Kasmet gruodžio aštuntosios pavakarę grupelė anykštėnų ateiname į rašytojos Bronės Buivydaitės namelį – memorialinį muziejų paminėti jos gimtadienio. Prisimename, ką nors paskaitome iš rašytojos kūrybos, kartais atsiranda norinčių ir jos pjesę inscenizuoti. Sėdėdamas kambaryje, kur prabėgo daugybė Bronės Buivydaitės dienų, kur buvo rašomi eilėraščiai, prozos knygos, kur buvo skaitytojams atvertas vaikystės langas, negali nepajausti rašytojos dvasios, regis, sklendenančios pirmojo sniego baltume.
Tačiau jau nebėra tų, kurie bendravo su rašytoja ir galėtų daug ką papasakoti, mažai jau ir tų, kurie ją matėme, kalbėjomės. Bronės Buivydaitės biografės Lionės Lapinskienės prašomas parašyti atsiminimus, bandžiau atsikalbinėti – tiktai kartą su rašytoja esu kalbėjęs, matydavau ją iš tolo, pažinau tik skaitydamas knygas. Neverti publikacijos tie mano memuarai. Bet prašytojos būta atkaklios. Teko rašyti.
Bronė Buivydaitė… Ištarus šios rašytojos vardą ir pavardę man prieš akis iškyla mažo berniuko prie žibalinės lempos skaitančio knygą „Auksinis batelis“ paveikslas. Jis trumpam mane grąžina į toli pasilikusią vaikystę. Tasai mažasis skaitytojas – tai aš, pradėjęs lankyti mokyklą ir skaitantis Bronės Buivydaitės apysaką „Auksinis batelis“. Tai buvo pirmoji mano perskaityta knyga. Ji tarsi įvedė mane į knygų pasaulį, pažadino skaitymo aistrą. Sudomino autorės pasakojimas apie knygos pagrindinio veikėjo Petriuko nutikimus, mokslo siekį, pasiryžimą eiti doros ir gerumo keliu. Aš net bandžiau tapatintis su tuo knygoje gyvenančiu berniuku. Bet, aišku, tuo geruoju Petriuku netapau.
Nuo tada prasidėjo mano, dar pradinuko, draugystė su knyga. Vargu ar įmanoma būtų suskaičiuoti, kiek knygų perskaityta. Iš pradžių rašiau į sąsiuvinį perskaitytų knygų pavadinimus, autorius. Kasmet sąrašas pasipildydavo keliomis dešimtimis. Vėliau tokios perskaitytų knygų registracijos atsisakiau, nežinia kur dingo ir tas sąrašas su pirmoje vietoje įrašytu „Auksiniu bateliu“, Petro Rimkūno „Našlaitėle“, Vytauto Tamulaičio „Skruzdėlytės Greitutės nuotykiais“, Stepo Zobarsko „Ganyklų vaikais“, Voldemaro Bongels „Bitė Maja ir jos nuotykiai“… Šias bei kitas prieškario Lietuvoje vaikams išleistas knygas iš savo knygynėlio man parūpindavo gimnaziją bebaigianti mano sesuo Laimutė.
Mokykloje tarp bendraklasių buvo nemažai knygos mylėtojų, uolių skaitytojų. Mes vieni su kitais keisdavomės perskaitytomis knygomis. Džiaugiausi gavęs pasiskolinti ir perskaitęs dar vieną didaktinę Bronės Buivydaitės apysaką „Trys bičiuliai“, pjesę pasaką „Stebuklingoji radasta“, „Anykščių balades“. Negaliu paaiškinti, kodėl taip giliai įkrito į atmintį pirmoji perskaityta knyga ir autorės vardas, pavardė, kad jos neišdildė pažintys su kitų lietuvių ir užsienio šalių literatūros klasikų kūryba. Mano sesė duodama man skaityti „Auksinį batelį“ trumpai nusakė, ką buvo girdėjusi iš savo lietuvių kalbos mokytojos. Bronės Buivydaitės apysaka moko gerumo, jos autorė yra ir poetė, rašo eilėraščius, nemažai metų dirbusi mokytoja, dabar grįžusi gyventi į Anykščius… Gal tos minimalios žinios apie rašytoją ir lėmė tą sunkiai nusakomą autoriaus ryšį su skaitytoju. Skaitant „Auksinį batelį“ man dingojosi, kad šalia yra pasakotoja autorė, panaši į mano močiutę. Toks vaizdinys liko ir skaitant kitas jos knygas, eilėraščius. Manau, kad neretai būna atvejų, kai rašytojo kūrinyje palikta sielos šviesa lydi skaitytoją, suartina su autoriumi, net esančiu Anapus. Man regis, galiu sakyti, jog mano pažintis su Brone Buivydaite prasidėjo tais rūsčiais pokario metais.Tada net ir mes, vaikai, buvome persmelkti baimės. Tik knygose rasdavome kitą, šviesesnį pasaulį.
Nenutrūko mano neakivaizdinė pažintis su Brone Buivydaite, kai studijavau lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus universitete. Niekas man neliepė domėtis jos kūryba, bet kažkodėl parūpo perskaityti Bronės Buivydaitės, pirmos lietuvių poezijoje moters lyrikės eilėraščių rinkinį „Vasaros šnekos“, prieškario Lietuvoje leistuose žurnaluose „Naujoji Romuva“, „Židinys“, „Naujoji vaidilutė“ pasirodydavusius, Tyrų dukters slapyvardžiu pasirašytus jos posmus. Nutariau savo diplominiame darbe aptarti Bronės Buivydaitės poeziją vaikams. Diplominio darbo vadovas neprieštaravo mano pasirinktai temai. Tačiau gal po savaitės, pasibaigus paskaitai, jis pasikvietė mane pokalbiui.
- Žinai, yra nepritariančių tavo pasirinktai temai, – pareiškė mano diplominio darbo vadovas. – Buivydaitė buržuazinė rašytoja… Siūlom tau rašyti apie Kosto Kubilinsko poeziją vaikams.
Supratau, ginčytis neverta. Teks turėti reikalų su Kubilinsku. Gerai, kad tada nežinojome, kas per paukštis šitas pasakėles vaikams eiliuojantis poetas. Būtų kilę dvejonių, neišvengta slapto priešiškumo.
Apsidžiaugėme kartu su žmona Milda radę darbą, apsigyvenę Anykščiuose, garsėjančiuose lietuvių literatūros klasikų gimtinėmis ir muziejais. Džiugino ir tai, kad kone miesto centre, tamsžaliai nudažytame name prie Šaltupio upokšnio gyvena Bronė Buivydaitė, mano pirmos perskaitytos knygos autorė. Rūpėjo nors iš tolo pamatyti ją. Bet rašytoja jokiuose renginiuose nedalyvauja, niekas jos ir nekviečia, jau ir į bažnyčią rečiau nueina, nes ėmė silpnėti jos regėjimas. Per keletą metų tik porą kartų teko matyti Bronę Buivydaitę einant prošal jos namų, – tąkart ji stovėjo prie žydinčių baltų bijūnų, kitąsyk sėdėjo trobos prieangyje, lyg kažko laukė. Teko vieną kartą sutikti ją gatvėje, turbūt grįžtančią iš bažnyčios, vedamą už parankės nepažįstamos moteriškės. Vienišą, pasitraukusią iš viešo gyvenimo rašytoją retkarčiais aplankydavo kas nors iš buvusių mokinių, valstybinės grožinės literatūros leidyklos redaktorė Aldona Liobytė, kurios pastangų dėka 1957 metais buvo pakartotinai išleistos net trys nepriklausomos Lietuvos laikais pasirodžiusios Bronės Buivydaitės knygos – „Auksinis batelis“, „Trys bičiuliai“, „Stebuklingoji radasta“. Rašytoja vengė pašalinių lankytojų ir kokių nors susitikimų. Atrodė, kad ji jau padėjo plunksną… Ne daug kas žinojo, kad Bronė Buivydaitė rašo autobiografinę savo vaikystės atsiminimų knygą. Tačiau vis blogėjo regėjimas, tirštėjo šešėliai, kilo grėsmė supančiam pasauliui nusėsti į tamsą. Vargu, ar būtų galėjusi užbaigti pradėtą knygą, jeigu ne Lietuvos aklųjų ir silpnaregių draugijos pagalba – rašytojos sekretorės etatas. Į talką Bronei Buivydaitei atėjo bibliotekininkė Rožė Klimašauskaitė. Ji stropiai užrašydavo, ką sakydavo rašytoja jau ne akimis, o širdimi pažvelgusi pro toli pasilikusios savo vaikystės langą, paskui abi aptardavo užrašytą tekstą, redaguodavo, galop imdavo tarškėti senovinė rašomoji mašinėlė. Taip puslapis po puslapio gimė Bronės Buivydaitės autobiografinė apysaka „Pro vaikystės langą“. Ji knygynuose pasirodė 1969 metais. Tai buvo maloni staigmena visiems skaitytojams, ypač tiems, kurie galvojo, kad rašytoją visam laikui nutildė karo ir pokario sunkumai, dvejonės dėl ateities, senatvės negalios. Knyga „Pro vaikystės langą“ susilaukė teigiamų recenzijų, skaitytojų dėmesio. Mažos mergaitės akims atsiveriantis aplinkinis pasaulis, šventės, papročiai, tradicijos, įvykiai, vienos šeimos gyvenimas, Anykščiai ir anykštėnai dvidešimtojo amžiaus pradžioje… Gyvai ir vaizdžiai visa tai perteikiama autorės prisiminimuose.
Vis dėlto teko man ne tik iš tolo matyti rašytoją. Baigiantis 1975 metams įsakmus skambutis iš Vilniaus įpareigojo Anykščių valdžią paminėti Bronės Buivydaitės 80 –metį. Kažkas iš anykštėnų turėtų padaryti pranešimą apie rašytojos nueitą gyvenimo kelią, aptarti jos kūrybą. Nežinau, kodėl iš vilniečių rašytojų, literatūros istorikų niekas nesiteikė paskaityti tokio pranešimo. Paruošti 10 -15 minučių trukmės pranešimą buvo pavesta man. Sukau galvą, ką turėčiau pasakyti ir kai ko visai neminėti. Supratau, kodėl neatsirado norinčių žvelgti į ne rožėmis klotą vienos seniausių Lietuvos rašytojos gyvenimo kelią.
Tą gruodžio sekmadienį, Bronės Buivydaitės 80 – tojo gimtadienio išvakarėse kone visą dieną snigo. Į tylesnį už tylą sniegkritį grimzdo bažnyčios bokštai. Krito snaigės, po niūrių ir tamsių rudens darganų stebinančios savo šviežumu ir baltumu, regis, galinčios baltai perbraukti viską, kas tamsu ir juoda. Į kultūros namus, buvusią parapijos salę, gausiai rinkosi žmonės. Anykštėnai, svečiai iš Vilniaus, Panevėžio. Jubiliatė, apsirengusi tautiniais rūbais atrodė šventiškai, nepanaši į aštuoniasdešimtmetę senolę. Prisiminiau prieškario Lietuvoje leisto moterims „Naujoji vaidilutė“ žurnale išspausdintą Bronės Buivydaitės straipsnį, kur ji žavisi lietuvių tautiniais drabužiais, ragina moteris juos nešioti, puoštis įvairių švenčių progomis, šie rūbai tiktų ir pobūviams, iškilmėms. Tačiau kažin ar buvo išgirstas šis raginimas, tautiniai drabužiai praverčia tik pasirodantiems scenoje šokėjams ir dainininkams. Mintyse pasidžiaugiau, kad rašytoja laikosi savo nuostatų, rodo pavyzdį. Iš tiesų, tautiniai drabužiai puošia, nuteikia šventiškai.
Daug buvo kalbančių tą vakarą. Nepagailėjo šiltų žodžių jubiliatei Lietuvos rašytojų sąjungos pasiuntiniai: ašytoja, aktorė Aldona Liobytė, prozininkas Algirdas Pocius, sveikinimo žodžius tarė ir Vilniaus centrinės bibliotekos direktorius Antanas Stasiulis, aklųjų žurnalo „Mūsų žodis“ redaktorius Jonas Šukys, rašytojai skirtas eiles skaitė panevėžietė mokytoja Aleksandra Šilgalytė. Sveikino Bronę Buivydaitę ir rajono bibliotekų, kultūros įstaigų atstovai, už vaikams skirtas knygas rašytojai dėkojo Anykščių Jono Biliūno, II vidurinės ir kitų rajono mokyklų moksleiviai, Vaikų bibliotekos skaitytojai. Anykščių kultūros namų liaudies teatro skaitovai skaitė ištraukas iš knygos „Pro vaikystės langą“. Skambėjo ir dainos, jas dainavo Svėdasų etnografinis ansamblis, „Sidabrinių balsų“ konkurso laureačių anykštėnių trio: Emilija Petrokienė, Jonė Marciukienė ir Sofija Pakalnienė.
Daug sveikintojų, daug gėlių – įvairiaspalvių gvazdikų, baltesnių už sniegą kalijų. Tada Anykščiuose dar nebuvo nė vienos gėlių parduotuvės. Gyvų gėlių puokštė žiemą gyvenantiems ne didmiestyje tuomet tikra staigmena. Vakaras užsitęsė. Matėsi, kad jubiliatė pavargo. Metų našta, akių tamsa, neįprastas, nelauktas dėmesys džiugino ir vargino. Sukaupusi visas aštuoniasdešimtmetės jėgas ji dėkojo visiems sveikinusiems, atėjusiems į vakarą. Padėkojo ir man už pranešimą. Pasidžiaugė, kad nėra užmiršta,kad tiek daug žmonių atėjo į vakarą.
Tik atmintyje lieka šventės, sukaktys. Laiko upė visus grąžina į kasdienybę. Po to jubiliejinio vakaro Bronės Buivydaitės dienos vėl bėga nuo žiemos lig žiemos tarp keturių kambario sienų niekur neišeinant iš namų. Rašytojai net ir saulėtos dienos aptemusios, lydimos senatvės negalių. Tačiau Rožė Klimašauskaitė vis dar vaikšto pas rašytoją. Vadinas, dirba prie knygos. Gal jau artėja prie pabaigos? Susitikęs Rožę pasiteiravau, kaip sekasi dirbti kartu su rašytoja.
- Galima sakyt, kad baigėme, – paaiškino rašytojos sekretorė Rožė. – Bet vis dar taisome, redaguojame. Kai kur išbraukiame, kai kur pridedame… Pakalbinkit pačią rašytoją.
- Mielai pakalbinčiau, bet nedrąsu, – prisipažinau aš. – Kiek žinau, žurnalistai jai nepageidautini.
- Aš priminsiu, kad užpernai jubiliejiniame vakare jūs skaitėte pranešimą apie Bronę Buivydaitę, jos kūrybą. Tik reikia susitarti, kada apsilankysite, – pasakė pasisiūliusi tarpininkauti dėl vizito Rožė.
- Rašytoja kovoja su tamsa, – liūdnai šyptelėjusi pridūrė ji.
Ilgai nelaukęs puoliau skambinti rašytojai. Ji leido man apsilankyti, matyt, sekretorė Rožė jau buvo prikalbinusi. Tą popietę sutartu laiku pravėriau žalio namelio kiemo vartelius. Skaisti kovo saulė tirpdė prailgusios žiemos paskutinį sniegą, kažkurioje sodo obely guviai skardeno sugrįžęs kikilis, tarsi akompanavo spėriai garmančiam Šaltupiui į ledus išnešusią Šventąją. Įėjus į kambarį pirmiausia krito į akis kaštoninės spalvos rašomasis stalas ir dar prieškario laikų rašytojai daug tarnavusi, jau galinti tapti muziejine rašomoji mašinėlė „Olympia“. Pora lentynų su knygomis, ant sienų sesers Steputės tapyti paveikslai ir pačios rašytojos portretinė nuotrauka. Iš ovalo žvelgia jauna, švelnių, taurių lietuviškų bruožų moteris, turbūt jau pradėjusi mokytojauti Bronė Buivydaitė. Dabar ji jau senolė. Tačiau tų kilnių, orių bruožų, labai tinkančių ir močiutės veidui, neišdildė laiko įrėžtos raukšlelės. Vis dėlto prigesusios akys, nematantiems būdinga išraiška liudijo rašytojos senatvę lydinčią negalią. Pradėjus kalbą ji pasiguodė, kad žmones pažįstanti tik iš balso. Nusilpusios, skaudamos akys viską rodo kaip juodus šešėlius kaskart vis labiau tankėjančiose miglose. Paklausta, kada skaitytojai sulauks antros atsiminimų knygos „Vargai vartus kiloja“, rašytoja skėstelėjusi rankomis atsakė:
- Mudvi su Rožyte kaip ir baigiame rašyti. Dar pagulės leidykloje. Nežinia ką pasakys Glavlitas. Turbūt pareikalaus kai ką išbraukti, kai ką prirašyti.
- Dar norėtume eilėraščių vaikams rinkinėlį sudaryti, – prasitarė pokalbyje dalyvaujanti Rožė Klimašauskaitė.
- Aš,Rožyt, be jūsų kaip be rankų. Jūs man lyg sesuo, – atsiliepė rašytoja. Kiek patylėjusi pridūrė:
- Man jau nieko negalima planuoti, reikia tik dėkoti Viešpačiui už kiekvieną dar duotą dieną. Beje, sako, kad aš, sulaukusi 85 metų, esu seniausia Lietuvos rašytoja.
Ji skundėsi bloga savijauta. Sukasi galva, silpna, skauda sąnarius. Supratau, kad šnekos rašytoją vargina, mano vizitas tik trikdo.
Tai buvo pirmas ir paskutinis mano apsilankymas pas rašytoją Bronę Buivydaitę. Ji dar spėjo pasidžiaugti 1982 metais išėjusia biografine knyga „Vargai vartus kilnoja“. Bet jau nematė viršelio, neįžiūrėjo raidžių. Galėjo šią paskutinę savo knygą tik paglostyti.
Nelinksmai nuteikė tasai mano vizitas pas Bronę Buivydaitę. Sunkiai mezgėsi pokalbis. Rašytoja su kartėliu išsitarė, kad ji sovietinei visuomenei nereikalinga, užmiršta. Iš tiesų, išskyrus tą Bronės Buivydaitės jubiliejinį vakarą, ji niekur nebuvo kviečiama, retai kieno lankoma ir minima kaip rašytoja. Jau neprisimenu, į kokius klausimus išgirdau lakoniškus rašytojos atsakymus, šito interviu nebandžiau rašyti. Atmintyje ryškus tik pačios Bronės Buivydaitės paveikslas. Ir dabar matau ją pravėsusiame kambaryje stovinčią prie krosnies, vilkinčią berankoviais kailinukais, panašią į gerąją, bet jau pavargusią močiutę…
Jau ilgėja žiemos dienos, po pusiaužiemio vis dažniau pasirodo grįžtanti saulė. Virš šerkšnotų medžių pasilypėjusi ji siunčia žemėn įžambiai srūvančius savo spindulius, kurie susilieja su kibirkščiuojančio sniego blizgesiu. Grįžta šviesa! Jos pasigedome, ėmėm ilgėtis, kai tokios ilgos buvo naktys ir vis daugėjo tamsos. Vieną tokią saulėtą 1984 metų sausio dieną, eidama devyniasdešimtuosius metus, rašytoja Bronė Buivydaitė baigė savo žemišką kelionę. Buvo pašarvota savo namuose, aprengta, kaip prašė, tautiniais drabužiais. Buvo įvykdytas ir kitas velionės prašymas, antkapyje įrašyti žodžiai: „IŠĖJAU Į ŠVIESĄ, KAD PAREGĖČIAU TIESĄ“.
Išėjo į Šviesą… O savo asmenybės šviesą rašytoja Bronė paliko knygose, eilėraščių posmuose, dienoraščio puslapiuose.
Nuotraukose: rašytoja Bronė Buivydaitė, 1930 m.; Bronės Buivydaitės namas, dabar rašytojos memorialinis muziejus,: savo 80 –metį pasitinkanti rašytoja Bronė Buivydaitė
2020.04.25; 15:00
