VFR nusikaltimų, kuriuos įvykdė neonacistai – vadinamasis „trejetas iš Cvikau“, aukos – 10 žmonių. Specialioji parlamentinė komisija atskleidė piktinantį policijos ir specialiųjų tarnybų aplaidumą ir nekompetentingumą.
Pernai lapkritį teroristai Uve B. ir Uve M. nusižudė. Jų bendrininkė Beate C. susprogdino namą, kuriame gyveno ekstremistų grupuotės „Nacionalsocialistų pogrindis“ (NSU) nariai, ir pasidavė policijai. Ji iki šiol tebėra areštuota, bet atsisako duoti parodymus. Sudegusiame pastate buvo rasta ginklų ir vaizdo įrašų, demaskuojančių nusikaltėlius.
Teroristų sąskaitoje dešimt nužudytų žmonių, dešimtys sužeistų, daugybė apiplėšimų. 2012 metų sausio 26-ąją pradėjo dirbti Bundestago specialioji tyrimo komisija. Jos tikslas – atsakyti į tokius klausimus: kaip galėjo teroristai daugiau kaip 10 metų nebaudžiami vykdyti nusikaltimus? Ir koks šiuo atveju VFR policijos ir specialiųjų tarnybų vaidmuo?
Kai septynios auklės…
Sensacingi demaskavimai pasipylė vienas po kito išsyk, kai tik Bundestago tyrimo komisija pradėjo darbą. Pasirodo, neonacistų trejetas buvo stebimas Federacinės žinybos Konstitucijai ginti žinybos dar nuo dešimtojo dešimtmečio pabaigos. O paskui jis dingo iš akiračio.
Tačiau Vokietija – federacinė valstybė, kur atskiros žemės turi plačius įgaliojimus. Be Federacinės žinybos Konstitucijai ginti dar yra ir 16-a žemių žinybų. O dar ekstremistais ir teroristais užsiima kriminalinių reikalų federacinė ir žemių žinybos, Vokietijos Federacinė žvalgybos tarnyba (BND). Štai kažkur persipinant visoms šioms valdyboms ir žinyboms ir įstrigdavo informacija apie teroristus.
Dar blogiau, apmokami policijos informatoriai ir Konstitucijos gynimo žinybos net perduodavo teroristams pinigus už padirbtus dokumentus ir sprogmenis. Tie informatoriai verbuojami iš neonacistų, tad dažniausiai būna dvigubi agentai.
„Iš esmės tai paprasčiausiai kvailystė“
Tyrimo komisija susidūrė ir su stulbinančiu daugybės tarnybų ir žinybų lėtumu. Ilgai tenka laukti prašomų dokumentų, klausimams iškviesti liudytojai skundžiasi praradę atmintį. Kai kurie dokumentai paprasčiausiai sunaikinti.
Tyrimo komisijos pirmininkas socialdemokratas Sebastianas Edatis mano, kad rimčiausia dokumentų sunaikinimo versija – nusikalstamas aplaidumas. Bet jis neatmeta galimybės, kad tai bandymas paslėpti pėdsakus. O žymus Vokietijoje žurnalistas, užsiimantis tyrimais, laikraščio “Süddeutsche Zeitung” korespondentas Hansas Lejendercekris įsitikinęs, kad „iš esmės tai paprasčiausiai kvailystė“.
XXX
Ką žinojo Berlyno policija?
Štai paskutiniai policijos ir specialiųjų tarnybų nekompetentingumo ir netvarkos darbe pavyzdžiai. Atsakydama į tyrimo komisijos užklausimą Karinės kontržvalgybos tarnyba (MAD) pripažino, kad dar 1994–1995 metais vedė pašnekesius su vienu iš teroristų – Uve M., kai jis atliko privalomąją tarnybą armijoje.
Kontekstas
Kontržvalgybininkai žinojo, kad kareivis laikosi neonacistinių pažiūrų, ir bandė išgauti žinių apie galimus teroro aktus. Tačiau pašnekesių protokolai, pasirodo, sunaikinti. Ir tik primygtinai pareikalavus komisijos nariui, deputatui nuo partijos „Sąjunga–90“ / „Žalieji“ Kristianui Štriobelei, išaiškėjo, kad jų kopijos saugomos Konstitucijos gynimo žinyboje.
Šiomis dienomis Vokietijos savaitraštis “Der Spiegel” išspausdino didelį straipsnį apie teroristų talkininką Tomą S., kuris jau pripažino, kad dešimtojo dešimtmečio pabaigoje perdavė teroristams sprogmenų. Tačiau to skandalo priežastis buvo informacija, kad nuo 2001 metų pradžios ir baigiant 2011 metais Tomas S. buvo Berlyno kriminalinės policijos informatorius. Jis keletą kartų pranešė policijai apie galimus teroristų pėdsakus. Bet jo pranešimai nesusilaukė dėmesio.
Ir tik išspausdinus žurnale Berlyno vidaus reikalų senatorius Frankas Henkelis prisiekė išsiaiškinsiąs ir pateiksiąs Bundestago komisijai visus reikalingus dokumentus.
XXX
Komisijos darbo rezultatai
Specialiosios parlamentinės komisijos darbas pačiame įkarštyje, o jau pasirodė pirmieji rezultatai. Atsistatydino Konstitucijos gynimo Federacinės žinybos vadovas Haincas Fromas ir keletas jo kolegų iš žemių žinybų. Vokietijos vidaus reikalų ministras įsteigė vientisą dešiniųjų radikalų duomenų bazę, kur turi suplaukti informacija iš skirtingų tarnybų ir žinybų.
Tačiau kritika specialiųjų tarnybų adresu nesiliauja. Kam kiekvienoje federacinėje žemėje reikalinga atskira Konstitucijos gynimo žinyba? Kodėl jų visų nesuvienyti į bendrą, federacinę? Vokietijos teisingumo ministrė Sabina Loithoiser–Šnarenberger siūlo visiškai likviduoti Karinės kontržvalgybos tarnybą (MAD).
„Žaliųjų“ frakcijos bundestage vienas iš pirmininkų Jurgenas Tritinis nemato kitos išeities, kaip tik visiškai paleisti visas specialiąsias tarnybas ir surinkti naują personalą. Na, o Kairiosios partijos atstovas Matias Hionas pabrėžia, kad visos Vokietijos vidaus specialiosios tarnybos pačios atėmė iš savęs teisę egzistuoti. Anot jo, „įtarimai, kad „rudieji teroristai“ žudė karinės kontržvalgybos tarnybos ir Konstitucijos gynimo žinybos akyse, iki šiol nepašalinti“.
XXX
Prieš teismą Miunchene stojo specialiosios tarnybos
(Vokietijos laikraščiai komentuoja kaltinimus, iškeltus teroristų grupuotei „Nacionalsocialistų pogrindis“)
Laikraštis “Frankfurter Rundschau” ragina specialiąsias tarnybas būti atsakingas:
Prasideda nepaprastas neonacistų grupuotės „Nacionalsocialistų pogrindis“ (NSU) įvykdytų serijos žmogžudysčių teisminis procesas. Aukščiausiasis žemės teismas Miuchene turės išsiaiškinti aplinkybes, kuriomis buvo įmanoma nužudyti devynis migracines šaknis turinčius žmones ir vieną policijos bendradarbę. Tai reiškia, turės išsiaiškinti, kas sąlygojo atsakingų policijos ir žemės žinybų bendradarbių darbo klaidas ir neveiklumą ginant konstituciją, o taip pat tyrimui svarbių dokumentų sunaikinimą. Visa tai nulėmė, kad Beate Cšepe ir jos bendrininkai galėjo likti laisvėje daugiau kaip 14 metų.
Suprantama, žuvusiųjų giminaičiams svarbu žinoti, kaip ir kodėl dešinieji radikalai vykdė žmogžudystes, tačiau ne vien jie, bet ir visuomenė turi siekti, kad būtų išsiaiškintas klausimas, kokį vaidmenį šioje istorijoje vaidino saugumo organai: ar jų buvo akla tik dešinioji akis, ar abi akys, ar tas aklumas buvo numatytas, įsakytas ar įgimtas? Prieš Miuncheno teismą stojo ne tik numanomi dešinieji ekstremistai, bet ir specialiosios tarnybos, ir išteisinimas abiem atvejais nelabai tikėtinas.
Laikraštis “Die Tageszeitung” tęsia temą:
Nors šimtai policininkų dalyvavo tiriant nacionalistų kuopelės veiklą, NSU byloje iki šiol lieka daugybė juodų dėmių. Kodėl aukomis buvo pasirinktos būtent šitie devyni migrantai ir policijos bendradarbė iš Hailbrono? Ar buvo įvykdyta arba planuota ir kitų nusikaltimų? Ar dar buvo numatyti ir politikų nužudymai, ar musulmonų ar žydų organizacijų užpuolimai? Ar teroristai turėjo kitų talkininkų, kurie kol kas neaptikti?
Net maksimaliai rūstus kaltinimas numanomai dešiniųjų ekstremistų teroristei Cšepei neturi priversti užmiršti, kokia neregė buvo valstybės dešinioji akis.
XXX
VFR karinės kontržvalgybos tarnyba turi pasimokyti iš savo klaidų
Vokietijos karinė kontržvalgybos tarnyba bandė užverbuoti vieną iš NSU grupuotės narių, o paskui sunaikino jo dosjė ir slėpė tą informaciją. Vokietijos laikraščiai tokius veiksmus vertina kaip „nesuvokiamus“ ir „neleistinus“.
“Süddeutsche Zeitung” rašo:
Taigi, Vokietijos karinės kontržvalgybos tarnyba (MAD) siūlė teroristui Uvei Mundlosui, kuris laikosi dešiniųjų radikalių pažiūrų, tapti informatoriumi. Tai nedidelė sensacija, faktas, apie kurį sužinota dėka bundestago komisijos, tiriančios skandalą, susijusį su neonacistinės grupuotės „Nacionalsocialistų pogrindis“ (NSU) veikla. Bet ar tai skandalas?
Kontekstas
Pats bandymas verbuoti visiškai nešokiruoja, Tuo metu Mundlosas dar buvo ne teroristas, o jaunas neonacistas. Ir kai šnekėdamasis su MAD bendradarbiu jis padarė porą susitaikančių pareiškimų, Karinės kontržvalgybos tarnybai atrodė, kad jį galima užverbuoti. MAD reikėjo informatoriaus, kuris perspėtų apie ruošimąsi užpulti užsieniečius. Tačiau Uve Mundlosas atsisakė tai daryti. Tas epizodas labai svarbus, norint suprasti Mudloso, vėliau tapusio teroristu, asmenybę, tačiau neįrodo valdžios bendradarbiavimo su NSU grupuote.
Ir vis dėlto deputatų, aptikusių seną MAD istoriją, pasipiktinimas visiškai teisėtas. Jau ne vieną mėnesį parlamentarai stengiasi išsiaiškinti, kaip NSU nariai galėjo žudyti ir likti nesusekti. Bet kad gautų reikalingus dokumentus, deputatams tenka prašinėti ir maldauti. Valdžia kaip ir anksčiau nepasimokė iš savo pralaimėjimo. Ir Karinės kontržvalgybos tarnyba, ir Vidaus reikalų ministerija turi neužmiršti: Federacinėje žinyboje Konstitucijai ginti skandalas dėl sunaikintų dosjė jau privedė prie atsistatydinimų.
Temą tęsia laikraštis “Frankfuter Allgemeine”:
Dabar tai patvirtinta oficialiai: Karinės kontržvalgybos tarnyba turėjo dosjė Uve Mundloso, kuris 1994–95 metais, būdamas Bundesvero kareivis, pateko į jo akiratį. Dokumentai jau sunaikinti, galimas dalykas dėl to, kad Mundlosą ketinta užverbuoti informatoriumi.
Tyrimo komisijos, tiriančios skandalą, susijusį su neonacistinės grupuotės „Nacionalsocialistų pogrindis“ veikla, nariai „pasipiktinę“, kad sunaikintas kadaise buvęs dosje, ir laiko šį atvejį „nesuvokiamu“. Tačiau iš Vokietijos specialiųjų tarnybų bendradarbių galima laukti ko tik nori – tik ne veiksmų, kurie gintų VFR ir dešimt NSU aukų.
Šaltinis – www.inpressa.ru
2012.11.14
