Vi­li­jam­po­lės lai­ko že­mė­la­pis

Rug­sė­jo mė­ne­sį Kau­no m. Sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­riui V. Gu­dė­nui pa­siū­liau, mi­nint Vi­li­jam­po­lės pri­jun­gi­mo prie Kau­no mies­to 90-me­tį, or­ga­ni­zuo­ti ren­gi­nius, ku­rie at­spin­dė­tų is­to­ri­nę Vi­li­jam­po­lės reikš­mę – pa­ro­dą, vie­šas pa­skai­tas ir eks­kur­si­jas po kul­tū­ri­nio pa­vel­do ob­jek­tus. Lap­kri­čio 4 die­ną Jo­no ir Pet­ro Vi­lei­šių vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je ati­da­ry­ta pa­ro­da ,,Esa­ma, bet ne­pa­žin­ta“; lap­kri­čio 6 die­ną – Lie­tu­vos ve­te­ri­na­ri­jos aka­de­mi­jos ak­tų sa­lė­je vy­ko kon­fe­ren­ci­ja „Vi­li­jam­po­lės pri­jun­gi­mo prie Lai­ki­no­sios sos­ti­nės 90-me­tis“. Iš­leis­tas lei­di­nys „Til­tas į mies­tą“, dai­li­nin­kas A. Ra­mo­nas nu­pie­šė me­ni­nį Vi­li­jam­po­lės že­mė­la­pį.

Esu gi­męs ir au­gęs Vi­li­jam­po­lė­je, to­dėl norėjau su­rink­ti ir pub­li­kuo­ti prie­mies­čio is­to­ri­ją, ini­ci­juo­ti edu­ka­ci­nes eks­kur­si­jas. Vien P. Vi­le­i­šio til­to is­to­ri­ja yra tur­tin­ga per­mai­no­mis, at­spin­din­čio­mis is­to­ri­jos vin­gius, gy­ve­ni­mo bū­dą ir tech­no­lo­gi­jas. Rink­da­mi nuo­trau­kas, ana­li­zuo­da­mi že­mė­la­pius dė­lio­ja­me mo­zai­ką tam, kad Vi­li­jam­po­lės gy­ven­to­jai ži­no­tų sa­vo ra­jo­no is­to­ri­ją.

Nuo mies­te­lio iki se­niū­ni­jos

Mies­tų ir mies­te­lių te­ri­to­ri­joms bū­din­ga kur­tis upių pa­kran­tė­se, der­lin­guo­se slė­niuo­se ar­ba pre­ky­bos ke­lių san­kry­žo­se. Vi­li­jam­po­lės (Vi­li­jo­po­lio, Vi­li­jan­bur­go) įkū­ri­mas XV am­žiu­je de­ši­nia­ja­me Ne­ries ir Ne­mu­no kran­te sie­ja­mas su di­džiuo­ju LDK et­mo­nu ir Vil­niaus vai­va­da Jo­nu­šu Rad­vi­la (1612–1655). Vi­li­jam­po­lės (Sla­ba­dos) mies­te­lį de­ši­nia­ja­me Ne­ries kran­te, ša­lia Kau­no, di­di­kas Jo­nu­šas Rad­vi­la pra­dė­jo steig­ti apie 1663 me­tus – su­pla­na­vo aikš­tę, gat­ves ir skly­pus. Vi­li­jam­po­lė že­mė­la­piuo­se žy­mima nuo XVII am­žiaus, kai Jo­nu­šo ir Bo­gus­lo­vo Rad­vi­lų ar­chi­tek­tas, to­pog­ra­fas ir kar­tog­ra­fas, ka­ro in­ži­nie­rius Juo­za­pas Na­rū­na­vi­čius-Na­rons­kis (1610–1678) su­da­rė Vi­li­jam­po­lės ir apy­lin­kių to­po­gra­finius že­mė­la­pius. Vi­li­jam­po­lė bu­vo Kau­no prie­mies­tis, ji yra pa­žy­mė­ta anks­ty­viau­sia­me is­to­ri­kų iš­aiš­kin­ta­me Kau­no pla­ne – ryš­kiai už­brėž­ta gy­ny­bi­nės sie­nos li­ni­ja ap­lin­kui mū­ri­nę si­na­go­gą, pa­žy­mė­ta per­kė­la iš Kau­no.

Nuo 1795 iki 1815 me­tų Vi­li­jam­po­lė kar­tu su Kau­no mies­tu ta­po pa­sie­niu tarp Ru­si­jos im­pe­ri­jos ir Ry­tų Prū­si­jos. 1843 me­tais Kau­nas tam­pa Ru­si­jos gu­ber­ni­jos cen­tru, o 1879-ai­siais Kau­nas bu­vo pa­skelb­tas pir­mos ka­te­go­ri­jos Ru­si­jos pa­sie­nio tvir­to­ve. To­dėl 1891 me­tais Ne­mu­no slė­nio šlai­te iš va­ka­rų pu­sės įreng­tas Lin­ku­vos įtvir­ti­ni­mas – VIII for­tas. Taip Vi­li­jam­po­lė tam­pa Kau­no tvir­to­vės da­li­mi, nors iki XX a. ant­ro­jo de­šimt­me­čio ji bu­vo sa­va­ran­kiš­ka – val­dy­ta at­ski­ra tei­se, tu­rė­jo sa­vo val­dy­bą, teis­mus bei ki­tas įstai­gas. Vi­li­jam­po­lė, kaip pri­va­ti val­da, ne­bu­vo įtrauk­ta į Kau­no pla­ną, ku­rį pa­tvir­ti­no ca­ras Ni­ko­la­jus 1847 metais. Vi­li­jam­po­lės (Vi­li­jam­pols­ka slo­bo­da) pla­nas bu­vo su­da­ry­tas 1895 me­tais, ja­me pa­žy­mė­tas gat­vių tin­klas, aikš­tė su si­na­go­ga, kai ku­rie mū­ro pa­sta­tai.

Is­to­riš­kai su­si­klos­tė, kad Vi­li­jam­po­lė au­go kar­tu su Kau­nu nuo įsi­kū­ri­mo, jo­je plė­tė­si ga­my­ba bei ama­tai ir jos veik­la in­teg­ra­vo­si su mies­tu. Ta­čiau vie­tos ben­druo­me­nės Vi­li­jam­po­lė­je ir Kau­ne is­to­riš­kai sky­rė­si – kai Kau­ne ne­bu­vo leis­ta gy­ven­ti žy­dams, su­si­klos­tė sa­vi­ta prie­mies­čio et­ni­nė su­dė­tis. Iki 1858 me­tų Vi­li­jam­po­lė­je žy­dai ėmė­si ver­slo, kū­rė mo­ky­mo įstai­gas, vys­tė so­cia­li­nius tin­klus. Vi­li­jam­po­lė­je gy­ve­nu­si įta­kin­ga vi­du­ri­nio­ji žy­dų so­cia­li­nė kla­sė tuo me­tu for­ma­vo Vi­li­jam­po­lės kaip sa­vi­tos vie­to­vės ta­pa­ty­bės bruo­žus.

1919 me­tais Vi­li­jam­po­lė bu­vo pri­jung­ta prie Kau­no mies­to. Ta­pus lai­ki­no­sios sos­ti­nės da­li­mi, Vi­li­jam­po­lė­je vy­ko so­cia­li­nės mo­bi­li­za­ci­jos pro­ce­sai – gy­ve­ni­mo bū­das ir po­rei­kiai ta­po la­biau mies­tie­tiš­ki, var­to­ji­mas ta­po la­biau ko­lek­ty­vi­nis, or­ga­ni­za­ci­jos bu­vo in­teg­ruo­tos į vie­ti­nės val­džios struk­tū­ras bei jų veik­lą. 1924 me­tais ati­da­ry­ta au­to­bu­sų li­ni­ja „Ge­le­žin­ke­lio stotis–Vilijampolė“, 1929 me­tais ati­da­ry­tas Pet­ro Vi­lei­šio til­tas per Ne­rį. Prieš­ka­rio in­dust­ria­li­za­ci­ja su­jun­gė Vi­li­jam­po­lę su Kau­nu, to­liau for­ma­vo­si Vi­li­jam­po­lės kaip pra­mo­ni­nio prie­mies­čio bruo­žai. Ša­lia pra­mo­nės įmo­nių pra­dė­jo veik­ti ir re­li­gi­nės, so­cia­li­nės or­ga­ni­za­ci­jos: „Pie­no la­šo“ drau­gi­ja, ka­ta­li­kiš­ka Šv. Juo­za­po baž­ny­čia, 1933–1938 me­tais įsi­kū­rė Lie­tu­vos ve­te­ri­na­ri­jos aka­de­mi­ja ir Bak­te­rio­lo­gi­jos ins­ti­tu­tas.

Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tais Vi­li­jam­po­lė­je vo­kie­čiai įkū­rė ge­tą ir kon­cen­tra­ci­jos sto­vyk­lą. Kau­no ge­tas bu­vo tarp Ne­ries upės ry­tuo­se, da­bar­ti­nio Rau­dond­va­rio plen­to pie­tuo­se, Pa­ne­rių gat­vės va­ka­ruo­se ir Var­nių gat­vės šiau­rė­je. Taip pat bu­vo ke­lios pa­gal­bi­nės te­ri­to­ri­jos: prie Ve­te­ri­na­ri­jos aka­de­mi­jos, link Že­mai­čių plen­to ir iki De­mok­ra­tų gat­vės. 1943 me­tais ge­tas bu­vo pa­vers­tas kon­cen­tra­ci­jos sto­vyk­la, o 1944-ai­siais – lik­vi­duo­tas: pa­sta­tai su­de­gin­ti, apie 6–7 tūkst. žy­dų iš­vež­ta į Vo­kie­ti­jos kon­cen­tra­ci­jos sto­vyk­las, apie 1 tūkst. nu­žu­dy­ta. Po Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro iš es­mės pa­si­kei­tė et­ni­nė Vi­li­jam­po­lės gy­ven­to­jų su­dė­tis.

So­viet­me­čiu Vi­li­jam­po­lė plė­tė­si į va­ka­rus, prie Kau­no bu­vo pri­jung­ti Verš­vų ir Lam­pė­džių kai­mai bei ki­tos vie­to­vės. Verš­vai bu­vo di­de­lis kai­mas – nuo da­bar­ti­nės Du­by­sos gat­vės iki Lam­pė­džių ir Ka­niū­kų. Ra­šo­ma, kad Verš­vų ir Lam­pė­džių lau­kuo­se vy­ko lie­tu­vių mū­šiai su kry­žiuo­čiais – kai XIV am­žiu­je kry­žiuo­čiai su­nai­ki­no se­ną­ją Kau­no pi­lį, Verš­vų-Lam­pė­džių apy­lin­kė­je lie­tu­viai bu­vo pa­sta­tę Vyr­ga­lės pi­lį, ku­ri po su­grio­vi­mo ne­at­sta­ty­ta. Lam­pė­džių var­das sie­ja­mas su ne­iš­džiū­van­čio eže­rė­lio „Lam­pė­dys“ var­du. Lam­pė­džiais mies­tie­čiai nau­do­jo­si kaip va­sar­vie­te. Ma­no­ma, kad Ne­ris se­niau įte­kė­ju­si į Ne­mu­ną ties Lam­pė­džiais.

1950–1955 me­tais Vi­li­jam­po­lė iš prie­mies­čio ta­po ra­jo­nu, ku­rio plo­tas apė­mė bu­vu­sios Kau­no ap­skri­ties 27 apy­lin­kės, Vil­ki­jos ap­skri­ties 5 apy­lin­kės ir Ku­lau­tu­vą. So­viet­me­čiu, pa­si­nau­do­jant jau bu­vu­sia Vi­li­jam­po­lės pra­mo­ni­ne in­fra­struk­tū­ra, tę­sė­si Vi­li­jam­po­lės ur­ba­ni­za­ci­ja ir in­dust­ria­li­za­ci­ja.

Da­bar­ti­nė Vi­li­jam­po­lės se­niū­ni­ja (14.4 km2) įsteig­ta 2003 me­tais. Ji ri­bo­ja­si su Ši­lai­nių, Ža­lia­kal­nio, Cen­tro bei Alek­so­to se­niū­ni­jo­mis. Vi­li­jam­po­lės te­ri­to­ri­ja su­skirs­ty­ta į ke­tu­rias da­lis: Lam­pė­džius, Vi­li­jam­po­lę, Verš­vus ir Pa­ne­rį. Vi­li­jam­po­lė­je šiuo me­tu gy­ve­na apie 30 tūkst. gy­ven­to­jų (1897 m. gy­ve­no 9 400; 1923 m. – 6 600, 1940 m. – 18 000 gy­ven­to­jų).

Dau­gu­ma Eu­ro­pos mies­tų is­to­ri­nių prie­mies­čių ne­be­tu­ri. Vi­li­jam­po­lė­je, kaip is­to­ri­nia­me Kau­no prie­mies­ty­je, iš­li­ko ne­pa­ki­tęs gat­vių tin­klas, tu­rin­tis sta­čia­kam­pio pla­no struk­tū­rą, me­di­nius vie­naukš­čius na­mus, is­to­ri­nius sta­ti­nius. Šis Vi­li­jam­po­lės sa­vi­tu­mas yra mū­sų kul­tū­ri­nės ta­pa­ty­bės, so­cia­li­nio ka­pi­ta­lo su­de­da­mo­ji da­lis. Lo­ka­li­nis ta­pa­tu­mas nė­ra prieš­prie­ša kul­tū­rų įvai­ro­vei, ir nė­ra ak­las na­cio­na­liz­mas, bet grei­čiau at­virkš­čiai, kul­tū­ros iš­sau­go­ji­mas. Vi­si am­žiai Vi­li­jam­po­lė­je kū­rė nau­jas so­cia­li­nes ap­lin­kas, ku­rios for­ma­vo nau­jus žmo­nių ti­pus ir nau­jus gy­ve­ni­mo bū­dus. Lie­tu­vis, kau­nie­tis, vi­li­jam­po­lie­tis „iš sla­bot­kės“ – pri­skir­da­mi sau tam tik­rą ka­te­go­ri­ją nu­sa­ko­me tai, kas mums svar­bu ir ką bran­gi­na­me.

Vi­li­jam­po­lės se­niū­ni­jos at­nau­ji­ni­mas – stra­te­gi­ja ir pa­siū­ly­mai

Šiais lai­kais mies­tų at­nau­ji­ni­mas (po in­dust­ri­nių ob­jek­tų eko­no­mi­nio žlu­gi­mo, pi­lie­ti­nės vi­suo­me­nės su­nai­ki­ni­mo, kas­die­nio gy­ve­ni­mo ma­te­ria­li­nių sun­ku­mų, so­cia­li­nės kai­tos pa­sek­mių) yra didelis iš­šū­kis. Tur­tin­ga, įvai­ri Vi­li­jam­po­lės is­to­ri­ja ga­li tap­ti prie­lai­da for­muo­ti nau­ją­ją kul­tū­ros po­li­ti­ką. Pa­ste­bė­ti­na, kad šian­dien dar stin­ga tu­riz­mo, kul­tū­ros pa­vel­do spe­cia­lis­tų ko­or­di­nuo­to po­žiū­rio į is­to­ri­nių mies­to da­lių ar į se­niū­ni­jų pro­ble­mas, to­kias kaip se­niū­ni­jos ad­mi­nist­ra­ci­nių ri­bų nu­sta­ty­mo pro­ble­ma, men­ka­ver­tė ar­chi­tek­tū­ra, so­cia­li­nės li­gos: al­ko­ho­liz­mas, nar­ko­ma­ni­ja ir nu­si­kals­ta­mu­mas, gy­ven­to­jų se­nė­ji­mas, „pro­tų nu­te­kė­ji­mas“, varg­šų šei­mų ap­rū­pi­ni­mas būs­tu, ne­dar­bas, kul­tū­ros ir spor­to ren­gi­nių trū­ku­mas. Ką rei­kė­tų da­ry­ti? Pa­ruoš­ti eko­no­mi­nį-so­cia­li­nį pla­ną „Vi­li­jam­po­lės se­niū­ni­jos stra­te­gi­ja 2010“, ku­ris su­bur­tų sa­vi­val­dy­bės eks­per­tus, ver­slo in­te­re­sų gru­pes bei ne­vy­riau­sy­bi­nių or­ga­ni­za­ci­jų at­sto­vus ben­dram dar­bui dėl se­niū­ni­jos ge­ro­vės mo­der­ni­za­vi­mo, siek­ti, kad būtų su­teik­ta se­niū­ni­jos ins­ti­tu­ci­jai dau­giau tei­sių sa­vi­val­dos lyg­me­ny­je, esa­mas se­niū­ni­jos te­ri­to­ri­jas pa­da­ry­ti pa­trauk­les­nes, plės­ti ža­lių­jų par­kų erd­ves, nau­jas sta­ty­bas vykdyti jau už­sta­ty­toje že­mėje, o ne ža­liuosiuose plo­tuose, steig­ti et­no­gra­fi­nes ir se­niū­ni­jos is­to­ri­jos eks­po­zi­ci­jas, sau­go­ti me­di­nės ar­chi­tek­tū­ros pa­vyz­džius ir pa­reng­ti tu­ris­ti­nį marš­ru­tą po Vi­li­jam­po­lę, įam­žin­ti įvai­rius svar­bius įvy­kius ir as­me­ny­bes, ku­rios su­si­ju­sios su Vi­li­jam­po­lės se­niū­ni­ja, pa­ruo­šiant is­to­ri­nius-in­for­ma­ci­nius sten­dus (pvz., Jo­nu­šo Rad­vi­los, 1830–1831 me­tų su­ki­li­mo da­ly­vių, pre­zi­den­to Alek­san­dro Stul­gins­kio, po trem­ties gy­ve­nu­sio Vi­li­jam­po­lė­je), ska­tin­ti gy­ven­to­jų da­ly­va­vi­mą įvai­rio­se so­cia­li­nė­se pro­gra­mo­se, taip pat ir ge­ri­nan­čio­se vie­šą­jį sau­gu­mą, plės­ti ben­druo­me­nės cen­trų veik­lą at­ski­ro­se se­niū­ni­jos te­ri­to­ri­jo­se, reng­ti vie­šas gy­ven­to­jų ap­klau­sas, se­niū­ni­jo­je esan­čio­se ben­dro­jo la­vi­ni­mo mo­kyk­lo­se dės­tant įvai­rias dis­cip­li­nas in­teg­ruo­ti te­mas, su­si­ju­sias su Vi­li­jam­po­lės kul­tū­ra ir is­to­ri­ja, su­kur­ti se­niū­ni­jos her­bą ir vė­lia­vą.

Post­mo­dernioje, ži­nių vi­suo­me­nė­je tai pa­dė­tų for­muo­tis sa­va­ran­kiš­kiems so­cia­li­niams ju­dė­ji­mams, ku­rie iš­aug­tų iš Vi­li­jam­po­lė­s ben­druo­me­nės ver­ty­bių.

„XXI amžius“

Nuotraukoje: Rai­mun­das Ka­mins­kas, Kau­no m. sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bos Kul­tū­ros, ben­druo­me­nių ir sa­vi­val­dos plė­to­ji­mo ko­mi­te­to pir­mi­nin­kas. 

2009.11.21