Velykos. Vilnius. Vinco Kudirkos aikštė 2014-aisiais metais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Velykos – pati džiugiausia šventė katalikų bažnyčios metų liturgijoje, stiprinanti tikėjimą bei viltį, skatinanti dvasinį prisikėlimą. Šv. Velykos Vilniuje. 2014-ieji. Vytauto Visocko nuotr.
Nuo ankstaus ryto tikintieji renkasi į Velykų sekmadienio pamaldas ir skelbia pasauliui džiaugsmingą Kristaus Prisikėlimo žinią.
Tradiciškai sekmadienį aplink bažnyčią einama iškilminga procesija, simbolizuojanti ėjimą kartu su prisikėlusiu Kristumi. Didžiausioje pagarboje nešamas Švenčiausiasis Sakramentas, juo laiminami tikintieji, skamba bažnyčių varpai ir gražiausios Velykų giesmės. Po pamaldų – šventinami velykiniai valgiai.
Sekmadienį Vatikane, Šv. Petro bazilikoje, popiežius aukoja Šv. Mišias ir po jų suteikia palaiminimą miestui ir pasauliui, sveikina žmones visame pasaulyje, ragina juos su džiaugsmu ir viltimi žvelgti į ateitį.
Senovėje buvo manoma, kad tas, kuris pirmas parvažiuos Velykų rytą iš bažnyčios namo, tas pirmas tais metais ir lauko darbus nudirbs. Vinco Kudirkos aikštėje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Prieš keletą metų per šv. Velykas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Velykų pusryčiai būtinai turi prasidėti nuo kiaušinių. Kai kur yra paprotys pirmą kiaušinį visiems po truputėlį išsidalyti, kitur – kiekvienas ima po kiaušinį ir su kitu šeimos nariu susidaužia, bando lukšto stiprumą.
Pirmąją Velykų dieną žmonės vieni pas kitus į svečius nevaikščiodavo, tik vaikai po pietų pradėdavo velykauti.
Velykų rytą kartais vaikai prie savo lovyčių randa dažytų kiaušinių. Jiems sakoma, kad mažiesiems bemiegant Velykų bobutė ar Velykė juos atvežusi. Kai kur, kaime, dažyti kiaušiniai išdėstomi lauke ir nubudusiems vaikams paaiškinama, kad Velykė pilnus ratus margučių vežėsi ir juos išbarsčiusi.
Senovėje tikėta, jog Velykų rytą patekėdama saulė šokanti iš džiaugsmo, kad Kristus prisikėlė.
