Vilniaus apygardos teismas šių metų sausio 31-ąją pradėjo nagrinėti Vilniaus OMON vadų bylą. Bet ar yra vilčių, jog teismo procesas pasižymės objektyvumu ir nešališkumu? Ar nuoširdžiai tikime, jog, nagrinėjant šią ypač Lietuvos istorijai svarbią temą, išvengsime politinių tendencingumų?
Vilčių – mažai. Daugiau nei dvejis metus atidžiai stebėjau, kaip tas pats Vilniaus apygardos teismas paknopstomis nagrinėjo Medininkų skerdynių bylą, kurios nagrinėjimas Vilniaus apygardos teisme paliko ypatingai slogų įspūdį. Tendencingumai badyte badė akis. Kartais net gūžčiodavau pečiais: kas iš tiesų vadovauja teismo posėdžiui – prokurorai ar teisėjai?
Teisėjai itin kritiškai vertino tik buvusio Rygos OMON milicininko Konstantino Michailovo – Nikulino interesus ginančių advokatų argumentus, tiksliau – visiškai nekreipė į juos dėmesio, atmesdami be menkiausių argumentų.
O Lietuvos Generalinės prokuratūros prašymus bei akivaizdžiomis spėlionėmis grindžiamus argumentus netinkamais pavadino vos porą kartų. Todėl toks keistas rezultatas: bylos medžiagoje – nė vieno konkretaus kaltę patvirtinančio įrodymo. Bet Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjos Sigitos Bieliauskienės vadovaujama teisėjų kolegija, nors ir nesugebėjusi nurodyti nė vieno bent menkiausio kaltės įrodymo, vis tiek paskelbė patį griežčiausią, koks tik Lietuvoje įmanomas, nuosprendį – kalėjimą iki gyvos galvos.
Todėl ir svarstau: jei Vilniaus OMON vadų kaltė bus grindžiama panašiais argumentais, kokiais grįsta buvusio Rygos OMON eilinio milicininko Konstantino Michailovo – Nikulino kaltė, – apie 1991-ųjų metų Vilniaus omonininkų nusikaltimus mes žinosime tik tiek, kiek mums leidžia žinoti ilgiau nei per dvidešimt metų šių įvykių deramai ištirti nesugebėję prokurorai.
Žinoma, žvelgiant iš šalies – lietuviškoji Temidė nusiteikusi ryžtingai. Teismo posėdžius numatyta rengti net iki šių metų pabaigos. Jų turėtų būti per dvidešimt. Generalinė prokuratūra tvirtina atskleidusi kone 16 nusikalstamos veiklos epizodų (Lietuvos pasienio postų užpuolimai, ginklų grobimas, apšaudymas, tyčinis žmonių žalojimas, valstybės ir asmeninio turto naikinimai, valstybės institucijų veiklos trikdymas, grasinimai, bauginimas…). Nukentėjusiaisiais bei civiliniais ieškovais po 23 metų pagaliau pripažinti 39 asmenys.
Vilniaus OMON vadeivai Boleslovui Makutynovičiui šaukimas į teismą jau įteiktas. Vilniaus OMON vado pavaduotojui Vladimirui Razvodovui – dar ne. Jei abu kaltinamieji teismo vengs, Lietuvos apeliacinis teismas šiuos kaltinamuosius leidžia teisti jiems nedalyvaujant – už akių.
Pastaroji aplinkybė – labai svarbi: esame nepriklausomi nuo Rusijos malonių.
Tad prielaidų optimizmui yra. Negalime nesidžiaugti, jog Vilniaus apygardos teisme pagaliau atverstas pirmasis Vilniaus OMON vadų bylos puslapis. Buvę Vilniaus specialiosios paskirties milicijos būrio vadeivos tikrai nėra šventi.
O mes vis dar tiksliai nežinome, kas ir kaip kaltas dėl pralieto kraujo. Valstybei sunku gyventi neturint atsakymų į tokio pobūdžio klausimus. Kiekviena orumo ir savigarbos nepraradusi tauta siekia išsiaiškinti, kokių bausmių verti ją įžeidę, luošinę,jos piliečius žudę priešai. Valstybę, neradusią atsakymų į tokius klausimus, kamuoja nepilnavertiškumo jausmo. Jis gali tapti net paranoja, trukdančia prasmingai eiti į priekį.
Tačiau negalima pamiršti, kad ši byla turi itin silpnų vietų, kurių net ir labai norint neįmanoma paslėpti. Ar šįkart pareikštieji kaltinimai tikrai turi realius pagrindus? Kur yra konkretūs kaltės įrodymai? Ar tokio pobūdžio teisme įmanoma reali žmogaus teisė į gynybą? Ar neignoruojame nekaltumo prezumpcijos principų? Ar atkurtas civilizuotame pasaulyje pamatiniais laikomų teisės principų galiojimas, ar, po 2011 m. kovo 30 d. įsigaliojusių pataisų, visa tai palikta Lietuvos teisės užribyje, kaip tai buvo padaryta Medininkų žudynių byloje?
XXX
Pirmasis šios bylos Achilo kulnas – senaties terminai. Kiekvienas bent kiek teisinėmis temomis giliau besidomintis žmogus suvokia, kodėl civilinių ir baudžiamųjų kodeksų galios apribotos senaties terminais.
Senaties terminai reikalingi ne tam, kad įtariamieji ar kaltinamieji galėtų išsisukti nuo pelnyto atpildo. Senaties terminai tiesiog primena, jog žmogaus atmintis nėra begalinė. Prabėgus net ir keleriems metams kartais sunku prisiminti visas svarbias smulkmenas. O jeigu prabėgo dvidešimt metų?. Tad ar, ignoruodami senaties terminus, nerizikuojame suklysti, įvardindami kaltės pobūdžius ir dydžius?
Juk nekaltumo prezumpcijos principas griežtai reikalauja, kad bet kurio žmogaus kaltės klausimas nebūtų sprendžiamas grindžiant šį ypatingai svarbų faktą spėlionėmis, prielaidomis, nuojautomis ar tikimybėmis.
Vilniaus OMON vadų byla, kad ir kaip norėtume išvengti kritikos, – itin ilgai tirta. Dar svarbiau: ar ji buvo tiriama taip, kaip iš tiesų priklausytų? Mes, beje, nežinome, kas atsitiko, jog daugiau nei du dešimtmečius Generalinės prokuratūros stalčiuose dulkėjusi byla staiga tapo perspektyvi. Kas ir kokiu pagrindu šią bylą netikėtai po 2011 m. kovo 30-osios pavertė perspektyvia – prokurorų surasti nauji svarbūs įrodymai ar prokurorų baimė sulaukti politinių sankcijų dėl daugiau nei du dešimtmečius marintos istorinę reikšmę turinčios bylos?
XXX
Antrasis šios bylos Achilo kulnas – bandymas pritaikyti neseniai, mažiau nei prieš dvejis metus, priimtus įstatymus, numatančius atsakomybę už Karo nusikaltimus ir nusikaltimus Žmoniškumui. Ar pagrįstai į Vilniaus OMON siautėjimus žvelgiame per šio įstatymo prizmę?
LRT laidoje „Teisė žinoti“ buvęs aukšto rango prokuroras Kęstutis Betingis sykį pavartojo labai taiklią frazę – „sąmokslas, siekiant ginklu nuversti teisėtą valdžią“. Man regis, būtent šis apibrėžimas labiausiai tinka vertinat tiek Vilniaus OMON išpuolius, tiek Medininkų žudynes, tiek ir 1991-ųjų sausio 13-osios įvykius. Nepiktnaudžiaukime visur ir visada taikydami atsakomybę už Karo nusikaltimus ir nusikaltimus Žmoniškumui. Per daug pompastiška. Reikalaudami absoliučios tiesos iš kitų, bent jau patys negudraukime.
Nejaugi sunku prisipažinti: 1991-aisiais niekas nenorėjo jėga išnaikinti lietuvių tautos, niekas neketino masiškai mūsų žudyti, kankinti, luošinti ar išvalyti Lietuvos valstybės teritorijos nuo mūsų, lietuvių. Tokių planų neturėjo nei tie, kurie vadovavo Televizijos bokšto šturmui, nei tie, kurie kurstė Vilniaus omonininkus puldinėti mūsų muitinės postus, nei tie, kurie Medininkų poste ciniškai nužudė mūsų pareigūnus.
Taip, Kremliaus vadovybė 1991-aisiais mus itin grubiai prievartavo atsisakyti Nepriklausomybės siekių. Mus baugino ir ekonominėmis blokadomis, ir žvanginant ginklais. Neginčijama: tuometinę Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą bei Vyriausybę tikrai planuota nuversti bet kokia kaina – panaudojant kad ir tankus.
Bet ar tai – karo nusikaltimai? Šiems nusikaltimams apibūdinti labiausiai tinka buvusio prokuroro K.Betingio prisimintas apibrėžimas: „sąmokslas jėga nuversti teisėtą valdžią“. Masiškai mūsų žudyti niekas neketino: nei jazovai, kriučkovai, pugai, gorbačiovai. Tuometinė SSRS valdžia troško tik vieno: kuo ilgiau išlaikyti Lietuvą savo gniaužtuose ir kuo greičiau mus surusinti.
Beje, jei buvusio prokuroro K.Betingio pastaba dėl „sąmokslo karine jėga užgrobti valdžią“ – neįtikinama, prisiminkime prof. Vytauto Landsbergio iškilmingame 2014-ųjų sausio 13-osios minėjime ištartą frazę. Tąsyk prof. V.Landsbergis iš Seimo tribūnos pasakė:
„Nusikaltimai žmonijai arba žmoniškumui akivaizdūs, kai tyčia žudomi beginkliai, jie žudomi arba marinami fiziškai ir masiškai, kad neliktų, o žemė liktų, žmogėdrų kalba, „apvalyta“. Nuo ko? Nuo žydų, čigonų, ukrainiečių, čečėnų, Krymo ir Bosnijos musulmonų, netinkamos genties afrikiečių Ruandoje ar Sudane, dar kokių karelų ir „pribaltų“, užimančių strategiškai svarbias žemes. Bet ir žemė tais atvejais nelieka švari, o suteršta neapykantos ir sadizmo nuodais.“
Ar mes, lietuviai, išties itin daug kentėjusi, prievartauta, naikinta ir luošinta, tačiau nepaprastai ištverminga ir garbinga tauta, turinti didingą praeitį, pamokančią istoriją, dabar, po 23-jų metų, leisime sau veidmainiauti – sutiksime pripažinti, jog 1990 – 1991-aisiais buvome masiškai žudomi ir marinami badu?
Drįstu manyti, jog mosuodami Karo nusikaltimų ir nusikaltimų Žmoniškumui vėzdu siekiame ne absoliučios tiesos ir teisingumo, o galimybės vogčiomis apeiti senaties terminus, draudžiančius šiandien teisinėmis priemonėmis tebenarplioti 1991-aisiais patirtas skriaudas.
Gal toks užsispyrimas ir nėra labai smerktinas. Bet jis byloja tik apie mūsų silpnumą. Tik silpni ir bailūs „mosuoja kumščiais po mūšio“. Būtų apmaudu, nes mes kadaise nebuvome bailūs ir nevirpinome kinkų lemtingais 1991-aisiais.
Be kita ko, toks patriotiškumas – dar ir žalingas. Šis užsispyrimas nuo atsakomybės gelbsti būtent tuos, kurie sudarė galimybę šias istoriškai visai Lietuvai itin svarbias bylas ištisus du dešimtmečius tirti aplaidžiai ir paviršutiniškai. Ar mes nenorime žinoti, kas šias bylas tyčia ar dėl kompetencijos stokos tyrė ne taip, kaip buvo privalu tirti?
XXX
O trečiasis šios bylos Achilo kulnas – pats Vilniaus apygardos teismas. Ar šio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjai pajėgūs objektyviai ir nešališkai išnagrinėti šią bylą? Šitaip klausdamas norom nenorom prisimenu Vilniaus apygardos teismo nuosprendį Medininkų žudynių byloje. To nuosprendžio klausiausi teismo posėdžių salėje, paskui – keletą kartų itin atidžiai jį perskaičiau. Tačiau niekaip nepajėgiau suvokti, kokie faktai, duomenys ir argumentai patvirtina, jog buvęs Rygos omonininkas K.Michailovas – Nikulinas tikrai 1991-ųjų liepos 31-osios naktį bent jau buvo atvykęs į Medininkus?
Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjos S.Bieliauskienės, teisėjo V.Lenčiko ir eksteisėjo V.Dovidaičio nuosprendis Medininkų žudynių byloje – labai ilgas, jame itin daug tarpusavyje niekaip nesusijusių, padrikų faktų, aplinkybių, liudijimų, begalė chaotiškos painiavos. Daugiau – nieko. Tikra tik tai, kad 1991 m. liepos 31 d. anksti ryte Medininkų posto vagonėlyje buvo rasti ciniškai nužudytų septynių policijos ir muitinės pareigūnų kūnai bei ypač sunkiai sužeistas muitinės inspektorius Tomas Šernas. Visa kita – abejonės, svarstymai, vienas su kitu nesusiję duomenys. Tad kaip, remiantis tuo, kas neištirta, nenustatyta ir nepatvirtinta, galima daryti išvadą, jog buvusio Rygos omonininko K.Michailovo (Nikulino) rankos suteptos Medininkų pareigūnų krauju?
Lietuvos žurnalistai dažnai kaltinami mėgstą kurti niekuo nepagrįstas sąmokslo teorijas. Esą žurnalistams užtenka mažai reikšmingo faktelio, ir sąmokslo teorija, net ir prieštaraujanti sveikam protui, – garantuota. Žurnalistai ją apvers taip, kaip tik norės. Net ir ignoruodami elementariausią logiką.
Bet Vilniaus apygardos teismo nuosprendis, pasmerkęs K.Michailovą – Nikuliną kalėti iki gyvos galvos, – labai į tokią teoriją panašus. Surenkite anonimišką eksperimentą. Atiduokite tą nuosprendį panagrinėti Žurnalistų etikos inspektoriams, Lietuvių kalbos instituto specialistams, Vilniaus universiteto istorijos ir lietuvių kalbos dėstytojams, rašytojams. Negaliu įsivaizduoti, kad jie pripažintų, jog K.Michailovo – Nikulino kaltė – akivaizdi, neginčijama, įrodyta?
Juolab kad kiekviena abejonė, o ypač pagrįsta faktais, baudžiamosiose bylose turėtų būti traktuojama kaltinamojo, o ne tų, kurie kaltina, naudai. Bet Vilniaus apygardos teismo kolegija, vadovaujama teisėjos S.Bieliauskienės, į visas K.Michailovui palankias, neabejotinais faktais pagrįstas abejones nekreipė dėmesio. Visi ginčytini ir net akivaizdžiai neištirti klausimai, abejonės, spėlionės bei teorinės tikimybės buvo priskiriamos argumentams, neva sustiprinantiems prokurorų pateikto kaltinimo versiją.
Diskusiją apie Vilniaus apygardos teismo nuosprendį galima pakreipti net ir tokia linkme. Įsivaizduokime, jog šių eilučių autorius apie buvusį omonininką K.Michailovą parašė kritinį straipsnį – apkaltino jį dalyvavus žudant mūsų pareigūnus. Kas atsitiktų, jei K.Michailovas – Nikulinas paduotų mane į teismą už įžeidimą ir šmeižtą, o aš, gindamas savo versiją, remčiausi vien argumentais, kuriais šiandien remiasi lietuviškoji Temidė, pasmerkusi buvusį omonininką kalėti iki gyvos?
Bylą pralaimėčiau visų instancijų teismuose. Neabejotinai būčiau pasmerktas ir Žurnalistų etikos inspektorių, nes drįstu po dvidešimties metų kaltinti žmogų padarius sunkius nusikaltimus teturėdamas tik tokius varganus įtarimus. Kaltu būčiau pripažintas vien dėl to, kad vidutinis statistinis skaitytojas galbūt galimai galėjo susidaryti neteisingą įspūdį apie viešojoje erdvėje neva be rimto pagrindo užsipultą asmenį.
Lietuvos žurnalistui tokie užsipuolimai – draustini. O Lietuvos Temidei – leistini…
XXX
Tad didelio kruopštumo nesitikiu ir iš Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų kolegijos, pasirengusios šiais metais išnagrinėti Vilniaus OMON vadeivų bylą. Nesitikiu dar ir todėl, kad vienas iš B.Makutynovičiaus ir V.Razodovo likimą spręsiančių kolegijos narių linkęs baudžiamąsias bylas, kur būtinas ypatingas kruopštumas, tikslumas, kur kiekviena abejonė – kaltinamojo naudai, nagrinėti remiantis ne konkrečiais faktais, o anoniminių, nežinia iš kur atsiradusių ir nežinia pagal kokius kriterijus atrinktų „vidutinių statistinių skaitytojų nuomonėmis“.
Beje, šioje byloje pasišvaistyti „vidutinių statistinių skaitytojų ir rinkėjų“ ar „vidutinių statistinių Lietuvos gyventojų“ nuomonėmis bus ypač paprasta. Juk maža vilties, kad B.Makutynovičius su V.Razvodovu rizikuotų atvykti į mūsų Vilniaus apygardos teismą duoti parodymų. Ypač į tokį teismą, kur istorinio rezonanso baudžiamosios bylos, kaip aiškėja iš šio teismo praktikos, narpliojamos remiantis ne įrodymais, o nežinia iš kur ištrauktų „statistinių skaitytojų, rinkėjų, gyventojų nuomonėmis“ arba per 23-jus metus suformuotomis "statistinėmis" politinėmis nuostatomis bei prokurorų prielaidomis.
Tad vargu ar ši byla ilgai užtruks. Mat Vilniaus OMON vadai bus teisiami jiems nedalyvaujant, o juos gins Lietuvos valstybės samdomi advokatai. Turint karčią patirtį, kaip Vilniaus apygardos teisme buvo nagrinėjama Medininkų žudynių byla, omenyje turint aplinkybę, jog valstybės samdomiems advokatams už jų paslaugas teisingumui Lietuva įsiskolinusi daugiau nei keturis milijonus litų, neužmirštant Vilniaus apygardos teismo praktikos vadovautis iš piršto laužtomis anoniminio „statistinio skaitytojo ir rinkėjo nuomonėmis“, šių metų pabaigoj tikriausiai turėsime dar vieną itin griežtą, bet nebūtinai objektyvų nuosprendį.
Štai tokios Vilniaus OMON vadų bylos perspektyvos žvelgiant „statistinio Lietuvos gyventojo Gintaro Visocko akimis“. Beje, ši sąvoka legali, įteisinta visų Lietuvos teismų, įskaitant net ir Aukščiausiąjį Teismą. Tad šio argumento naudojimas neturėtų nieko nei piktinti, nei šokiruoti.
Kitas teismo posėdis šioje byloje numatytas šių metų balandžio 3 dieną.
Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.
2014.02.04; 08:25
