos gyvenamuosiuose namuose – žuvo 100 ir 124 žmonės. 2002 10 26. Dubrovka. Nuo dujų žuvo 120 žmonių. 2003 07 05. Tušinas. Sprogimas festivalio metu – 16 žuvusiųjų. 2003 12 09. Sprogimas prie viešbučio “Nacional” – 6 žuvusieji. 2004 02 06. Sprogimas metro – 42 žuvusieji. 2004 08 31. Sprogimas “Rygos” metro stotyje – 10 žuvusiųjų. 2006 08 21. Sprogimas Čerkizovsko turguje – 14 žuvusiųjų. 2010 03 29. Sprogimas metro – 40 žuvusiųjų.
Dadar – Domodedovo aerouoste – 31 žuvusysis.
Vien tik Maskvoje 10 teroro aktų, 503 žuvusieji, o nukentėjusiųjų – tūkstančiai. Apie teroristinius aktus visoje Rusijuje jau nekalbu…
Taip, tokie dalykai dedasi visame pasaulyje.
Lemtis, neišvengiamumas? Ne, kiek man žinoma, JAV po rugsėjo 11-osios “sėkmingų” teroristinių aktų nepasitaikė. Nepaisant to, kad Amerika kariauja dviejuose karuose ir pasaulyje yra oficialus islamiškųjų teroristų priešas Nr 1 (psichai, šaudantys JAV mokyklose ir kitose viešose vietose – tai neorganizuoti teroristiniai aktai, o susekti beprotį, atspėti jo ketinimus beveik neįmanoma). Taip pat ir Londone po 2005 metų sėkmingų teroristinių aktų nepasitaikė (nors musulmonų ten daugiau negu Maskvoje!). Teroristinių aktų nepasitaiko ir kitose Vakarų sostinėse.
Bent jau viena išvada, mano supratimu, akivaizdi.
Mūsų specialiosios tarnybos nesugeba atlikti joms patikėto darbo (jeigu darysime prielaidą, kad jų darbas – apsaugoti gyventojus nuo teroristų). Nesugeba katastrofiškai. Jie prisiekinėja ir dievagojasi, kad nukenksmina kai kuriuos planuojamus teroristinius aktus, tačiau to patikrinti neįmanoma. Matome, kad jiems nepavyksta neutralizuoti planuojamų nusikaltimų. Jokios “vertikalės” ir “skandinimai išvietėse”, žiaurumai ir pagyrūniškumas nepadeda. O laisvesnėse vakarų visuomenėse sekasi geriau, nors apsauginių ir policininkų, tenkančių vienam gyventojui, ten kelis kartus mažiau, negu pas mus.
Ir dar. Esant tokiai situacijai buvęs FSB direktorius Patruševas tapo Rusijos Didvyriu, visų laipsnių ordino “už nuopelnus” kavalierius, generolai taip pat visaip apdovanojami, tačiau niekas niekada nebuvo – bent jau viešai – atleistas dėl nekompetencijos. O kontržvalgybininkų vaikai – ištisai bankų viceprezidentai.
Tokiomis valstybinio ištvirkimo sąlygomis Maskvoje teroristiniai aktai, deja, negali nesikartoti. Pakeisti situaciją mes bejėgiai, tenka tik konstatuoti faktą.
Эхо Москвы / Леонид Радзиховский, публицист / Без названия / Комментарии
http://www.echo.msk.ru/blog/radzihovski/744324-echo.phtml
2011.01.31
