Pastaraisiais metais gausu pačių įvairiausių varžybų varžybėlių, rengiamų kaimo, miesto, rajono ir respublikos mastu. Nė vienos varžybos neišsiverčia be apdovanojimų. Kur varžybos, ten būtini ir padovanojimai.
Kalbu apie solidžių apdovanojimų įteikimą tiems prizininkams, kurie dažnai lipa ant pjedestalo. Na, pavyzdžiui: kai įsigilini į kokių nors baidarių-kanojų irklavimo varžybų medalių piešinukus, tai ne juokais susimąstai, ar čia tiesiog irklavimo (akademinio irklavimo) varžybos buvo, ar vis dėlto baidarių ir kanojų, nes ir baidarininkai, ir kanojininkai gavo medalius su akademinės valties paveiksliuku.
Tai tolygu, jei, pavyzdžiui, futbolo komanda gautų regbio vaizdu "nukaltus" medalius, ar rankininkams įteiktų medalį su kokiu tinklininko logotipu. Kažin kam turi būti sarmata dėl tokio degradavimo? Tam, kuris organizuoja varžybas, ar tiems, kurie atmestinai "nukala" apdovanojimus? O gal ir vieniems, ir kitiems?
Taigi sudėjus į krūvą tai, kad pastarieji du dešimtmečiai sportininkų vertybes akivaizdžiai išderino ir buvo nuvertinti patys apdovanojimai, turime tai, ką turime: dažnysyk laimėtojams įteikiami beverčiai apdovanojimai, kitaip tariant, įteikiamos "štampovkės", jos, nupirktos artimiausioje parduotuvėje, kabinamos ant kaklo, ant jų užklijuoti lipdukai, kurie netrukus nukrenta, ir apdovanojimo vertė tiesiog visai prapuola… Prapuola, nes po kelių metų gal net nebeprisimenama, kokiose varžybose tas ar anas medalis buvo iškovotas.
Praradęs solidumą ir diplomų įteikimas. Įrašai diplomuose paliekami tiesiog ranka, be to, diplomai dažnysyk turi spalvas, kurios netinka užimtai vietai. Tiesiog pamirštama, kad egzistuoja nerašytos taisyklės: pirmosios vietos nugalėtojui įteikiamas raudonos spalvos diplomas, antroji vieta palydima mėlyna, trečioji – žalia spalovomis. Dabar gi "konkuruojama", kas įteiks kuo įmantriau nuspalvintus, kuo keisčiau sumodeliuotus diplomus.
Pjedestalas – tai toks daiktas, ant kurio užlipę sportininkai turi jaustis solidžiai. Dabar gi drįstu manyti, kad dauguma sportininkų net nepatiria to jausmo, kuris apima laimėjus rimtą pergalę ir sulaukus solidaus, nuoširdaus pagerbimo.
Tad apibendrinant susiformavusią praktiką nuo maždaug 1992 metų, nuo Barselonos Olimpinių žaidynių, varžybų solidumas Lietuvoje nuolat smunka. Retoriškai klausiu: ar sunku ir ar tiek brangiai kainuoja varžybų iniciatoriams, organizatoriams, prizų steigėjams paprašyti tikrų menininkų, kad sukurtų prasmingus, sporto šaką atitinkančius prizus (taures, medaliu, diplomus), užsakytų tikrą pjedestalą, na, gal dar ir aprangas identiškai vienodas parinktų.
Esu tikras, kad kai kurie dalykai pinigais neišmatuojami. Solidumui, nuoširdumui trūksta ne didesnių pinigų. Trūksta išmanymo, etiketo, savigarbos ir pagarbos tam, kuriam žadi įteikti medalį…
Pabaigai: varžybų vertės ir solidumo pinigais neišmatuosi.
Slaptai.lt nuotraukoje: Andrius Kaveckas, Biomedicinos magistras, kūno kultūros mokyklos ekspertas.
2013.08.10
