Lietuvos, gal tiksliau būtų sakyti – jos valdymo ir sprendimus priiminėjančių grandžių, idėjinio ir intelektualinio nuskurdimo laipsnį geriausiai iliustruoja konkursai, įamžintys istorinius simbolius ar asmenybes.
Blogai buvo Jono Basanavičiaus paminklo atveju. Bet dar ne taip blogai, kaip dėl Lukiškių aikštės memorialo.
Čia stačiai negaliu suprasti, kas vyksta – sąmoninga patyčia ar profaniškumo ekspozicija? Ir nėra kam pasakyti, kad „karalius nuogas”.
Žmonės rimtu veidu Lukiškių akštėje siūlo statyti autobusų stoteles, išlieti gabaliuką sovietinių laikų gamyklinio vestibiulio grindų arba tiesiog pakrėsti aikštės viduryje betono…
Kaune žaliai dažyti dviračių takai atrodo išradingiau…
Gaila, nemoku keiktis, o mandagiais žodžiais išreikšti nusivylimo negaliu…
Pasakyti, kad tai spjūvis visuomenei į barzdą ir atminimą tų, kurie per kartų kartas aukojosi, buvo kariami būtent šioje aikštėje, o priešais esančiuose rūmuose kankinami ir prievartaujami išduoti šią valstybę, bet jie vis tiek verčiau rinkosi mirtį, negu išdavikiškai gyventi, – būtų pagyrimas tiems, kurie dabar turi sąlygas naudotis sudarytais patogumais ir šaipytis iš kankinių atminimo.
Trūksta žodžių, tikras mankurtizmas…
Šis tekstas buvo paskelbtas asmeninėje Vidmanto Valiušaičio paskyroje Facebooke.
2017.10.05; 05:31
