Vygandas Račkaitis. Pokario istorijos. Pirmosios aukos


Rašytojas Vygandas Račkaitis. Nuotrauka iš asmeninio albumo

Jau tą pačią vasarą kaimas ėmė laidoti nušautus, užmuštus. Ne kare žuvusius, o čia, „išvaduotame“ krašte, be laiko mirusius. Motinų, žmonų, seserų raudos susilieja į vieną viso kaimo raudą, kuri kartu su šermenų giesmėmis ataidi iš toli paslikusios mano vaikystės. Prisimenu ir vėl matau  paskubomis iš nedažytų lentų sukaltuose karstuose pašarvotus mano kaimo žmones su plevenančių žvakių atšvaitais ant sustingusių veidų ir rožančiais apvyniotų rankų.   

Pirmoji okupantų auka buvo Balsių Albinas. Jį laidojome žydint  jurginams, prisimenu ant jo kapo padėtus kraujo spalvos jurginų žiedus. Kaimo vyrai Albinui pavydėdavo jėgos. Jis rankomis tiesindavo pasagą, atkeldavo tarpuvartėje užkliuvusį pilną vežimą mėšlo. Tačiau niekas nepavydėjo šiam kaimo stipruoliui jo dalios.

  • Nepagailėjo Dievas Balsų Albinui stiprybės. Ką davė, tai davė… Ale kodėl taip nuskraudė atėmęs amą? – kartais, išėjus kalbai apie Albiną, padūsaudavo mano močiutė.

Dailiai nuaugęs, pečiuitas jis traukė merginų akį, jos apgailestaudavo, kad Albinas kurčnebylys, negirdi, negali ištarti nė vieno žodelio. Bandydavo jis kalbėti, bet tos pastangos tapdavo mykimu, dejone. Tekdavo aiškintis gestais ir mimika. Dirbdavo Albinas sunkiausius darbus, mielai talkindavo kaimynams, bet buvo vienišius, užsisklendęs savo begarsiame pasaulyje. Negirdėjau, kad kas būtų tyčiojęsis iš Albino, jį pajuokęs. Gerbė žmonės vaikiną už jo darbštumą, užjautė, kad negali kalbėti. Nekliuvo jis ir kaimo vaikams. Neatsirasdavo tokių, kurie šaipytųsi iš jo, mėgdžiotų jo pastangas šnekėti.

Varnabūdės miške žuvę Tauro apygardos partizanai. LGGRTC nuotr.

Balsių Albiną nužudė ankstų rytą, einantį pas Blažį kulti rugių.. Gausi Blažio šeimyna apsieidavo be talkininkų, bet dabar du vyriausieji sūnūs, Petras ir Antanas, kurie visus ūkinius darbus nudirbdavo, vengdami tarnybos okupantų kariuomenėje, išėjo į mišką pas partizanus, nesirodė namie. Priprašytas patalkinti tą rytą Albinas pamiškės keliuku traukė pas Blažius. Į eilinį „ablavą“ susiruošę stribai ir kareiviai važiavo vieškeliu, pamatę jiems įtartiną Albiną, turbūt šaukė jam sustoti. Jisai, aišku, nepstebėjo ir negirdėjo tų jį stabdančiųjų šauksmų. Negirdėjo ir šūvių. Pašautas krito ant žemės ir dar bandė rėplioti. Pribėgę stribai jį pribaigė. Tai matė ir visiems pasakojo Blažių Birutė. Tąsyk darže laužiusi burokalapius kiaulėms. Išgirdusi šūvius ji nesiryžo bėgti namo, persigandusi atsigulė burokų tarpuvagėn, laukė, kuo viskas baigsis. Nustėrusi regėjo, kaip  Albinas buvo durtuvais užbadytas. Apie tai pasakodama Birutė dievagojosi, kad aiškiai girdėjusi, kaip mirdamas Albinas atgavęs amą ir šaukęs: „Mama!“

Iš visų tų metų pirmųjų netekčių labiausiai įsiminė kaimyno Stelmoko, kurį mes, vaikai, vadinome dėde Kazimieru, mirtis ir šermenys.

Tai atsitiko tuoj po Visų Šventųjų Šventės. Javai jau buvo iškulti. Tačiau žmonės tą rudenį nesidžiaugė pilnais aruodais. Pyliavos, reikalavimas kone visus grūdus atiduoti valstybei, išsekino aruodus. Bijodami likti be duonos, valstiečiai suskato slėpti dar nespėtus atimti grūdus. Rajonų, valsčių vadovai, pareigūnai turėjo užtikrnti, kad kiekvienas kaimas tokį ar anokį kiekį grūdų nugabens į paruošų punktus organizuotai, taip vadinamose raudonose gurguolėse. Prikrautuose javų vežimuose linksmi valstiečiai, mielai atiduodantys grūdus valstybei. Plazda raudonos vėliavos, skamba dainos, griežia armonika. Jeigu kas nenorės dovanoti grūdų draugui Stalinui, težino iš kur kojos dygsta…

Savaime suprantama, kad tokiame farse niekas nenorėjo dalyvauti. Žinoma, ir grūdų gaila. Kodėl tas Stalinas toks besotis?

Partizanu_kunai
Išniekinti partizanų kūnai. LGGRTC foto

Įkaušę skrebai išlandžiojo tą dieną pas mus kluoną, tvartą, lipo net į stubos aukštą, ieškodami paslėptų grūdų. Ačiū Dievui, nerado dėdės Andriaus seklyčios tarpusienyje įrengtos slėptuvės. Būtų aptikę, tai būtų gal toks pat, kaip kaimyno Kazimiero Stelmoko, likimas. Nuo pyliavų dar likusių, paslėptų grūdų pakaušę ieškotojai Stelmokynėje rado kelis maišus neužpajamuotų rugių, slypėjusių peludėje po pelais.

  • Ak, tu sabotažnike, kalės vaike, keliausi kartu su mumis į valsčių, patupėsi daboklėje, – pareiškė buvęs kailiadirbys Mickus, jau spėjęs pagarsėti savo žiaurumu stribas.

Kazimieras, žodžio neieškantis kišenėje, bandė ginčytis, gal ir priešinosi, nesileido suimamas. Keikdamiesi stribai sukrovė maišus į ilgą porinį vežimą, susėdo ant tų maišų, o perjuostą virve Kazimierą pririšo it šunį gale vežimo.

Du į vežimą įkinkyti arkliai, raginami  botagu, lydimi vežime sėdinčių, ginkluotų vyrų kvatojimo, bėga eikliai. Vežimui iš paskos bėga, klumpa Kazimieras. Atsegtos sermėgos skvernai plevena lyg kokio didelio, sužeisto paukščio sparnai. Galop netekęs jėgų verstikuliuoja ir krinta į ratų išmalto kelio purvą. Vežimas nesustojo. Tolo su velkamu žmogumi. Daug kas matė šį klaikų vaizdą. Mačiau ir aš, žiūrėdamas kartu su močiute pro virtuvės langą. Baisėjomės tuo, ką regėjome.

  • Iskarijotai, bedūšninkai, – piktinosi močiutė, – šit ko susilaukėme iš bolševikų…
Stendas, pasakojantis apie sunkią Lietuvos partizanų kovą prieš sovietinius okupantus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Leisgyvis Kazimieras Stelmokas atsidūrė valsčiaus stribų irštvoje. Mirė nesulaukęs kitos dienos. Įsidėmėtinos buvo jo laidotuvės. Palydėti stribų nukankintą Kazimierą į paskutinę kelionę susirinko visas kaimas. Liūdnai gaudė pagelingas vėjas sūpaudamas kapines juosiančių, jau numetusių lapus klevų šakas, labai dusliai dundėjo ant karsto krintantys, rudens lietų permerktos žemės grumstai.

Vėliau bus susilaukta dar šiurpesnių istorijų. Tremtys, lageriai, išniekintų  partizanų kūnų demonstravimas. Tai matėme ir mes, tada buvę vaikai. Tie klaikūs vaizdai neišdilo iš atminties sulaukus senatvės, net paryškėjo dabar, kai vyksta karas Ukrainoje. Kartojasi agresorių  nežmoniškumas, jokių taisyklių nepaisymas. Ir iš kur tas žiaurumas? Tai prigmtis ar bedvasio gruoboniškumo instinktas?

2022.06.20; 09:07

print

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas.