Kodėl vieni politikai po staigaus reitingų kritimo sugeba atsigauti, o kiti lieka dugne?
Kur slypi prezidentės Dalios Grybauskaitės populiarumo priežastys ir kodėl lygiai tokia pati populiari yra visiškai kitokiomis savybėmis pasižyminti Seimo pirmininkė Irena Degutienė?
Apie lietuviškus paradoksus LRT laidoje „Įžvalgos“ su Virginijumi Savukynu kalbėjosi sociologas Vladas Gaidys.
Kodėl prezidentės Dalios Grybauskaitės reitingai yra tokie aukšti?
Nesame atlikę specialių tyrimų šiuo klausimu. Tačiau stebint tą dinamiką tenka pagalvoti, kodėl taip yra. Galima spėti, kad aukštus reitingus lemia kelios prezidentės savybės. Viena jų – nepriklausomo žmogaus įvaizdis. Nepriklausomo ne tik nuo oligarchų, žiniasklaidos, politikų, bet ir nuo artimiausių patarėjų. Toks įvaizdis yra labai vertinamas, nes kai kuriems prezidentams galbūt šios savybės trūko. Kita savybė, kad prezidentė yra „kieta“, nebijantis imtis veiksmų, pavyzdžiui, išvaryti teisėją ar pan. Ž
monėms imponuoja, kai prezidentė pabara aukštas pareigas užimantį pareigūną. Trečia savybė, kad prezidentė yra nekorumpuota, sąžininga, nepaperkama. Neaišku, kaip yra iš tiesų, tačiau sukurtas toks įvaizdis. Turbūt vertinama ir tai, kad prezidentė gerai jaučiasi Europoje. Dažnai matome ją nuotraukose šalia Europos lyderių. Ji parodoma kaip lygi su jais. Tačiau reikia paminėti, kad visų mūsų prezidentų reitingai buvo aukšti.
Bet ne tokie aukšti, kaip dabar…
Tas tiesa, bet vienu metu, 1999 metais, Valdo Adamkaus reitingai buvo netoli to, kas matome šiandien. Galima sakyti, kad daugelio žmonių tiesiogiai išrinktas prezidentas turi būti asmenybė. Turi būti kažkas tokio, kodėl žmonėms jis patinka ir yra renkamas. Tačiau visi prezidentai turėjo absoliučiai skirtingus savybių rinkinius. Štai ir D. Grybauskaitė turi unikalų rinkinį, kurio nenukopijuosi.
Paaiškinkite, kodėl kita politikė Irena Degutienė irgi tokia populiari, nors bruožai, kuriuos priskyrėte D. Grybauskaitei, jai netinka?
Seniai stebiuosi paradoksais, kad pačios nepopuliariausios politinės institucijos Seimo vadovas visuomenėje yra populiarus. Bet čia nėra išimtis. Kažkada generalinis policijos komisaras Vytautas Grigaravičius buvo populiariausia figūra lyginant su kokiais nors politiniais veikėjais. Tuo tarpu pasitikėjimo policija reitingas buvo labai žemas.
Tačiau grįžkime prie I. Degutienės. Kokie jos bruožai taip patinka žmonėms?
Manau, vienas iš tų bruožų yra tai, kad ji, atrodytų, sugeba suprasti, užjausti paprastą žmogų, ko trūksta daugeliui politikų. Ypač svarbus šis bruožas tampa krizės metu. Taip pat ji sudaro labai sąžiningo, padoraus, skrupulingo žmogaus įspūdį. Be to, yra išsilavinusi, o tai taip pat suteikia teigiamą įvaizdį. Tačiau svarbiausia – mokėjimas bendrauti su žmonėmis, kalbėjimas per televiziją.
Dar vienas populiarus politikas buvo Arūnas Valinskas, tačiau jis savo populiarumą labai greitai išbarstė, tapo „vienu iš trijų vadovų“ ir vienu iš trijų labiausiai nemėgstamų politikų. Kodėl?
Pirmiausia reikia pradėti nuo to, kodėl jį išrinko…
Na, jis buvo televizijos ekrane, kurį visuomenė pažinojo kaip sąmojingą, šmaikštų žmogų.
Mano nuomone, A. Valinską ir jo draugus žmonės rinko ne todėl, kad tikėjosi, jog jie priims kažkokių naudingų sprendimų Lietuvai. To paprastai labiau tikimasi iš tradicinių partijų. Tiesiog tai buvo protesto balsavimas, tikintis, kad štai jie ateis ir bent jau ketverius metus paerzins tą politinį elitą, o mes gardžiai pasijuoksime.
A.Valinskas juk ir žadėjo, kad su „mumis bus linksmiau“. (Šypsosi – red. past.)
Manau, kad būtent to ir tikėjosi. Tačiau visiškai netikėtai jau gruodžio mėnesį paaiškėjo, kad nieko jie neplanuoja erzinti, o įstojo į valdančiąją koaliciją ir priiminėja įstatymus, kurie masinių profesijų žmonėms, susijusiems su kioskais, turgumis ir pan., labai nepatiko. Taigi tas protesto balsą atidavę rinkėjas buvo tiesiog šokiruotas ir jau sausio mėnesį A. Valinskas tapo vienu nepopuliariausių politikų. Ir jo reitingas neatsistato, nors dažnai būna, kad politikų populiarumas grįžta.
Pateikite pavyzdžių.
Pavyzdžiui, Viktoras Uspaskichas. Atrodytų, žmogus kažkada buvo labai populiarus, tačiau paskui pabėgo į Rusiją, buvo ieškomas Interpolo, milijoninės aferos ir pan. Jo reitingas buvo smarkiai kritęs, o pats V. Uspaskichas tapęs politikos antipodu. Tačiau vėliau žingsnis po žingsnio populiarumas grįžo. Kiekvienas pasirodymas televizijoje jam duoda pliusų, nes V. Uspaskichas moka pasinaudoti televizija, yra politiškai fotogeniškas ir telegeniškas. Televizijos jį irgi mėgsta, nes, matyt, po jo pasirodymo taip pat pakyla reitingai. Ir štai – jis vėl aukštumoje… Tas pats ir su Rolandu Paksu.
Žiūrint į reitingus, atrodo, kad žmonių nuomonė ir palankumas yra labai nepastovus dalykas. Tuo tarpu nemeilė ir neapykanta žymiai pastovesnė negu meilė. Paminėjote kelis politikus, kuriems pasisekė tą neigiamą nuomonę žingsnis po žingsnio pakeisti. Bet yra politikų, kurie kaip nugarmėjo į apačią, taip ten ir liko. Kodėl neapykanta stipresnė nei meilė?
Matyt, būna visko… Tačiau vis dėlto pakilti į reitingo viršūnes yra žymiai sunkiau. Tas kilimas vyksta po kruopelytę. Net minėto V. Uspaskicho atveju matyti, kad reikėjo daug laiko, kol jis susigrąžino pozicijas. Arba, pavyzdžiui, D. Grybauskaitė apklausų atsakymuose pasirodė gal tik 2001 metais ir kilo labai mikroskopiškai, tik paskui reitingai ženkliai išaugo.
Bet štai R. Paksas tapo populiarus per vieną naktį, kai atsistatydino iš premjero posto.
Taip, tai buvo 1999 metų lapkritis. Iš tiesų R. Paksas tapo labai populiarus. Tačiau dar vienas išskirtinis dalykas, kad jis tų metų vasarą buvo pakankamai populiarus ir kaip ministras pirmininkas. Populiarus jis buvo ir eidamas Vilniaus mero pareigas. Taigi jis neturėjo didelio „minuso“. Priešingai, R. Paksas jau buvo pakankamai žinomas. Vien jau tai, kad jis skraidė kažkur po Vilniaus tiltais, negalėjo likti nepastebėta.
Tačiau iš neigiamos nuomonės pakeisti į teigiamą yra labai sunku ir, matyt, geriau pradėti nuo nulio?
Šį teiginį formuluočiau truputį kitaip. Jeigu politikas yra tvirta, charizmatinė asmenybė, galiausiai jis vis tiek nugalės visus jį lydinčius neigiamus įvykius. Tuo tarpu paprastam, niekuo neišsiskiriančiam politikui vienas įvykis gali kainuoti visą karjerą.
O kas šiandien rūpi mūsų žmonėms?
Žmonėms rūpi, kaip išgyventi, kaip susimokėti už komunalines paslaugas ir ką daryti su likusiais pinigėliais. Statistikos departamentas kiekvieną mėnesį skelbia apklausų duomenis. Šiuo metu rezultatai rodo, kad apie 60 proc. žmonių vos tik gavę kažkokių pajamų, jas iškart išleidžia, t. y. negali susitaupyti. Dar 7 proc. skolinasi, kad galėtų išgyventi. Taigi didelė žmonių dalis gyvena „nuo iki“. Tai nėra normali būklė siekiant užtikrinti gyvenimo stabilumą. Kalbant apie besibaigiančius metus, žmonių nuotaikos yra ganėtinai liūdnos.
Dažniausi atsakymai yra – „niekas nepasikeitė“ arba „pablogėjo“. Tiesa, yra tendencija, kad mažėja gilaus pesimizmo. Jeigu 2009 metų sausio mėnesį buvome viena pesimistiškiausių šalių Europos Sąjungoje, tai šiuo metu yra šalių, kuriose viskas labai sparčiai blogėja, pavyzdžiui, Graikijoje ar Portugalijoje. Todėl Lietuva dabar atsiduria per vidurį ir nebėra tarp tų pesimistiškiausių šalių.
Kodėl mes tuomet taip nemylime savo valdžios?
Nemanau, kad taip yra dėl kažkokio prigimtinio lietuviško bruožo. Juk dar visai neseniai, 1989, 1990, 1991 metais labai mylėjome valdžią. Tas laikotarpis pasižymėjo dideliu valdžios institucijų pasitikėjimu. O kalbant apie šiuos laikus, vėlgi reikėtų grįžti prie ekonominių rodiklių. Žmonės negali susitaupyti, tvyro nerimas dėl ateities, bedarbystės. Tai suformuoja nepasitikėjimą. Tačiau reikia suprasti, kad valdžia neatneš atlyginimų, patiems reikia kažką daryti. Todėl žmonės ir pradeda galvoti, kam ta valdžia iš viso reikalinga.
Sakėte, kad valdžios nemėgimas nėra tradicinis lietuvių bruožas ir pateikėte 1990-1991 metų pavyzdį, kai tapatinomės su savo valdžia. Tačiau juk tada mes dar priklausėme SSRS ir kovojome su Maskva, visą nepasitenkinimą žmonės buvo nukreipę į Maskvą. Ar tas nepasitenkinimas nekyla būtent iš Sąjūdžio laikų? Tada kėlėme nepasitenkinimą Maskva, o kai nepriklausomybė buvo įtvirtinta, pradėjome nepasitikėti savo valdžia. Kitaip sakant, esame profesionalūs niurzgliai.
Lietuviai kol kas nėra protestuotojų tauta lyginant su tuo, kas vyksta Graikijoje, Paryžiuje ar Londone. Tik du kartus matėme kažką panašaus: konfliktas dėl runkelių, kai vyko kelių blokavimas – pakankamai rimta protesto forma – ir 2009 metų sausio 16 d. įvykiai prie Seimo. Vos du rimtesni kartai per dvidešimt metų…
O ar esame niurzgliai? (Šypsosi – red. past.)
Jau minėjau vartotojų pasitikėjimo rodiklį, prognozuojantį, kas bus po metų: šeimos ekonominė padėtis, bedarbystė, taupymas ir pan. Taigi šiuo metu yra trylika didesnių niurzglių nei mes. (Šypsosi – red. past.) Tarp jų – Graikija, kur visada šviečia saulė, šiltas vanduo ir pan. Taip pat – Portugalija, kitos šalys. Dar vienas vertybių tyrimo rodiklis anksčiau teigė, kad lietuviai yra mažiausiai laiminga tauta. Tačiau šiuo metu tų nelaimingųjų yra daugiau kitose Europos šalyse, ypač jau minėtoje Graikijoje.
Bet ar taip nėra todėl, kad kitiems dabar yra blogiau nei mums. Ar gi dėl to, kad kitiems blogiau, mes dėl to tampame geresniais? (Šypsosi – red. past.)
Paminėjau galbūt labiau santykinį dydį. Tačiau neseniai rinkau medžiagą, kaip krizė paveikė įvairius žmonių vertinimus, ne tik politikų, partijų, bet ir to paties laimingumo. Pasirodė, kad krizės piko metu patenkintų ir laimingų žmonių truputį sumažėjo, tačiau skaičiai labai greitai atsistatė ir dabar laimingais save laiko 56 proc.
Ar kada nors ateis laikas, kai išaugs pasitikėjimas valdžia? Aš nekalbu apie didžiulę meilę Seimui, Vyriausybei, partijoms, tiesiog pasitikėjimą ir pagarbą.
Manau, kad taip. Pasaulyje nėra tiek daug šalių, kur pasitikima parlamentais. Net Izraelyje, kur, atrodo, gyvena tokia susitelkusi tauta ir myli savo parlamentą Knesetą, pasirodo, toli gražu taip nėra. Ten buvo užsakytas išsamus tyrimas, kaip pasaulyje yra pasitikimas parlamentais.
Nustatyta, kad pasitikėjimas nepriklauso nuo realaus darbo. Tai labiau lemia susiformavusios kultūrinės tradicijos. Aš vis dėlto tikiu, kad laikas, kai Lietuvos žmonės pradės mylėti savo parlamentą, tikrai ateis. Galime pasižiūrėti, kaip yra Skandinavijos šalyse, kodėl ten mėgstami parlamentai. Tiesiog reikia pasiekti kitą gyvenimo lygį ir kokybę. Galbūt ne kitais metais, ne po dešimtmečio, bet kažkada tai tikrai ateis.
Dėkoju už pokalbį.
Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: sociologas Vladas Gaidys.
2011.12.20
