Vladimiras Putinas apgavo šalį sakydamas, kad neva tai nedalyvavo masiniuose areštuose pertvarkos metu. Kaip apgaudinėjo ir anksčiau.
1989 metų kovo 12 dieną per masinio protesto akciją Leningrade prie Kazanės soboro buvo skandalingai sulaikytas Demokratų sąjungos lyderis Valerijus Terechovas. Sulaikymo operacijos, kurioje tiesiogiai dalyvavo V. Putinas, fotografija per keletą dienų apskriejo visą pasaulį, suaudrindama ne tik Rusijos tinklaraštininkų sferą, bet net pasaulio žiniasklaidą.
V.Putinas apgavo šalį, kad neva tai nedalyvavo masiniuose areštuose pertvarkos metu. Kaip apgaudinėjo ir anksčiau.
Pirmą kartą toji fotografija su parašu „V. Putinas kuruoja Demokratų sąjungos lyderio Valerijaus Terechovo sučiupimą. Kazanės soboras. 1989“ buvo išspausdinta teisės gynėjo Julijaus Rybakovo knygoje „Mano amžius“ („Мой век“). Autorius ją buvo gavęs prieš daugelį metų iš paties Terechovo, mirusio 2007 metais. Rybakovas irgi dalyvavo tame mitinge Piteryje 1989 metų pavasarį ir pats matė, kaip būsimasis Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas asmeniškai nurodinėjo VRM ir KGB bendradarbiams, suiminėjusiems protesto akcijos dalyvius…
Į įsiplieskiantį skandalą dėl išgarsėjusios fotografijos su V.Putinu suiminėjant disidentus 1989 metų kovą buvo priverstas sureaguoti net Kremlius, ir pagrindinė Rusijos informacijos agentūra ITAR-TASSas 2013-07-26 vakarą perdavė „žaibo“ telegramą iš Novo Ogariovo, jog „Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas nepaprastai nustebintas internete pasirodžiusia informacija, kad jis sovietiniais laikais dalyvavo sulaikant disidentus“.
Apie tai pranešė Rusijos prezidento spaudos sekretorius Dmitrijus Peskovas: „Radome internete tokį dalyką – Putinas dalyvauja sulaikant disidentus. Aš parodžiau tai Putinui, jis nustebo labiau už mane, maža to, prezidento pavedimu mes tiksliai sužinojome, kada gi jis grįžo iš Vokietijos – ir pasirodo, kad iš Vokietijos jis grįžo mėnesiu vėliau, nei buvo daryta šita fotografija. Tai sieju su tuo, kaip žmonės dorais revoliucionierių veidais, cituodami Šekspyrą, cituodami Hamletą… ko visa tai verta. Man skaudu, kad žmonės tokiais veidais meluoja“.
Kremliaus spaudos tarnybos oficialiame pranešime visai neneigiamas akivaizdus masinių areštų prie Kazanės soboro „kuratoriaus“ panašumas su V. Putinu, bet kaip kontrargumentas tiražuojama viena vienintelė detalė, jau seniai tapusi pačiu didžiausiu galvosūkiu absoliučiai daugumai Putino biografų.
Ir nieko nuostabaus, kadangi Putino grįžimas į Leningradą po „tarnybinės“ komandiruotės socialistinėje Vokietijoje pgaubtas tokia tankia slaptumo KGB skraiste, kad pats laikas susimąstyti, kas visa tai iššaukė.
Žinoma, kad tarnybai KGB Vladimiras Putinas paskyrė visus 15 metų, ir vėliau kiekviena patogia proga jis visada įtikinėjo, kad nė kiek dėl to nesigaili. Apie tą savo gyvenimo laikotarpį Putinas pats gana smulkiai informavo Rusijos skaitytojus knygoje „Nuo pirmojo asmens“ („От первого лица“). Be to, kai kurie buvę bendrakursiai prisipažino, kad per Kryžiaus procesijas jiems neretai tekdavo matyti Putiną tarp draugovininkų – tvarkos prižiūrėtojų, apsirengusių civiliais drabužiais su raudonais raiščiais ant rankovių. Valdžia Sovietų Sąjungoje stengėsi neleisti jaunimui dalyvauti pamaldose, ir todėl KGB atidžiai sekė visus, kas lankėsi šventyklose.
Tarnaudamas KGB Leningrado valdyboje Putinas užmezgė draugiškus santykius su dviem savo bendraamžiais. Po 25 metų visi trys užėmė aukštus postus Rusijos Federacijos valstybinės valdžios hierarchijoje: prezidentas Vladimiras Putinas, dabartinis Putino administracijos vadovas Sergejus Ivanovas ir RF Saugumo tarybos sekretorius Nikolajus Patruševas.
Netrukus po to, kai Gorbačiovas buvo išrinktas generaliniu sekretoriumi, Putinas buvo pasiųstas kelti kvalifikacijos į Andropovo Raudonosios vėliavos institutą, kur visi kursantai mokymosi laikotarpiu turėjo slapyvardžius, – taip Putinas tapo „Platonovu“.
O štai toliau Putino biografiniai duomenys nepaprastai prieštaringi, ypač apie jo žvalgybinę veiklą VDR. Pasak jo paties, jis dirbo „politinės žvalgybos srityje“, persikėlęs su šeima į Drezdeną 1985 metais.
Formaliai jis buvo įrašytas į Sovietų kariuomenės grupę Vokietijoje, bet iš tikrųjų tarnavo sovietų žvalgyboje, glaudžiai bendradarbiavusioje su VDR Valstybės saugumo ministerija (Štazi). KGB atstovybės aparate VDR tada buvo 1000 bendradarbių, ir tik aštuoni iš jų dirbo Drezdene, vadovaujami generolo Vladimiro Širokovo. VDR teritorija buvo suskirstyta į 14 apygardų. Drezdenas buvo vienos iš jų administracinis centras.
Sovietų žvalgybos grupė Drezdene buvo įsikūrusi Angelikastrasse 4, aristokratiškame Lošvico kvartale, tiesiog priešais MGB apygardos valdybą. Putinai gyveno standartiniame dviejų kambarių bute su prieškambariu ir palėpe trečiajame aukšte, skydiniame name Nr. 101 Radbergerštrasse. 1986 metais jiems gimė antroji dukra.
Laikraščio Sexite Zeitung duomenimis, neskelbiamas Putino bendradarbis tuo metu buvo kažkoks Reineris Zonntagas, su KGB užduotimi pasiųstas į vieną Vakarų Vokietijos dešiniųjų radikalų organizaciją. Anksčiau ne kartą teistas VDR, Zonntagas greitai tapo suteneriu, – Štazi naudai dirbo daugelis prostitučių, – ir vėliau buvo nužudytas Miunchene paslaptingomis aplinkybėmis.
Pasak paties Putino, Kelne gerai žinoma apie jo veiklą Drezdene, nes visi dokumentai iš Štazi archyvų, susijusių su jo buvimu Rytų Vokietijoje, nugriovus Berlyno sieną buvo perduoti VFR specialiosioms tarnyboms, ir jokios nemalonios staigmenos jo negali laukti…
Ir vis dėlto, prezidento rinkimų išvakarėse 2000 metų kovą žurnalistai iš viso pasaulio suvažiavo į Vokietiją tam, kad pakeliautų „Putino vietomis“. Jie uoliai ieškojo Putino buvimo Drezdene ir Leipcige, Bonoje ir Berlyne pėdsakų, nuodugniai klausinėjo visų žinomų žvalgyboje žmonių, bet taip nieko aiškaus ir nesužinojo. Buvęs Pirmosios vyriausiosios valdybos viršininkas Vladimiras Kriučkovas, vadovavęs KGB 1988–1991 metais, apskritai Putino neprisiminė.
Interviu laikraščiui „Moskovskije novosti" Kriučkovas išdėstė prielaidą, kad Putinas tikriausiai buvo ne kadrinis darbuotojas, o tik kokio nors KGB padalinio bendradarbis, komandiruotas į VDR įprastiniam 5 metų terminui. Šia prielaida V. Kriučkovas aiškino Putino grįžimą iš VDR į KGB Leningrado valdybą darbui su personalu.
Putino pavardė nebuvo žinoma ir legendiniam VDR Valstybės saugumo ministerijos Žvalgybos valdybos vadovui Markusui Volfui. Buvęs VVSP (Vokietijos vieningoji socialistų partija) Drezdeno apygardos komiteto sekretorius Hansas Modrovas irgi įtikinėjo, kad niekada gyvenime nebuvo sutikęs Putino! Tai dar keisčiau, nes Rusijoje atkakliai sklandė gandai, jog neva tai Modrovas palaikė „ypatingus santykius“ su Gorbačiovu būtent per Putiną, kuris buvo sovietų žvalgybos atstovybės VDR „partijos komiteto“ narys.
Reikia pastebėti, kad būtent Putinui atėjus į valdžią pradėta masiškai skelbti suklastotus Rusijos istorijos „dokumentus“ iškart po 2000 metų kovo 26 dienos prezidento rinkimų rezultatų klastočių, kai iš viso Rusijoje Putinas, daugumos ekspertų vertinimu, surinko 48–49 procentus balsų, o Prezidento administracija ir „rinkimų ministerija“ nurodė CRK (Centrinė rinkimų komisija) 52,94 procentų (39 740 434 balsų), nors pasibaigus rinkimams 20:00 val. už Putiną buvo balsavę 44,5 procento (Верховский А.М., Михайловская Е.М., Прибыловский В.В. РОССИЯ ПУТИНА: пристрастный взгляд. М.: Центр «Панорама», 2003. c.146-158).
Tarnybos kolegos pabrėžė Putino „pavydumą ir gobšumą“. Beje, vieno bendradarbio nuomone, Vladimiras Putinas „labai nervindavosi“ sunkiose situacijose. Jis dažnai automatiškai kišdavo rankas į kišenes, matyt, kad tokiu būdu nuslėptų savo dvasinius išgyvenimus. Pokalbiuose su draugais ir kolegomis Putinas mėgo vadinti save „tipišku raudonosios biurokratijos atstovu“ ir išdidžiai pasakodavo apie aktyvų senelio dalyvavimą revoliuciniuose įvykiuose Sankt Peterburge 1917 metų spalį.
Kuo atidžiau Putino biografai studijuoja jo gyvenimo VDR laikotarpį, tuo prieštaringesni atrodo duomenys apie jį. Atrodo, vadinamojo nematomojo fronto kovotojai Maskvoje iš visų jėgų stengiasi pridengti tą laikotarpį tankia slaptumo skraiste arba paprasčiausiai nukreipti žurnalistus klaidingais pėdsakais…
Anot kai kurių leidinių pateiktos informacijos, dvidešimtojo šimtmečio devintojo dešimtmečio antrojoje pusėje Putinas buvo susijęs ir su Sovietų kariuomenės grupės Vokietijoje turto išpardavimu („…Putinui gali įspirti. Ypač tie, kas žino, kuo jis užsiiminėjo tarnaudamas Vokietijos Demokratinėje Respublikoje. Vakarų Grupės kariuomenės turto išgrobstymo byla gana tamsi… („Novaja gazeta“, Nr. 39, 1999 – „Новая газета“, № 39 (д), 21-24 октября 1999–10–21-24)).
1987 metais Putinas kartu su kitais KGB atstovybės bendradarbiais buvo apdovanotas bronzos medaliu „Už žymius nuopelnus VDR Nacionalinei Liaudies armijai“, bet šitas apdovanojimas sovietų karininkams buvo teikiamas išimtinai Spalio revoliucijos septyniasdešimtmečio proga. 1988 metų vasario 7 dieną Putinas buvo apdovanotas VDR Valstybės saugumo ministerijos bronzos medaliu „Už nuopelnus“, nors jokių ypatingų nuopelnų jis neturėjo. Ir visai nesuprantama, kodėl SSSR Aukščiausioji Taryba apdovanojo jį „Garbės ženklu“?
Pagal versiją iš didžiojo interviu, kurį Putinas davė 2000 metų pradžioje trims laikraščio „Komersant („КоммерсантЪ“) žurnalistams ir kuris sudarė rinkiminės knygos „Nuo pirmojo asmens“ pagrindą, jis buvo Drezdene iki 1990 metų sausio: „Kai 1990 metų sausį mes grįžome iš Vokietijos, aš dar tebebuvau organuose, bet pamažu ėmiau galvoti apie atsarginį aerodromą“ (Natalija Gevorkian, Andrejus Kolesnikovas, Natalja Timakova, Nuo pirmojo asmens. Pokalbiai su Vladimiru Putinu – Геворкян Наталья, Колесников Андрей, Тимакова Наталья. От первого лица. Разговоры с Владимиром Путиным. М., изд. «Вагриус». c. 76). Buvusi prezidento sutuoktinė Liudmila Putina minėjo panašią datą: „Mes grįžome į Sąjungą 1990 metų pradžioje, atrodo, vasario 3-ąją“ (Olegas Blockis. Vladimiras Putinas. Antroji knyga. Kelias į valdžią – Блоцкий Олег. Владимир Путин. Книга вторая. Дорога к власти. М., ОСМОС-ПРЕСС, 2002. c. 271).
Kaip ten bebūtų, faktas yra faktas, sprendžiant iš jo namo kaimynų, gavusių butą vienu metu su juo, atsiminimų, – iki 1987 metų vasaros Vladimiras Putinas jau buvo grįžęs iš VDR į savo nuolatinį darbą Leningrade. 1987 metų vasarą Vladimiras Putinas apsigyveno kartu su tėvais naujame 3 kambarių bute (bendras plotas 99 kvadratiniai metrai) 42 name Sredneochtinskij prospekte Leningrade. Keista, bet niekas iš žurnalistų iki šiol nepasivargino padaryti išrašą iš namų knygos, kur būtų nurodyta data, kada Putinai apsigyveno bute Sredniaja Ochtoje. Beje, konstatavus visišką abejingumą metrikų knygoms apie neva „slaptą“ Putino krikštą vaikystėje, jau niekas nebestebina…
Reikia atkreipti dėmesį, kad, pagal Jurijaus Šutovo versiją, Putinas buvo grąžintas į Leningradą iš VDR anksčiau laiko, nes „buvo pastebėti jo nesankcionuoti kontaktai su priešininko agentūrinio tinklo atstovu“ („Novyj Peterburg“ – „Новый Петербург“, 1998-12-24).
Informuoja KGB bendradarbis dimisijoje, pageidavęs likti nežinomas: „Putiną pašalino iš Vokietijos ir perkėlė į veikiantį rezervą už nesankcionuotus kontaktus. Žinoma, dėl to jis turėjo tam tikrų komplikacijų. Nes iš organų tuo metu taip paprastai neišeidavo.
Vakarų Vokietijos žvalgybos BND dosjė, išspausdintuose Vokietijos žiniasklaidoje, pranešama, kad tarnaudamas KGB Vladimiras Putinas buvo neištikimas vyras ir mušdavo žmoną. Dosjė aptiko BND klausimų ekspertas Erichas Schmidtas Eenboomas. „Turima žinių, kad Rusijos ministras pirmininkas turėjo keletą romanų, kai buvo šnipas Drezdene devintojo dešimtmečio pabaigoje“, – pažymi Britanijos The Daily Mail.
Pagal BND informaciją, viena vertėja, kuri buvo tos specialiosios tarnybos agentė, susidraugavo su Putino žmona Liudmila: „Toji pasakė agentei, kad jos vyras smurtaudavo namuose ir turėjo daug seksualinių ryšių“. Pasak Schmidto-Eenboomo, šnipė, kuri susidraugavo su Liudmila Putina, figūravo BND slapyvardžiu „Lenchen“, bet taip pat turėjo pravardę „Balkonas“ už putlią krūtinę: „Ji turėjo romaną su vienu KGB pulkininku, tapo nėščia ir pasinaudojo tuo kaip dingstim išvykti į Vakarų Berlyną gydytis, ir taip ji galėjo pabėgti į Vakarus 1989 metais prieš keletą mėnesių iki Sienos griūties“ (The Times).
Vokietijos laikraščio Bild duomenimis, Schmidt-Eenboom aptiko informaciją apie nesantuokinius Putino ryšius, rinkdamas medžiagą „apie BND agento infiltravimą ir KGB štabo būstinę“. Schmidtas-Eenboomas „pataikė tiesiai į tašką. O aš asmeniškai žinau iš dviejų ankstesniųjų BND rezidentų, kad Drezdeno laikotarpiu Putinas buvo pleibojus“, – sakė neįvardijamas „aukšto rango žvalgybos reikalų ekspertas iš Vokietijos.
1987–1990 metais Vladimiro Putino pareigos buvo „LVU (Leningrado valstybinis universitetas) prorektoriaus tarptautiniams ryšiams padėjėjas“ („Nuo pirmojo asmens“, 77 p.). Buvęs KGB generolas Olegas Kaluginas apibrėžė V. Putino funkcijas universitete kaip „KGB rezidento“. „Tarptautiniai ryšiai“ aprėpė užsieniečių mokymą, ir kaip prorektoriaus padėjėjas V. Putinas kuravo LVU užsienio studentus ir aspirantus.
1989 metais Vladimiras Putinas dalyvavo organizuojant LVU ir kompanijos Procter&Gamble (P&G) bendrą įmonę. Už 1 proc. pajamų, atskaičiuojamų LVU, kompanija P&G gavo vieną iš LVU rūmų Universiteto krantinėje prekybai amerikietišku muilu ir skalbiamaisiais milteliais.
Per LVU rektorių Stanislavą Merkurjevą Putinas atnaujino pažintį su A. Sobčiaku. Kai 1990 metų pradžioje Leningrado universiteto rektorius Stanislavas Merkurjevas išskrido į Niujorką, su juo skrido dar du žmonės: Anatolijus Sobčiakas, kuris turėjo skaityti paskaitą tenai universitete, ir… KGB kadrinis karininkas Putinas, kuris buvo pasiųstas lydėti LVU rektorių.
2001 metų liepos 11 dieną Italijos laikraštis La Repubblica išspausdino pirmą tyrimą apie Vladimirą Putiną, kuris sukėlė sprogusios bombos efektą. Straipsnis „Putin, le bugie sul Kgb“ („Putinas, melas apie KGB“) buvo priderintas prie artėjančio „didžiojo aštuoneto“ viršūnių susitikimo ir turėjo išsklaidyti paslapties aureolę, gaubiančią Rusijos prezidentą. Žurnalistinio tyrimo autoriai Karlas Boninis (Carlo Bonini) ir Džiuzepė D‘Avanco (Giuseppe D‘Avanzo) savo laiku laikraštyje Corriere della Sera demaskavo Borisą Jelciną, „Šeimą“, jų kredito korteles, kompaniją Mabetex ir patį Pavelą Borodiną 1999 metų rugpjūtį.
Tam, kad pasaulio visuomenė pagaliau sužinotų, kas toks Vladimiras Putinas, Karlas Boninis ir Džiuzepė D‘Avancas du mėnesius tyrė ir apklausė daugybę liudytojų, tiesiogiai susijusių su Rusijos prezidento karjera. Žurnalistams pavyko rasti daugybę iki tol nepublikuotų dokumentų ir net susitikti su dviem iki tol tylėjusiais ypatingais liudytojais: vienas iš jų – KGB agentas, o kitas – aukšto rango valdininkas iš Sankt Peterburgo administracijos.
Kaip rašoma sensacingame straipsnyje laikraštyje La Repubblica, 1999 metais „Šeima“, kurią sudarė Tatjana Djačenko, Anatolijus Čiubaisas, Aleksandras Vološinas, Borisas Berezovskis, Romanas Abramovičius, Aleksandras Mamuta ir Valentinas Jumaševas, suvokė, kad „diedui“ metas ieškoti pamainos: „Tam labiausiai tiko mažas pilkas žmogelis – Volodia Putinas, lėlė lėlininkų rankose“. Jis turėjo apginti „Šeimą“ nuo nesibaigiančių prokuroro Karlo del Pontės (Carla del Ponte) puldinėjimų ir kitų „naujosios Rusijos priešų“, tvirtinusių, kad Borisas Jelcinas ir jo dukros ėmė kyšius iš kompanijos Mabetex savininko.
Informacija: anoniminis šaltinis „Profilia“ iš Kremliaus: „Putinas tik atrodo pilkas ir nepastebimas. Jis tikras „psichologinis kanibalas“: sako viena, galvoja kita, o daro trečia. Jeigu jis gaus kokį žmogėdrišką įsakymą, už kurį nebus atsakingas, jis jį įvykdys. Sušaudyti taikią demonstraciją? Sušaudys“.
„Atsargos papulkininkis „B“ (laikraštis sąmoningai jo neįvardija, bet turi apie jį smulkių duomenų iš redakcijai La Repubblica atsiųsto laiško) dirbo KGB/FSB net 15 metų. 2000 metų sausio 5 dieną, privargęs nuo laikraščiuose spausdinamų „nebūtų dalykų“ skaitymo, „B“ parašė laišką, kuris vis dėlto nebuvo išspausdintas.
Geriausiam žurnalistui posovietinėje Rusijoje Vladimirui Ivanidzei, užsiimančiam nepriklausomais tyrimais ir dirbančiam leidinyje „Soveršenno sekretno“ („Visiškai slaptai“), „B“ tvirtina: „Putinas sako, kad dirbo Pirmojoje vyriausiojoje valdyboje (PGU). Nemanau, kad tai įmanoma. 1976 vasario 1–birželio 30-ąją aš kartu su kitais 25 klausytojais mokiausi KGB akademijos kursuose. Su mumis buvo ir Putinas, bet mūsų grupė nebuvo ruošiama ir neturėjo jokio ryšio su PGU. Mūsų grupė buvo rengiama „penketukui“, kitaip sakant, kovos su priešo ideologinėmis diversijomis valdybai“.
Tokiu būdu, Vladimiro Putino pradžia – ne Pirmoji vyriausioji valdyba, o KGB Leningrado valdybos „penktasis skyrius“, kuris užsiiminėjo disidentų ir jiems simpatizuojančiųjų „smegenų plovimu“.
Kad būtų įtikinamiau, La Repubblica viduriniame puslapyje buvo išspausdinta to demaskuojančio laiško, kurį atsargos papulkininkis „B“ kadaise nusiuntė Artiomui Borovikui, faksimilė.
2000 metų kovo 9 dieną Artiomas Borovikas žuvo lėktuvo katastrofoje, nukritus iš Maskvos į Kijevą skridusiam lėktuvui Jak-40, kuriame buvo ir kompanijos „Aljanso“ grupė“ vadovas Zija Bažajevas. Žuvo visi 9 žmonės, iš jų 5 įgulos nariai. Lenkų žurnalistė Kristina Kurbač-Redlik tvirtino, kad Borovikas ir Bažajevas skrido… Putino vaikystės fotografijų: „Prieš pirmuosius Putino rinkimus Artiomas Borovikas, holdingo „Soveršenno sekretno“ prezidentas, pranešė, kad netrukus bus išspausdinta Putino vaikystės istorija. 2000 metų kovo 9-ąją Artiomas Borovikas ir Zija Bažajevas žuvo, kai susiruošė skristi Putino vaikystės fotografijų, kurias jiems kažkas žadėjo duoti.
Kodėl privatus Boroviko lėktuvas sprogo Šeremetjeve? Tą pačią dieną buvo parengtas didelis priėmimas žurnalistams, kurie laukė Gruzijoje, kad juos supažindins su Vera Putina, bet juos iškart susodino į autobusą ir grąžino atgal. Aš kalbėjau su Genrichu Boroviku, ir jam, dar sovietinių laikų žurnalistui, dėl to apskritai nekilo jokių klausimų. Jis buvo įsitikinęs, kad jo sūnų nužudė būtent dėl šitos istorijos, ir jis įrodinėjo, kad lėktuvas negalėjo apledėti, kai temperatūra buvo plius 4 laipsniai. Kiek kartų tas lėktuvas skrido blogesnėmis sąlygomis, ir nieko neatsitiko“.
Tad Putino spaudos sekretoriaus Dmitrijaus Peskovo tvirtinimas, kad neva „Putinas grįžo iš Vokietijos praėjus trims mėnesiams po to, kai buvo nufotografuoti disidentų judėjimo dalyvių sulaikymai prie Kazanės soboro per masinę protesto akciją Leningrade 1989 metų kovo 12, neatitinka tikrovės!
P. S. Šis straipsnis buvo patalpintas Dmitrijaus Abramovo tinklaraštyje portale „Echo“ dar 19:30 Maskvos laiku 2013-07-27 (www.echo.msk.ru/blog/expertmus/1124014-echo/).
Nuotraukoje: 1989 metų kovo 12 dieną per masinio protesto akciją Leningrade prie Kazanės soboro skandalingai sulaikomas Demokratų sąjungos lyderis Valerijus Terechovas. Raudonu apskritimu pažymėtas KGB darbuotojas kaip du vandens lašai panašus į Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną.
2014.06.23; 01: 03
