Įprasta sakyti, kad iš istorijos mokomasi. „Žinote, kada tauta pasirodo išmokusi istorijos? – klausia išeivijos mąstytojas Feliksas Jucevičius ir čia pat atsako: – Kada ji žino, kada gyventi ir kada mirti. Man atrodo, kad šiuo atžvilgiu esame menki istorijos žinovai ir kaip tik dėl to menki politikai.“
Kalbėti apie Birželio sukilimą „neatsiprašinėjant ir nesiteisinant“ tapo jau kaip „blogas tonas“. Sukilėliams „kaltė“ implikuojama jau „pagal nutylėjimą“…
Dera pripažinti, kad Birželio sukilimo traktavimo susidariusi padėtis rodo ne ką kita, o mūsų pačių vangumą. Per 30 nepriklausomybės metų šaltinių viešinimo ir pirmosios sovietų bei nacių okupacijų tyrimo srityse padaryta žymiai per mažai, atsižvelgiant į klausimo svarbą. Todėl vis dar esame priversti diskutuoti su oponentais sovietinio naratyvo primestų interpretacijų lauke.
Nenoriu supaprastinti: sąlygos buvo ir yra sunkios. 50 metų istorinius faktus selektyviai atrinkinėjo, juos interpretavo, tarptautinei bendruomenei pristatinėjo, šalies viduje „šviečiamąjį darbą“ kontroliavo okupacinė valdžia. Jai žūtbūt reikėjo pateisinti ir įteisinti nelegalų savo šeimininkavimą užvaldytose žemėse, o prievartą, represijas, žiaurumus pateikti kaip tariamą atpildą „fašistų pakalikams“ ir „kolaborantams“.
Sovietai nepripažino lietuvių siekio turėti savo nepriklausomą valstybę. Vadovavosi paprasta logika: kas ne su mumis, tas prieš mus, todėl visus, nepritariančius sovietinei okupacijai, laikė „fašistais“. Tai paliko pėdsaką. Pradedant archyvais, kurie buvo „švarinami“, naikinant neparankius dokumentus, o ypač įkalčius (prisiminkime, kaip sovietmečiu buvo klastojamos nuotraukos, retušuojant „nereikalingus“ asmenis ir prikombinuojant jose „tinkamus“), baigiant profesionalių istorikų studijomis, skirtomis bolševikų invazijai į Lietuvą ir sovietinei okupacijai pateisinti. Viskas turėjo tarnauti tokiai nuostatai įdiegti.
Pateiksiu tik vieną pavyzdį. Amerikiečių istorikas Timothy Snyderis savo vertingoje, daugiau kaip 500 psl. knygoje „Kruvinos žemės“, apie Lietuvą rašo vos keliolikoje puslapių. Bet lemtingai. Pasikliovęs, matyt, ne itin patikimais šaltiniais, padarė esminių faktografinių klaidų. Jis tvirtina: „Sovietai trėmė lietuvius tą patį mėnesį, kai į Lietuvą įžengė vokiečių kariuomenė, o NKVD kalėjimuose juos šaudė vos prieš kelias dienas, iki atvykstant vokiečiams. Lietuvos diplomatas K. Škirpa rėmėsi šiomis kančiomis radijo laidose, skatindamas minias žudyti.“
Dar daugiau. Pirmojoje knygos „The Blood lands“ laidoje anglų kalba (2010) T. Snyderis teigė, kad K. Škirpa atvyko į Lietuvą su vokiečiais, kad Laikinoji vyriausybė buvo sudaryta iš kraštutinės dešinės politinių jėgų (members of the extreme right).
Tuo metu istorijos faktai yra visiškai priešingi: nei K. Škirpa kalbėjo per radiją, nei tuo metu buvo Kaune. Berlyne vokiečiai jam uždėjo namų areštą iškart po to, kai sužinojo, kad Lietuvoje prasidėjo sukilimas ir sukilėliai be vokiečių leidimo paskelbė Laikinąją Lietuvos vyriausybę.
Jeigu K. Škirpa būtų buvęs vokiečių agentas arba nusiteikęs vykdyti nacių politiką, kam reikėtų jį areštuoti Berlyne? Naciams jis būtų daug naudingesnis Kaune, pastatytas vokiečiams tarnaujančios vyriausybės priešakyje. Bet ne, naciai K. Škirpą sulaikė. Kodėl?
Laikinosios vyriausybės branduolį sudarė nuosaiki centro kairė – valstiečiai liaudininkai ir jaunieji katalikai, vėliau susitelkę į Lietuvių fronto politinį sąjūdį, kuris laikėsi tolėliau į kairę nuo krikščionių demokratų. Kaip tik dėl šios priežasties, kad extreme right jėgos nebuvo vyriausybėje atstovaujamos, vadinamieji nacionalistai, padedami vokiečių gestapo, naktį iš liepos 23-iosios į 24-ąją surengė pučą prieš Laikinąją vyriausybę. Vokiečiams nebuvo patogu savo rankomis likviduoti vyriausybę, kuri turėjo didžiulį visuomenės palaikymą. Todėl jie pasiuntė savo parankinius, kurie jėga užėmė policijos būstinę, perėmė vadovavimą komendantūros batalionui, suėmė vidaus reikalų ministrą pulk. Joną Šlepetį ir LAF įgaliotinį Levą Prapuolenį, tačiau nuversti vyriausybės tuo metu dar neįstengė.
Vėl klausimas, į kurį rusišką propagandą aptarnaujantys istorikai ir komentatoriai neįstengia duoti rišlaus atsakymo: kam gi okupantui versti vyriausybę, vykdančią jo užmačias? Atsakymas paprastas: Laikinoji vyriausybė kaip tik ir buvo kliūtis, trukdžiusi naciams vykdyti savo planus visu pajėgumu. Absoliuti dauguma Lietuvos žydų sunaikinta po to, kai Laikinoji vyriausybė buvo priversta pasitraukti iš politinės scenos, o nacių final solution operacijos talkininkais tapo būtent pučistų prieš Laikinąją vyriausybę ideologinės platformos žmonės.
1941 m. birželio įvykių tikslus pats K. Škirpa apibūdina šitaip: „birželio 23 dienos sukilimas buvo suplanuotas ir organizuojamas ne kokiam įsiteikimui hitlerinei Vokietijai, kuri ruošėsi suduoti ginkluotą smūgį sovietiniam bolševizmui, bet nusikratymui sovietinės okupacijos, vienkart pastatant ir hitlerinę Vokietiją prieš Lietuvos valstybinio suverenumo atkūrimo faktą. Taigi, aukos, kurių birželio 23 d. aktas pareikalavo iš mūsų tautos sukilėlių, buvo sudėtos ne už kokius svetimus tikslus, o tik už pačios lietuvių tautos politinį idealą.“
Neįmanoma suprasti ir objektyviai išnagrinėti to meto istorinių įvykių, ignoruojant faktą, kad lietuviai, kurių valstybė tapo Molotovo-Ribentropo pakto auka, turėjo savo politinių interesų – bandė atkurti vos prieš metus sunaikintą savo valstybę. Tačiau šis jų interesas nesutapo nei su nacių, nei su sovietų interesais. Todėl Laikinoji vyriausybė, kuri deklaravo nepriklausomos valstybės atkūrimą, išreikšdama tautos didžiosios daugumos valią, buvo rakštis ir naciams, ir sovietams. Tiek vieni, tiek kiti norėjo ją pašalinti ir sukompromituoti.
Todėl prof. Kęstutis Skrupskelis daro teisingą išvadą: „Mano pagrindinė tezė būtų tokia: karinėje plotmėje sukilimas buvo nukreiptas prieš sovietus; politinėje plotmėje – nukreiptas prieš vokiečius. Lietuvos geopolitinė padėtis kitos išeities nesiūlė: politinės struktūros kovoje prieš vokiečius tegalėjo būti sukurtos telkiant karines jėgas prieš bolševikus. Visiems buvo aišku, kad sukilėliai silpni ir karo eigos įtakoti negali.“
Politinės lietuvių struktūros, pasak Skrupskelio, buvo kuriamos tam, kad tarnautų „lietuviškiems reikalams santykiuose su naująja jėga“. Jis išskiria tris pagrindines sritis: švietimą, administraciją (vietinę policiją) ir kariuomenę. Tačiau vokiečiams įsigalint, šios struktūros slysta iš sukilėlių rankų, jose išsilaiko ir įsivyrauja tas sukilimo sparnas, ir tie lietuviai, kurie buvo vokiečiams artimesni. Tačiau esminius sprendimus priimančiose grandyse visur buvo vokiečiai.
„Toliausiai šia kryptimi nuėjo kariniai daliniai, kuriems pradžią davė sukilimas; mažiausiai – švietimo įstaigos. Politinėje erdvėje, žingsnis po žingsnio, sukilimas daug kur pralaimėjo. Tai liudija laipsniškas Laikinosios vyriausybės daugumos perėjimas į pogrindį“, – savo įžvalgas apibendrina Skrupskelis.
Vokietijos užsienio reikalų ministras Sigmaras Gabrielis, ryšium su Lenkijos griežta reakcija į spaudos piknaudžiavimą terminu „lenkų koncentracijos stovyklos“, 2018-aisiais pareiškė: „Šias organizuotas masines žudynes įvykdė mūsų šalis, ir niekas kitas. Pavieniai kolaborantai nieko nekeičia.“ (This organized mass murder was carried out by our country and nooneelse. Individual collaborator schange nothing about that.)
Žinomas Izraelio politologas, profesorius Baris Rubinas (Barry Rubin) pastebi: „Nepabaigiami reikalavimai Centrinės Europos gyventojams reikalaujant nepabaigiamų kaltės išpažinimų, duoda priešingus rezultatus. Tai veikiau iššaukia apmaudą nei atsakomybės pripažinimą ir tikrą atgailą. Požiūris, kai atsisakoma pripažinti šių valstybių gyventojų kančias, įžiebia konfliktą, kurį netrunka išnaudoti antisemitiniai elementai. Mes turime pradėti dialogą, kuriame būtų gerbiama jų istorinė patirtis, esanti sykiu ir daugelio žydų patirtis. Mes galime būti draugais, galime tapti solidarūs, remdamiesi mums bendra antitotalitarine patirtimi.“
Tai tik dalis priežasčių, kodėl praėjus beveik aštuoniems dešimtmečiams nuo tų tragiškų įvykių pasigirsta svarstymų „vertėjo“ ar „nevertėjo“, „apsimokėjo“ ar „neapsimokėjo“ Birželio sukilėlių aukos?
„Savaime aišku, kad mirti niekada „neapsimoka“, – sakė filosofas Juozas Girnius. – Bet kas nesibaimino nė mirties, tas tikėjo savo aukos prasme. Tačiau iš tiesų mirusieji patiki savo aukos prasmę tiems, kurie lieka po jų gyventi. Todėl užuot arogantiškai svarsčius tuos, kurie savo žmogišką didybę paliudija didvyriškumu, greičiau turime atsakyti, kiek savo kasdienybe vertiname tai, dėl ko jie aukojosi. Atsakymas į šį klausimą ir liudys tai, kiek esame jų verti.“
2020.06.24; 06:00
