Vienos dalies komedija, arba kaip buvo pergudrauta tauta?


Print

1917 m. Rusijos revoliucija, jos persimetimas į kitas šalis, su ja susiję pilietiniai karai įtikino Vakarų kraštus, kuo civilizacijai gresia vidinių konfliktų ignoravimas ir eskalavimas. Versalio sutarties autoriai pasiūlė  demokratinius priešnuodžius – pasitarimus.

Daug protingiau iš anksto susėsti prie derybų stalo, atkakliai ir kantriai tarpusavyje diskutuoti negu aštrinti tarpusavio konfliktus, eiti į gatves su maištingais reikalavimais, grasinti smurtiniais susidorojimais, priversti tautą kariauti pačiai su savimi.  Siekiant užbėgti už akių tam, ką marksistai vadina klasių kova, ir buvo sugalvota Trišalė taryba. Tai susitarimų ir santarvės institucija, sukurta nuolatiniam darbdavių, darbuotojų ir vyriausybės santykių reguliavimui, interesų derinimui ir neišvengiamų konfliktų sprendimui.

Visai kitais motyvais ir kitomis sąlygomis įsteigtas Europos Ekonomikos ir Socialinių Reikalų Komitetas. Dedant Europos Sąjungos pamatus, atsirado grėsmė, kad virš nepriklausomų šalių iškils stiprus monstras, galintis priimti sprendimus, pažeidžiančius gyvybinius piliečių  interesus. Todėl jau 1957 m. Romos sutartyje buvo numatyta įkurti visuomeninę patariamąją instituciją, su kuria privalo konsultuotis visos transnacionalinės valdžios struktūros. Toji institucija turėjo atstovaujanti darbdavius, profsąjungas, „ūkininkus, vartotojus ir kitas interesų grupes, kurių visuma sudaro organizuotą pilietinę visuomenę“.

Populiariai ji vadinama tiltu tarp aukščiausios valdžios ir visuomenės.   Senas demokratijos tradicijas turinčios šalys nutuokė, kad greta atstovaujamosios demokratijos turėtų veikti institucija, diegianti dalyvaujamosios demokratijos principus. Jo vaidmuo ypač išryškintas Lisabonos sutartyje. Pagal Komiteto pavyzdį Europos šalys buvo paakintos kurti ir savo tarybas. 2010 m. tokias tarybas jau turėjo 21 Europos Sąjungos valstybė (iš 27). Dabar be tokių tarybų yra  tik trys Baltijos šalys.

Iniciatyvos sukurti Ekonominę ir visuomenės reikalų tarybą Lietuvoje ėmėsi nepriklausomai viena nuo kitos visuomeninė Nacionalinė vartotojų federacija ir Tėvynės sąjungos bei krikščionių demokratų partija. Jau 2008 m. NVF prezidentė Alvita Armanavičienė, sukvietusi 6 visuomenines organizacijas, pasiūlė (kaip ir pridera visuomeninėms organizacijoms) iš apačios sukurti Nacionalinę ekonominę-socialinę tarybą, kuri būtų panaši į daugumoje Europos šalių veikiančias tarybas. Sunku demokratinėje šalyje įsivaizduoti, kad visuomeninę tarybą kurtų partijos ar net pati valdžia. Kaip ir buvo galima tikėtis, vos tik toji taryba buvo įkurta, iš valdžios viršūnių atsklido abejonės dėl jos reprezentatyvumo.

Užuot paskatinusi to reprezentatyvumo formavimąsi, kitu keliu, t.y. iš viršaus,  pasiryžo eiti Tėvynės Sąjunga su savo partneriais. Jos rinkimų programoje buvo parašyta: “Airių pavyzdžiu įkursime Nacionalinę ekonomikos ir socialinę tarybą, kuri svarstytų ir patartų Vyriausybei svarbiausiais ekonominės ir socialinės politikos klausimais”. Opozicinei partijai tą pasakyti buvo nesunku. Tačiau 2008 m. Vyriausybės programoje jau kalbama vien tik apie Trišalės tarybos reformą, įtraukiant „į jos veiklą nevyriausybines organizaijas“ ir paverčiant „ją Ekonominių ir socialinių reikalų taryba, kuri galėtų parengti Nacionalinį susitarimą dėl šalies ekonomikos modernizavimo“. Bet tai, kas čia pasakyta, buvo ne visai tas pats, kas pažadėta rinkėjams.

Galimas daiktas, kad naujosios Valstybės programos rengėjai, nusileisdami savo partneriams,  rimtai nežiūrėjo į savo rinkėjus. Gal buvo manoma, kad naivi publika nepastebės principinio skirtumo tarp konfliktų gesinimo ir konsultacinės bei patariamosios funkcijos. Tačiau tų institucijų skirtingumą gerai suprato kvalifikuota Vyriausybės darbo grupė, sudaryta Ekonominės ir visuomenės reikalų tarybos įstatymo projektui parengti. Jai vadovauti buvo paskirtas šviesaus atminimo visuomenininkas, MA eksprezidentas akad. Zenonas Rokus Rudzikas.

Jis ir jo  vadovaujama grupė labai rimtai žiūrėjo į partijos programą, atvirai pripažinusią, jog „šio laikotarpio svarbiausia valstybės problema yra ta, kad tarp valstybės ir piliečių yra nutrūkęs sąžiningumo saitas.Valdžia vis dažniau veikia nesąžiningai ir kalba nesąžiningai.“ Buvęs tremtinys, pilietiškas visuomenininkas ir iškilus  mokslininkas tikėjo, kad duotas žodis rinkėjams yra šventas, kad partija tikrai nori padėti pagrindus „kitokiai valstybei“, t.y. valstybei, “kuri gerbia savo piliečius”,  “kuri yra atsakinga” ir “rūpinasi jais tiek, kiek pati valstybė tai gali ir privalo padaryti”, kad  tikrai ji yra pasiryžusi imtis „socialinio dialogo bei pilietinės visuomenės plėtros”, “harmoningų santykių tarp valdžios ir visuomenės grupių”. Todėl per pusmetį buvo parengtas gana solidus, visuomeniškai užangažuotas ir pagarbaus dėmesio vertas dokumentas, kuriuo siekiama:

“1) užtikrinti kuo platesnį organizuotos pilietinės visuomenės dalyvavimą šalies ekonominiame, politiniame ir visuomeniniame gyvenime stiprinant konstitucinės demokratijos ir pilietinės valstybės principus, įgyvendinant skaidrų demokratinį teisėkūros, aktualių valstybės sprendimų priėmimo mechanizmą;

2) būti tarpininku tarp organizuotos pilietinės visuomenės ir politinės valdžios, tarnauti nuolatiniu instituciniu forumu aktyvaus pilietinio dialogo ir konsultacijų ekonominės bei socialinės politikos, darnaus vystymosi bei kultūros klausimais tarp valdžios ir organizuotos pilietinės visuomenės struktūrų;

3) atsiliepti į teisėtus įvairių pilietinės visuomenės grupių lūkesčius ir juos atspindėti rengiamose nuomonėse, pareiškimuose, deklaracijose bei siūlymuose dėl teisės aktus priimančių ir juos vykdančiųjų institucijų, jų tarpe Europos Sąjungos, aktų ir kitų dokumentų, įtakojančių pilietinės visuomenės padėtį ir interesus;

4) skatinti atvirą pilietinį dialogą ir siekti maksimaliai galimo sutarimo tarp socialinių partnerių įvairovės aktualiais valstybės gyvenimo klausimais, jų tarpe atsižvelgiant į šalies regionų plėtros ypatybes.”

Įstatymo projektas numatė teikti Seimui ir Vyriausybei “rekomendacijas, rezoliucijas, siūlymus dėl šalies politikos krypčių, nacionalinių susitarimų, Lietuvos Respublikos įstatymų, nacionalinių nacionalinių susitarimų, Lietuvos Respublikos įstatymų, nacionalinių programų, planų, kitų teisės aktų ir dokumentų projektų, jų įgyvendinimo bei poveikio valstybei ir jos piliečiams, taip pat dėl šalies makroekonominės ir socialinės plėtros politikos formavimo ir įgyvendinimo klausimų, įskaitant ūkio ir užimtumo, švietimo, mokslo, kultūros ir nacionalinio identiteto išsaugojimo, socialinės saugos ir sveikatos apsaugos, o taip pat integracijos į Europos ekonominę ir socialinę erdvę strategines nuostatas.” Čia pat nurodyta, kad  “esant reikalui Taryba bendradarbiauja su trišalės partnerystės pagrindu veikiančia Lietuvos Respublikos trišale taryba bei kitomis organizacijomis ir judėjimais.”

2009 m. gale projektas buvo baigtas. Tačiau Vyriausybė, užuot pateikusi jį Seimui, padėjo į kanceliarijos stalčių. Kas atsitiko? Kodėl Vyriausybė atsisakė savo sumanymo? Nesulaukdamas paaiškinimo, po metų akad. Z.Rudzikas, pats jau būdamas Europos Ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nariu, paprašė Lietuvos Kultūros kongreso tarybos paramos.

Akivaizdu, kad tai buvo nevilties veiksmas. Norėdama išsiaškinti projekto likimą, o kartu  suprasdama, kiek mažai tereiškia visuomeninių organizacijų nuomonė, LKK taryba kreipėsi į Vyriausybę, Seimo Pirmininkę I.Degutienę ir Prezidentę D.Grybauskaitę. Kaip visada nepaprastai operatyviai atsiliepusi Seimo Pirmininkė pranešė, kad ji jau paprašė Premjerą „rimtai svarstyti tokios tarybos steigimo Lietuvoje idėją, ypač turint galvoje tai, kad šiandieninėje visuomenėje egzistuoja ne vien tik tradicinė verslo ir darbo takoskyra. Keičiasi visuomenės struktūra: tiek darbo rinkoje, tiek darbdavių lygmenyje atsiranda naujos grupės (asociacijos, judėjimai), kurių interesai, bent jau kol kas, nėra pakankamai atstovaujami. Tokia institucija, mano vertinimu, galėtų sustiprinti pilietinę visuomenę, nes į bendradarbiavimą įtrauktų platesnius visuomenės sluoksnius“.

Tarybos kūrimą palaikė ir Prezidentės  patarėjas Nerijus Udrėnas. Tačiau Vyriausybė tylėjo. Tik po to, kai A. Medalinsko organizuotame Visuomeninių diskusijų forume buvo pranešta apie šios tarybos steigimo sabotavimą, projektas buvo nusiųstas į Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją, kad jis būtų suderintas su suinteresuotomis šalimis. Atrodė, kad tai geras ženklas.

Bet po trijų mėnesių, be jokių mums žinomų derinimų su visuomene, projektas grįžo atgal į Vyriausybės kanceliariją. Vėl gūdi tyla. Tik vėliau paaiškėjo tos tylos priežstis: Pasirodo, prieš Tėvynės sąjungos įsipareigojimą rinkėjams sukilo Trišalė taryba, kuri jau 2010 m. vasario 23 d. pati savo nuožiūra „apsisprendė“ „prisiimti atsakomybę dėl Lietuvos Respublikos atstovų atrankos ir delegavimo į Europos Ekonominių ir socialinių reikalų komitetą.“ Teisybę pasakius, tai buvo visai ne Trišalės tarybos, o tik jos dalies, prisidengusios Trišale tarybos vardu, sprendimas. 2010 m. balandžio 2 d. toji tariamoji Trišalė taryba (geriausiu atveju ją būtų galima vadinti nebent dvišale taryba, nes joje nebuvo 7 Vyriausybės atstovų) kreipėsi į Vyriausybę, reikšdama pasipiktinimą, kad Vyriausybė, nepaisydama to neteisėto apsisprendimo kovo 24 d. savo nuožiūra priėmė nutarimą Dėl Lietuvos Respublikos kandidatų į Europos Ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto narius atrankos tvarkos aprašo patvirtinimo. Kreipimasis užbaigiamas atviru grasinimu Ministrui Pirmininkui A. Kubiliui:

Jei nepavyks šio klausimo išspręsti taikiai, būsime priversti svarstyti tikslingumą pasitraukti iš Nacionalinio susitarimo, neteikti kandidatūrų į EESRK ir apie susidariusią socialinio ir pilietinio dialogo krizę informuoti Europos Sąjungos šalių vadovų tarybą bei kitas institucijas.

Gerbiamas Ministre pirmininke, siekdami  išspręsti šį konfliktą, siūlome sustabdyti Vyriausybės nutarimo Nr.326 vykdymą ir artimiausiu metu Jums patogiu laiku susitikti su Trišale taryba”.

Ultimatumą pasirašė: Lietuvos Respublikos trišalės tarybos pirmininkas, Lietuvos pramoninkų konfederacijos generalinio direktoriaus pavaduotojas Mykolas Aleliūnas, Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos generalinis direktorius Danukas Arlauskas, Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų asociacijos prezidentas dr. Rimantas Stankevičius, Lietuvos Respublikos žemės ūkio rūmų pirmininkas Bronius Markauskas, Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkas Artūras Černiauskas, Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas“ pirmininkė Aldona Jašinskienė ir Lietuvos darbo federacijos pirmininkas Vydas Puskepalis.

Nežinome, ar tas susitikimas įvyko, ar ne, bet 2010 m. birželio 29 d. toji tariamoji Trišalė taryba, padarydama Trišalės tarybos  nuostatų pakeitimaus, pati  save paskelbė Lietuvos respublikos Trišale taryba (Ekonomine socialine taryba). Šį dokumentą pasirašė D.Arlauskas, A.Černiauskas, A.Jašinskienė, B.Lubys ir V. Puskepalis. Tai buvo įžūlus ir precedento neturintis akibrokštas Lietuvos teisėtvarkai ir visai pilietinei visuomenei, o kartu ir pranešimas, kad Premjeras A. Kubilius buvo paklupdytas.

Vėl teko kreiptis į Seimo pirmininkę ir Prezidentę. Jos abi vėl patvirtino savo nusistatymą. Respublikos prezidentės patarėjas Nerijus Udrėnas patvirtino: „Sutinkame su Jumis, kad pilietinė visuomenė išties svarbi ir būtina demokratinės valstybės raidai. Esame pasirengę visokeriopai remti pilietinės visuomenės plėtrą mūsų valstybėje. Kartu norėtume Jums pranešti, kad su Jūsų pakartotinu raštu mes kreipėmės į Lietuvos Respublikos Vyriausybę, kurios paprašėme Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijai pateikti savo nuomonę Jūsų keliamu klausimu.“  Bet ką galėjo atsakyti paklupdytas Premjeras? Tuo pat metu akad. Z. Rudzikas primygtinai siūlė mums abiem  susitikti  su Premjeru. Tačiau pasirengimą susitikimui  nutraukė netikėta šios taurios ir savo kraštui pasišventusios asmenybės mirtis.

Savivliautojai turbūt atsiduso. Po pasitarimų Vyriausybėje,  projektas vėl buvo perduodamas tai pačiai ministerijai. O pats Premjeras 2011. 01. 02 perduoda raminantį raštą Dėl socialinės partnerystės stiprinimo (Vyriausybės pozicija), kuriame siūloma “ieškoti papildomų naujų būdų ir mechanizmų (pvz. įvairios visuomeninės tarybos, nauji konsultavimosi formatai ar e-vyriausybės įrankiai bei technologijos) kaip į politikos formavimą įtraukti kuo didesnę dalį visuomenės. Šios pastangos neturi nieko bendra su tariamu siekiu pakeisti egzistuojančias socialinės partnerystės institucijas.”

O iš ministerijos netrukus atėjo viską užtušuojantis viceministrės A. Mikalauskaitės atsakymas Lietuvos kultūros kongreso tarybai, Seimo pirmininko sekretoriatui, Prezidentės kanceliarijai ir Ministro pirmininko tarnybai, kad  tarybos įsteigimo klausimas yra įtrauktas „į  2012 m. prioritetinių priemonių planą“, o ministerija „ruošia pasiūlymus Vyriausybei  dėl socialinės partnerystės plėtojimo Lietuvoje.

Lyg nebūtų buvę nei Tėvynės Sąjungos įsipareigojimo rinkėjams, nei Z.Rudziko grupės parengto ir solidžiai apgalvoto įstatymo projekto. Lyg viską iš pradžių turėtų pradėti viena Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Ką tai reiškia? Grįžimą į  2009 m. padėtį? Savavališkų „dvišalės tarybos“ veiksmų įteisinimą vietoj Trišalės tarybos? Kas apgins dalyvaujamosios demokratijos principą ir labai svarbią Tėvynės Sąjungos bei krikščionių demokratų partijos rinkiminę nuostatą? Akad. Z. Rudziko juk  jau nėra…

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: komentaro autorius filosofas Krescencijus Stoškus.

2011.10.27


Prisijunkite prie diskusijos