Vygandas Račkaitis. Pokario istorijos. Sprogimas Šeškupio pakrantėje


Rašytojas Vygandas Račkaitis. Nuotrauka iš asmeninio albumo

Nežinau, negaliu ir dabar paaiškinti, kodėl mums, ano meto berniūkščiams, taip rūpėjo šaudmenys, sprogmenys, ginklai. Tasai baisus karo palikimas. Kiekvienas tuomet svajojome apie šautuvo ar automato radybas, ardėme šovinius, deginom paraką. Neseniai praūžęs karas, griuvėsiais virtęs valsčiaus miestelis, geležine lavina kaimo vieškeliu praslinkusi kariuomenė, apkasai Simokų šile, regis, turėjo ir mums, kaip suaugusiems, priminti karo siaubą, turėjo būti atgrasūs aplinkiniuose šiluose ir pakelėse išmėtyti šoviniai, visokie sprogmenys.

Bet mums, vaikigaliams, magėte magėjo aptikti ką nors iš šaudančių, sprogstančių radinių, parsitempti namo, rūpėjo šaudyti, sprogdinti, nors dar nebuvome matę tų vėliau užplūdusių filmų, kur šaunieji raudonarmiečiai šaukia pergalingą „Ura! Za rodinu, za Stalina“, tratina iš  automatų ir kulkosvaidžių panikos apimtus hitlerininkus, taško juos granatomis. Tik vėliau tokių filmų, verčiančių gėrėtis rusų kareivių žygdarbiais, žudynių vazdais, prisižūrėjome į valias.

Turbūt mus, kaimo berniūkščius, tai šen, tai ten likusi kareiviška amunicija pirmiauia traukė kaip įdomūs, tegu ir pavojingi žaislai, nors tėvų buvo užginta prie tokių daiktų kišti nagus. Bet, matyt, uždraustas vaisius saldus. Neatbaidė net iš kai kurių kaimų pasiekusios žinios apie susisprogdinusius arba sunkiai susižalojusius vaikus. Neatgrasė žinojimas, kad karo palikime slypi mirtis.

Gerai prisimenu tą dieną. Daugelis sodiečių jau buvo nukasę bulves, klevai barstė paskutinius rudens nuauksintus lapus. Mes, didesni ir mažesni kaimynijos vaikai, tądien susibėgę krūvon laužo žarijose kepėm bulves, paišini ir laimingi skanavome šį pačių keptą patiekalą.

-O kad taip pakepinus lauže bombiukę ar miną, tai driokstelėtų –  šluostydamas nuo bulvių suodinas lūpas garsiai  svajojo Staniulių Julius pravarde Grūšnius. Mat mažesniems už save jis mėgdavo pasiūlyti „grūšnią“ – nykščio nagu pervažiuoti prieš plauką per pakaušį. Skaudžiai pešdavo tos jo „grūšnios“, tai stengdavomės jam neužkliūti.

-Galim pabandyti, – pritarė Grūšniui, – Turiu porą. Tokių su sparniukais…

Grūšniui ištarus  „davaj“ Majauskiukas nukūrė namo atsinešti paslėptų sprogmenų. Ilgokai jo laukėme. Jau ėmėme nekantrauti, ko jis taip ilgai nesirodo.Pagaliau sulaukėme, atkurnėjo suplukęs, sušilęs.

-Sunkios padlos, yra ką nešti, – kalbėjo padėjęs bulvienon maišą. – Pristvėrė mane mama prie darbo. Vos ištrūkau…

Paskui piktai pasižiūrėjo į savo sesutę, mano vienmetę Aneliutę ir jai pasakė:

-Ir  tavęs mama pasigedo. Galėtum drožti namo

-Kokių velnių čia smakso mažvaikiai, — rėžė Grūšnius  ir nuvėrė aštriu žvilgsniu mane, Aneliutę, Balsių Gražinutę.

-Reikės didelio laužo, padės pririnkti šakų, – užtarė mus Gražinutės brolis Valentas.

-Malkų tai reiks, – sutiko Grūšnius. lr  jau nekreipė į mus dėmesio. Jis kaip pats didžiausias ir stipriausias iš mūsų užsivertė maišą ant pečių   ir patraukė papievės taku Šeškupio link, kur karklų atvašyne nutarėme kurti  laužą. Mes pėdinom Grūšniui iš paskos. Bet dar nepasiekus Šeškupio, mūsų būrelis praretėjo, nežinia iš kur atsiradęs Balsys atšaukė sūnų ir dukrą iš nuakėtos bulvienos rinkti bulvių.

-Be darbo bindzinėjate, icliai. Dar kokių prajovų prasimanysite… – mestelėjo nueidamas.

-Kietas senis, – niurzgė Grūšnius, – velnias jį čia užnešė.

Likome keturiese: Grūšnius, Majauskiukas su Aneliuke ir aš. Šeškupio pakriūtėn pritempėm krūvą sausų šakų. Pačiame krūvos viduryje Majauskiukas ir Grūšnius padėjo dvi iš maišo ištrauktas minas, panašias į storas, juodas žuvis su sparnuotomis uodegomis.

Užkūrę laužą nusiritome šlaitu žemyn prie upokšnio, pabėgėjome už vingio, atsigulėme daubon. Laukėme ir vis nesulaukėme sprogimo. Nusibodo gulėti, manėme, kad ir laužas užgeso.

-Gal toms minoms ugnis nemačija?- ėmė abejoti Majauskiukas.

Bet vos jis ištarė tuos žodžius, apkurtino mus baisus trenksmas, pamatėme, kaip virš alksniukų iškilo pelenų stulpas, kažkas visai netoli nuo mūsų pliumptelėjo upelio vandenin.

Sprogimas. Slaptai.lt nuotr.

Kurį laiką aš nieko negirdėjau. Kai liovėsi spengti ausyse, pirmas mano išgirstas garsas buvo upelio gurgenimas. Toks skambus ir aiškus, lyg upokšnis gurgėtų many. Paskui, jau atkurtusį pasiekė mane džiugus Grūšniaus balsas:

-Po paraliais, brolyčiai, kaip trenkė. Turbūt ten duobė liko. Pažiūrėkim…

Taip pasakęs Grūšnius ėmė ropštis alksnių prižėlusiu šlaitu. Jam įkandin Majauskiukas ir kumšeliais trinanti ašarotas akis Aneliukė. Kažkodėl niekas nepagalvojo, kad sprogo viena mina, laužavietėje dar yra kita nesprogusi…

Buvau ir aš beeinąs ten, bet tiesiog keista ir nesuprantama, kas mane sulaikė. Kažkas tarsi paėmė mane už rankos ir neleido pajudėt. Gal ūmai užplūdusi baimė pakirto kojas. Gal… Sutrikęs, nebežinodamas ką daryti, likau stovėti slėnyje, prisiglaudęs prie seno apsamanojusiu kamienu alksnio.

Kai dingo iš akių mano kopanijonai ir aš buvau beatsitokėjąs nuo keisto sustingimo, vėl šiurpus sprogimas sudrebino žemę, vėl aš apkurtau ir iš baimės apsikabinau medį. Kada atsikvošėjau ir vėl išgirdau priartėjusio upokšnio skambesį, pirma į galvą atėjusi mintis kiek tik kojos neša bėgti iš čia. Paskui kniostelėjo: o kur Grūšnius, Majauskiukas, Aneliutė? Nepajutau, kaip užsikepurnėjau šlaitu aukštyn. Matau ir šiandien prieš akis atsivėrusį klaikų vaizdą. Slėnio pievoje raitėsi ir klykė krauju aptekęs Majauskiukas, netoliese kniūbščia gulėjo Aneliukė, gervogienuojuose tysojo Grūšniaus kūnas.

Mirties ženklas. Slaptai.lt nuotr.

Neprisimenu, kaip aš tada atsiradau namie. Perbalęs ir apsiašarojęs lemenau: sprogo, užmušė. Bet ir be mano aiškinimo žinia apie nelaimę žaibo greitumu apskriejo kaimą.

Prie Šeškupio, prie nelemtos laužavietės subėgę žmonės rado sumaitotą Grūšniaus lavoną, skeveldros kakton užmuštą Aneliukę, neišgelbėjo daktarai Majauskiuko gyvybės. Tą rudenį trys nedideli karstai buvo užberti smėliu kaimo kapinėse.

Vargu ar įmanoma suskaičiuoti, kiek Lietuvoje atėmė jaunų gyvybių, kiek pavertė invalidais karo palikimas – šaudmenys, sprogmenys.

2022.07.12; 08:41

print

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas.