Pokario istorijos

SkaitomiausiosŽurnalisto užrašai

Rašytojas Vygandas Račkaitis. Nuotrauka iš asmeninio albumo

Tą vasarą, kai nuvažiavau į seniai neaplankytus, vaikystės prisiminimuose ryškiai regimus Gulbiniškius, vos atpažinau šitą kaimą. Čia jau beveik nelikę buvusių sodybų. Ten, kur kadaise stovėjo trobesiai, svarino šakas obelys, kriaušės, dabar plyni laukai, dirvonai, pievos. Nebėra ir kelių, vedusių iš vienkiemio į vienkiemį. Taip nyku ir tuščia, kad nusmelkia krūtinę. Nuo geležinkelio atsklidęs pralekiančio traukinio dundesys tarsi sustingo, pakibo ore. Nėra kur nueiti net garsui…

Maniau, kad atgausiu dvasią išvydęs Šešupę. Deja, ir ši mano vaikystės upė ne tokia, kokia buvo. Dabar ji visai svetima, netgi baugi. Krantai užgožėti karklynų, parudavusių gervuogienojų, niekur nėra priėjimo prie upės, išnyko takeliai, vedusieji prie brastų, prie lieptelių, ant kurių atsiklaupusios moterys velėdavo, aidžiai daužydavo kultuvėmis skalbinius. Jeigu ne tarp atvašynų srovenantis Šeškupis, gal nebūčiau pažinęs tos vietos, kur mes ateidavome maudytis. Graži pakrantės pievelė užžėlusi krūmais, smėlėtas atabradas užneštas dumblu, dalis atkrantės nušliaužusi upėn. Matyt, seniai čia niekas neateina maudytis. Žiūrėdamas į pasikeitusį upės vaizdą, atsisakiau iš anksto planuoto ketinimo išsimaudyti. Vanduo parudavęs, lyg būtų telkšojęs vežimų ratų išmaltose kelio provėžose.

Peržengęs rūdimis paėjusį Šeškupį ir užkopęs ant upokšnio šlaito, tikėjausi pamatyti Dubinskynę, taip mes vadinome tenai gyvenusių Dubinskų sodybą. Tačiau ir tenai plynuma. Tik keli apskurę medžiai liudijo, kad ten būta sodybvietės.

Sodyba. Vytauto Visocko nuotr.

 

Prisiminiau prieš keliolika metų regėtą Dubinskynės vaizdą. Jau tada ji atrodė labai varganai, buvo aišku, kad jai lemta išnykti. Didelis dviejų galų namas nušiuręs, stogo skarda surūdijusi, verandos langai išdaužyti, abu kaminai apirę, tvartas sukrypęs, pro skiedras prasišviečia išlinkusio lyg balnas stogo gegnės, o kluono vietoje apipuvusių sienojų ir lentgalių krūva.

Dabar Dubinskynė – buvusių pastatų pamatus pridengę dilgėlynai, kelios paliegusios pusiau nudžiūvusios obelys. Nebėra ir to buvusio aukšto šakoto krūmo, vedusio juodas labai saldžias uogas, kurias vadinome razinkomis (po daugelio metų sužinojau, kad tai buvo medlievų uogos). Jos mane labai masindavo. Nors močiutės buvo prigrasinta, kad nevalia nieko svetimo gvieštis, bet aš kartais neiškęsdavau nenuskynęs keletą tų saldžių uogelių. Leisdavo jų paragauti ir Dubinskienė, tik liepdavo nelaužyti šakelių. Nebuvo man tada gardesnių uogų už Dubinskų razinkas.

Atėjęs lig Dubinskynės prisėdau ant išnirusių iš dilgėlyno, niekur nebevedančių verandos laiptų. Sunku buvo patikėti, kad iš vienos gražiausių Gulbiniškiuose sodybų liko tik toks šabakštynas. Atskridęs nuo pašešupio gandras, suvasnojęs virš mano galvos sparnais ėmė leistis žemyn. Pasekęs akimis paukščio skrydį, tik dabar pamačiau, kad buvusioje galukluonėje dar esama sukumpusio nulaužta viršūne gluosnio, kurio tarpušakyje, gal tik kokia pora  metrų nuo žemės, kūpso gandralizdis. Toks pat, koks būdavo ant Dubinskų kluono stogo. Iš pradžių net dingtelėjo mintis, bene kas iš žmonių nukėlė tą gandralizdį nuo griūvančio pastato ir įdėjo į aptręšusį gluosnį. Tačiau neįtikėtina, kad tie, kurie nugyveno, išdraskė gražiausią kaimo vienkiemį, būtų pasirūpinę gandralizdžiu. Matyt, patys paukščiai, parskridę gimtinėn, niekur kitur nenorėjo kurtis, susikrovė lizdą ant dar išlikusio sodybvietės medžio. Su nuostaba ir grauduliu žvelgiu į gandralizdin nutūpusį gandrą kaip į gyvą pavidalą įgavusią Dubinskynės dvasią ir akivaizdų ryšio su gimtine paliudijimą.

Senoviška troba. Vytauto Visocko nuotr.

Virš Gulbiniškių nubalžusia padange plaukia balti debesėliai. Regis, plaukia jie iš mano vaikystės. Ir dabar, kaip tada panašūs į baltavilnių avių kaimenę. Iš kažkur labai toli, iš atsivėrusios erdvės, ataidi kadaise girdėti balsai, išplaukia veidai. Jau nežinau, ar prisimenu, ar regiu…

  • Užeik, užeik, – kviečia mane, ėjusį pro šalį, kieme stabtelėjusi Dubinskienė. – Buvo pas mus Velykų bobutė, tai ir tau margučių paliko…
    Gandrai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ji šventiškai, ilgu juodu sijonu ir gėlėta palaidinuke apsirengusi, o galvą apsirišusi rankšluosčiu. Tai nestebina, nes Dubinskienė dažnai skundžiasi galvos skausmu ir gelbstisi nuo jo apsirišdama galvą šlapiu rankšluosčiu. Kraunu į kepurę spalvingus, raštais padabintus margučius, dėkoju ir sau tyliai svarstau, kodėl mums Velykų bobutė tokių margučių neatneša, visada vis vienodus, svogūnų lukštais dažytus, lygiai tokius kaip močiutės…

  • Ei, bambliai, varvanosiai, nesimaišykite po kojų! – šaukia mums, vaikams, atjojęs į Šešupę maudyti arklių Dubinskas. Jis visada labai garsiai kalba, tiesiog rėkauja. Taip šneka ir su gyvuliais, jo balso pilni laukai ir pievos. Atrodo, kad barasi, bet iš tiesų jis nėra piktas, tik gan gyvas ir linksmas, mėgstantis pajuokauti. Štai ir dabar įvaręs arklius į sietuvą šaukia „uch, uch, atata“. Tie plaukia iškėlę galvas, ant juodbėrio sėdintis Dubinskas irgi  apsemtas vandens. Išjojęs iš gelmės, sustabdęs arklius atabrade, jis dideliu šepečiu trina, šiūruoja jų nugaras, šonus. Paskui vėl gena į upės vidurį ir šūkaloja, net skamba visa pakrantė.

Negaliu  pasakyti, kuriais metais ištrėmė Dubinskus. Tąkart dar neišbrėškus pro miegus girdėjau sunkvežimio burzgimą, šunų lojimą. Atsikėlęs radau virtuvėje prie lango ašarotomis akimis sėdinčią močiutę. Supratau, kad atsitiko kažkas negero.

  • Išvežė Dubinskus, – pasakė močiutė.
  • Kaip tai išvežė, kur išvežė? – dar nesusigaudžiau aš.
  • Kurgi kitur, į Sibirą veža tie iskarijotai, bedūšnykai. Nematysime daugiau Dubinskų, iškasavojo kaimynus… – dūsavo močiutė.
Kaimo keliukas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tądien ir aš buvau kaip nesavas. Po pietų nusprendžiau nubėgti į Dubinskynę, pažiūrėti, kas ten dedasi. Dar iš tolo pasitiko mane Dubinskų Sargio staugimas, tvarte nešertų kiaulių žviegimas. Pasislėpęs už alyvų krūmo kieme pamačiau tris porinius vežimus. Du iš jų buvo prikrauti maišų, ryšulių, visokių rakandų, o į trečią niūrūs, apšepę nepažįstami vyrai krovė iš trobos išneštus visokius daiktus. Jiems nurodinėjo, vis kartodamas rusiškus keiksmažodžius, vilkintis kareiviškais drabužiais, tik be antpečių, su revolveriu prie diržo vyriškis. Įkaušęs, jau svirduliuojantis, jo kelnių kišenės išsipūtusios, kažko prikimštos. Prie verandos laiptų, šalia jazminų krūmo pamačiau krūvą knygų. Nutaikęs momentą, kai visi vyrai sulindo trobon, iššokau iš alyvų priedangos, pribėgau prie krūvos ir nustvėriau kelias pirmas pasitaikiusias knygas, susigrūdau jas užantin ir su tuo savo grobiu parkūriau namo.

Pamačiusi iš Dubinskų prasineštas knygas močiutė man niuktelėjo sprandan ir griežtu balsu pasakė:

  • Tu jas pavogei kaip koks razbainykas!.. Nusidėjai Dievui ir žmonėms. Nešk atgal ir padėk kur buvo!

Laimė, įsikišo dėdė Andrius:

  • Be reikalo užsipuoli vaiką. Pražus tos knygos, jei panamėj voliojasi. O ten tai jau tikri razbainykai viską drasko, plėšia.
  • Nubaus juos Dievas. Mums nevalia kišti nagų prie svetimo, – neatlyžo močiutė, bet jau nevarė manęs atgal nunešti knygų.

Vakarop ėmė lynoti. Man iš galvos neišėjo po jazminu gulinčios knygos. Gerai, kad neilgai lijo. Sulaukęs prietemos pasiėmiau maišą ir niekam nieko nesakęs nuskubėjau prie Dubinskų sodybos. Dabar čia buvo tylu. Tvartai tušti, prie grandinės pririštas šuo nušautas, trobos durys užkaltos dviem sukryžiuotomis lentomis. Prisikroviau tada aplytų knygų kiek tik galėjau panešti. Partempęs namo niekam nerodžiau, suklojau kluone ant šieno, kad išdžiūtų. Taip aš nusavinau iš Dubinskų Danutės Setono Tompsono „Domino“, Vinco Pietario „Algimantą“, Liudo Dovydėno „Brolius Domeikas“. Mato Šalčiaus „Svečiuose pas 40 tautų“ ir nemažai kitų įdomių knygų. Skaitymo užteko ilgam. Tas perskaitytas knygas skolindavau klasės draugams, kartais užmirštantiems man jas grąžinti.

Medžio drožėjo Antano Česnulio skulptūra. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Netrukus Dubinskynėje apsigyveno iš kažkur atsiradusių Kapočių šeima. Viena akimi neprimatantis, su baltuma ant vyzdžio Kapočius važinėdavo po apylinkę kartu su stribais, kibdavo prie kaimiečių dėl pyliavų, dėl paskolų, platino Stalino biografiją ir kitas sovietinės propagandos knygas. Tiko jam tokia pavardė. Pagyvenę Dubinskynėje Kapočiai ją užleido kitiems bastūnams, kuriems nereikėjo nei gėlynų, nei langų užuolaidų, nei sodo… Dažnai iš ten atsklisdavo girtų alasas, stūgavimai. Dubinskynė kaskart vis labiau nyko, triušo. Tokio pat likimo susilaukė ir kitos išvežtųjų sodybos: Ambrasynė, Gerulynė, Janušynė. Kas suskaičiuos, kiek tokių Dubinskynių buvo nuteriota visoje  Lietuvoje?

… Dilgėlynuose sušlamėjęs vėjas pažadino mane iš prisiminimų, sugrąžino iš anų dienų į dabartį. Pakilau nuo aptrupėjusių laiptų, priėjau prie sukumpusių merdinčių obelų. Viena jų dar nokino vaisius. Bet nuskintas raudonšonis obuolys buvo gaižus ir sprangus.

Atsisveikinant su Dubinskyne gandralizdyje sukleketavo gandras. Paskui jis suplasnojo sparnais ir nusklendė į jau tik jam savas pašešupio lankas.

2022.09.08; 08:00

SkaitomiausiosŽurnalisto užrašai

Rašytojas Vygandas Račkaitis. Nuotrauka iš asmeninio albumo

Aš jį buvau  primiršęs. Tik dabar, kai perskaičiau poeto Kazio Bradūno „Baladę apie Sutkų“ su dedikacija „Paskutiniam Paprūsės klajokliui muzikantui“, iš nutolusio laiko gelmės išplaukė jo paveikslas, ausyse suskambo melodija. Tačiau kad ir kaip bandau įtempti atmintį, tasai muzikanto paveikslas neryškėja, lieka pusiau ištirpęs erdvėje. Aiškiai regiu tik tamsiai mėlynus jo akinių stiklus ir senas gyslotas rankas, laikančias smuiką ir smičių. Rauda stygos, graudžių dainų žodžiai plasta lyg pašauti balandžiai, puola krūtinėn ir virpa ne tik smuiko stygos…

Sutkus kieminėdavo po kelių parapijų kaimus, grieždavo savo smuikeliu ir turguose. Akląjį muzikantą vedžiodavo berniukas ar mergaitė.

Griežiant mergaitė pritardavo būgneliu su žvangučiais. Kaimų ir miestelių žmonės pažinojo Sutkų, jo laukdavo ir šelpdavo, bet vargu, ar kas žinojo jo vardą, gyvenimo istoriją. Apie save, kad ir klausinėjamas, nieko nepasakodavo, už jį kalbėdavo smuikas. Gyveno Sutkus iš žmonių malonės, duoneliaudavo kaip ir kiti elgetos, bet niekas jo nevadino ubagėliu, gal todėl, kad už išmaldą atsilygindavo muzika ir daina.

Labiausiai įsimenu paskutinį Sutkaus apsilankymą Gulbiniškiuose. Kaimas jau buvo suniokotas, visi stambesnieji ūkininkai išvežti, o likusieji suvaryti į kolūkį, paversti „kolūkio darbo jėga“. Tąkart žydėjo liepos. Salsvas ir tirštas liepžiedžių kvapas dvelkė iš kiekvienos sodybos, medumi kvepėjo visas sodžius. Nuo vidudienio kaitros leipo močiutės darželio patvoryje suvešėję, pumpurus sukrovę jurginai, sklidinos  dangaus žydrynės raibuliavo žalios platumos. Močiutė kartu su savo seserimi Marijona, pasitiesusios gluosnio pavėnyje dvikartę, kūlė kmynus. Teta Marijona, palikusi savo ūkį, glaudėsi pas mus. Ištekėjusi už pasiturinčio ūkininko Praciškaus Staugaičio, vyskupo pusbrolio, priklausė bolševikų vadinamai išnaudotojų buožių klasei, tad jai grėsė  Sibiras, nors jau buvo tapusi našle. Pamačiusi prie kiemo vartų mindžiokuojantį  Sutkų ir jį lydinčią mergaitę, močiutė pakilo pasitikti, kvietė užeiti trobon, bet jis bevelyjo  prisėsti kur nors kiemo pavėsyje.

–        Dusins mane viduj. Pasenau jau visai, sunkiai bekrutu, ale vis dar einu per žmones, – kalbėjo muzikantas.

Kaimo keliukas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Iš tiesų jis man atrodė labai pasenęs. Veidas išvagotas gilių raukšlių, kaklas taipogi labai raukšlėtas, pro prasegiotą drobinių marškinių apykaklę matėsi ant suktų lininių siūlų metalinis kryželis, akis slėpė mėlyni akinių stiklai, galvą dengė šiaudinė apspurusiais kraštais skrybėlė. Pasodintas ant galutrobėje esančio suolo, Sutkus paguldė pakojėje storą gumbuotą savo lazdą, nusiėmė nuo peties medinį, kadaise juodai dažytą, baigiantį nusišerti, panašų į karsto antvožą smuiko futliarą. Šalia klestelėjo jo palydovė, kokių keturiolikos metų mergaitė,  tokio amžiaus paaugles močiutė vadino pusmergėmis. Labai šviesūs, supinti į storą kasą plaukai, smulkus veidelis nurudintas saulės, neužmirštuolių spalvos akys primerktos, liūdnos. Ji pastatė ant žemės brezentinį krepšelį ir kažką tyliai pasakė Sutkui. – Duokš, gaspadinėl, mums atsigerti vandenėlio, – paprašė jis.

  • Vaje, kaip aš nesusipratau iškart pasiūlyti. Taip karšta, tvanku, – atsiliepė močiutė ir man liepė, – paimk, vaikel, uzbonėlį, puoduką ir nubėgęs kelnorėn iš kubiliuko prisemk sulos.
Smuikas. Slaptai.lt foto

Nuėjęs į rūsį, kubiliuke praskyręs sudygusias avižas, prisėmiau ąsotį sulos ir atnešęs padaviau močutei, nes nežinojau, kaip reikėtų paduoti neregiui. Sutkus jam į rankas močiutės įdėtą puodelį sulos perdavė mergaitei. Ištroškęs buvo ir jis. Net du puodelius išgėrė, dėkojo už gerą rūkštelę. Nieko nelaukęs išėmė iš futliaro smuiką.

  • Nagi pasiklausykite, pagrajinsim, padainuosim. – pasakė Sutkus. – Ale šįkart jūsų nelinksminsiu. Toksai jau metas… Ir dainuot aš jau nevalioju, kur kas geriau už mane padainuos Sigutė.

Sigute pavadinta Sutkaus palydovė neturėjo būgnelio su žvangučiais. Ji atsistojo, priglaudė sunertas rankas prie krūtinės ir laukė, kada prabils smuikas. Suvirpintos stygos į mus, besiklausiančius skleidė liūdną melodiją, susiliejančią su nepaprastai tyru, kartais virptelėjančiu mergaitės balsu. Jaudino ir tos pirmą kartą girdimos dainos žodžiai:

 

Palinko liepa šalia kelio.

Pravirko motina sena.

Sūneli, Tėvynė tave šaukia,

Ir vėl laisva bus Lietuva.

 

Gal greitu laiku teks išvykti

Iš šios šalelės mylimos.

Mergaite, ir mirdamas kartosiu,

Myliu Tėvynę ir tave.

 

O jeigu tektų man numirti

Nuo priešų budelio kulkos.

Mergaite, papuoški mano kapą

Baltais akacijų  žiedais…

 

Po šitos dainos sekė kita, taipogi liūdna. Apie toli išvežusį dulkėtą traukinį. Apie jau tik atmintyje regimas alsuojančias pievas… Mergaitė dainavo tarpais užsimerkdama, sunkiai tvardydama jaudulį. Jos balsas kilo lig žydinčių kiemo liepų viršūnių, nuskaidrėjęs liejosi su dangaus žydryne. Drėko močiutės ir tetos Marijonos akys, darėsi graudu ir man. Dar labiau sugėlė širdį, kai pamačiau iš po tamsių  Sutkaus akinių išriedėjusią ašarą. Kažkodėl ligtol man atrodė, kad aklieji neverkia, neturi ašarų.

Mus visus apėmęs graudulys buvo skaidrus, nugryninantis sielą, lyg būtume pamatę kažką stulbinančiai gražaus, už širdies tveriančio.

Tąkart aš neįsiminiau dainų žodžių ir melodijų. Tai įstrgo vėliau, kai tos dainos buvo slapta perrašinėjamos ir dainuojamos. Paskui  ilgam nutildytos. Atrodė, kad visų jau užmirštos. Bet, ačiū Dievui, atgijo, suskambo atgavus nepriklausomybę. Skamba, primena klaikų pokarį…

Neilgai griežė aklasis muzikantas. Jo smuikas ūmai nutilo, lyg būtų trūkusios stygos.

  • Neprašykit pagrajint ko nors linksmesnio. Negaliu… – stojus tylai prašneko Sutkus.
  • Ačiū, labai ačiū už dainas, už aplankymą, – suskato dėkoti močiutė. – Einu, atnešiu ko nors valgomo.
  • Nenuskriauskit savęs, gaspadinėl. Visi mes dabar vargšai, – kalbėjo Sutkus. – Aš tai, kaip paukštelis, ir plutele gyvas. Va Sigutei tai praverstų koks kąsnelis. Liko našlaitė. Tėvą ruskiai nušovė, motiną Siberijon išvežė…

Kol močiutė gaišo ieškodama džiovinto sūrio sveikiems ir gražiems Sigutės dantims pagraužti, Sutkus virpančiais pirštais švelniai įguldė smuiką į žaliu aksomu išklotą futliarą, užvožęs persimetė per petį, sunkiai kilo nuo suolo.

  • Na ko tau skubintis per tokią kaitrą. Nuvesiu kluonan, patysosi šalinėje ant šieno. – draudė jį močiutė.
  • Eisiu, aplankysiu dar tuos, kurie liko, – nesidavė perkalbamas – Paskutinį kartą pagrajinsiu. Jau traukia mane žemelė…
  • Neįsikalbėk, Sutkau, smerties, – įsiterpė teta Marijona. – Kiek prisimenu, tai vis toks ir toks, nei sensti, nei ką…
  • Nešnekėk dykosios, – pertraukė Sutkus. – Baigias mano kelionės. Jau ir taip per ilgai užsibuvau šioje ašarų pakalnėje…

Močiutė, teta ir aš palydėjome senolį muzikantą ir jo vedlę iki kiemo vartų. Atsisveikindama močiutė  kreipėsi į mergaitę:

  • Nevesk, vaikelyt, Sutkaus Žilinkynėn, Dubinskynėn, Ambrasynėn, dabar ten ne mūsų vieros ir svetimos pakraipos žmonės gyvena. Nereikia jiems jūsų grajaus ir dainų.
  • Ačiū, dėdien, kad perspėjot, – atsiliepė Sigutė. – Mes apsiklausinėjam, apsižūrim pas ką galim užeiti.

Atsiliepė ir Sutkus:

  • Ale paminėsit mano žodį, pasprings krauju tironai. Anksčiau ar vėliau ateis jiems galas. Tik aš šito nesulauksiu.

Uždėjęs ranką ant mergaitės peties pridūrė:

  • O tu, Sigutėle, sulauksi. Tikrai sulauksi. Na, eime! Sudie…

Nujautė senasis muzikantas, kad tai paskutinė jo kelionė. Neužilgo išgirdom, kad Sutkaus jau nebėra. Kažin ar mirė jis savo mirtimi. Žmonės kalbėjo, kad juo susidomėjo stribai.

Dabar, kai klausausi atgijusių ir sugrįžusių tų rūsčių pokario metų dainų, tarp jų išgirstu tą jaudinančią „Palinko liepa“, man rodos, kad ji sudėta Sutkaus. Atminties akimis matau jį, akląjį muzikantą ir tyrabalsę dainininkę Sigutę, tikriausiai sulaukusią laisvos Lietuvos.

2022.07.22; 06:00                                                                    

SkaitomiausiosŽurnalisto užrašai

Rašytojas Vygandas Račkaitis. Nuotrauka iš asmeninio albumo

Nežinau, negaliu ir dabar paaiškinti, kodėl mums, ano meto berniūkščiams, taip rūpėjo šaudmenys, sprogmenys, ginklai. Tasai baisus karo palikimas. Kiekvienas tuomet svajojome apie šautuvo ar automato radybas, ardėme šovinius, deginom paraką. Neseniai praūžęs karas, griuvėsiais virtęs valsčiaus miestelis, geležine lavina kaimo vieškeliu praslinkusi kariuomenė, apkasai Simokų šile, regis, turėjo ir mums, kaip suaugusiems, priminti karo siaubą, turėjo būti atgrasūs aplinkiniuose šiluose ir pakelėse išmėtyti šoviniai, visokie sprogmenys.

Bet mums, vaikigaliams, magėte magėjo aptikti ką nors iš šaudančių, sprogstančių radinių, parsitempti namo, rūpėjo šaudyti, sprogdinti, nors dar nebuvome matę tų vėliau užplūdusių filmų, kur šaunieji raudonarmiečiai šaukia pergalingą „Ura! Za rodinu, za Stalina“, tratina iš  automatų ir kulkosvaidžių panikos apimtus hitlerininkus, taško juos granatomis. Tik vėliau tokių filmų, verčiančių gėrėtis rusų kareivių žygdarbiais, žudynių vazdais, prisižūrėjome į valias.

Turbūt mus, kaimo berniūkščius, tai šen, tai ten likusi kareiviška amunicija pirmiauia traukė kaip įdomūs, tegu ir pavojingi žaislai, nors tėvų buvo užginta prie tokių daiktų kišti nagus. Bet, matyt, uždraustas vaisius saldus. Neatbaidė net iš kai kurių kaimų pasiekusios žinios apie susisprogdinusius arba sunkiai susižalojusius vaikus. Neatgrasė žinojimas, kad karo palikime slypi mirtis.

Gerai prisimenu tą dieną. Daugelis sodiečių jau buvo nukasę bulves, klevai barstė paskutinius rudens nuauksintus lapus. Mes, didesni ir mažesni kaimynijos vaikai, tądien susibėgę krūvon laužo žarijose kepėm bulves, paišini ir laimingi skanavome šį pačių keptą patiekalą.

-O kad taip pakepinus lauže bombiukę ar miną, tai driokstelėtų –  šluostydamas nuo bulvių suodinas lūpas garsiai  svajojo Staniulių Julius pravarde Grūšnius. Mat mažesniems už save jis mėgdavo pasiūlyti „grūšnią“ – nykščio nagu pervažiuoti prieš plauką per pakaušį. Skaudžiai pešdavo tos jo „grūšnios“, tai stengdavomės jam neužkliūti.

-Galim pabandyti, – pritarė Grūšniui, – Turiu porą. Tokių su sparniukais…

Grūšniui ištarus  „davaj“ Majauskiukas nukūrė namo atsinešti paslėptų sprogmenų. Ilgokai jo laukėme. Jau ėmėme nekantrauti, ko jis taip ilgai nesirodo.Pagaliau sulaukėme, atkurnėjo suplukęs, sušilęs.

-Sunkios padlos, yra ką nešti, – kalbėjo padėjęs bulvienon maišą. – Pristvėrė mane mama prie darbo. Vos ištrūkau…

Paskui piktai pasižiūrėjo į savo sesutę, mano vienmetę Aneliutę ir jai pasakė:

-Ir  tavęs mama pasigedo. Galėtum drožti namo

-Kokių velnių čia smakso mažvaikiai, — rėžė Grūšnius  ir nuvėrė aštriu žvilgsniu mane, Aneliutę, Balsių Gražinutę.

-Reikės didelio laužo, padės pririnkti šakų, – užtarė mus Gražinutės brolis Valentas.

-Malkų tai reiks, – sutiko Grūšnius. lr  jau nekreipė į mus dėmesio. Jis kaip pats didžiausias ir stipriausias iš mūsų užsivertė maišą ant pečių   ir patraukė papievės taku Šeškupio link, kur karklų atvašyne nutarėme kurti  laužą. Mes pėdinom Grūšniui iš paskos. Bet dar nepasiekus Šeškupio, mūsų būrelis praretėjo, nežinia iš kur atsiradęs Balsys atšaukė sūnų ir dukrą iš nuakėtos bulvienos rinkti bulvių.

-Be darbo bindzinėjate, icliai. Dar kokių prajovų prasimanysite… – mestelėjo nueidamas.

-Kietas senis, – niurzgė Grūšnius, – velnias jį čia užnešė.

Likome keturiese: Grūšnius, Majauskiukas su Aneliuke ir aš. Šeškupio pakriūtėn pritempėm krūvą sausų šakų. Pačiame krūvos viduryje Majauskiukas ir Grūšnius padėjo dvi iš maišo ištrauktas minas, panašias į storas, juodas žuvis su sparnuotomis uodegomis.

Užkūrę laužą nusiritome šlaitu žemyn prie upokšnio, pabėgėjome už vingio, atsigulėme daubon. Laukėme ir vis nesulaukėme sprogimo. Nusibodo gulėti, manėme, kad ir laužas užgeso.

-Gal toms minoms ugnis nemačija?- ėmė abejoti Majauskiukas.

Bet vos jis ištarė tuos žodžius, apkurtino mus baisus trenksmas, pamatėme, kaip virš alksniukų iškilo pelenų stulpas, kažkas visai netoli nuo mūsų pliumptelėjo upelio vandenin.

Sprogimas. Slaptai.lt nuotr.

Kurį laiką aš nieko negirdėjau. Kai liovėsi spengti ausyse, pirmas mano išgirstas garsas buvo upelio gurgenimas. Toks skambus ir aiškus, lyg upokšnis gurgėtų many. Paskui, jau atkurtusį pasiekė mane džiugus Grūšniaus balsas:

-Po paraliais, brolyčiai, kaip trenkė. Turbūt ten duobė liko. Pažiūrėkim…

Taip pasakęs Grūšnius ėmė ropštis alksnių prižėlusiu šlaitu. Jam įkandin Majauskiukas ir kumšeliais trinanti ašarotas akis Aneliukė. Kažkodėl niekas nepagalvojo, kad sprogo viena mina, laužavietėje dar yra kita nesprogusi…

Buvau ir aš beeinąs ten, bet tiesiog keista ir nesuprantama, kas mane sulaikė. Kažkas tarsi paėmė mane už rankos ir neleido pajudėt. Gal ūmai užplūdusi baimė pakirto kojas. Gal… Sutrikęs, nebežinodamas ką daryti, likau stovėti slėnyje, prisiglaudęs prie seno apsamanojusiu kamienu alksnio.

Kai dingo iš akių mano kopanijonai ir aš buvau beatsitokėjąs nuo keisto sustingimo, vėl šiurpus sprogimas sudrebino žemę, vėl aš apkurtau ir iš baimės apsikabinau medį. Kada atsikvošėjau ir vėl išgirdau priartėjusio upokšnio skambesį, pirma į galvą atėjusi mintis kiek tik kojos neša bėgti iš čia. Paskui kniostelėjo: o kur Grūšnius, Majauskiukas, Aneliutė? Nepajutau, kaip užsikepurnėjau šlaitu aukštyn. Matau ir šiandien prieš akis atsivėrusį klaikų vaizdą. Slėnio pievoje raitėsi ir klykė krauju aptekęs Majauskiukas, netoliese kniūbščia gulėjo Aneliukė, gervogienuojuose tysojo Grūšniaus kūnas.

Mirties ženklas. Slaptai.lt nuotr.

Neprisimenu, kaip aš tada atsiradau namie. Perbalęs ir apsiašarojęs lemenau: sprogo, užmušė. Bet ir be mano aiškinimo žinia apie nelaimę žaibo greitumu apskriejo kaimą.

Prie Šeškupio, prie nelemtos laužavietės subėgę žmonės rado sumaitotą Grūšniaus lavoną, skeveldros kakton užmuštą Aneliukę, neišgelbėjo daktarai Majauskiuko gyvybės. Tą rudenį trys nedideli karstai buvo užberti smėliu kaimo kapinėse.

Vargu ar įmanoma suskaičiuoti, kiek Lietuvoje atėmė jaunų gyvybių, kiek pavertė invalidais karo palikimas – šaudmenys, sprogmenys.

2022.07.12; 08:41

SkaitomiausiosŽurnalisto užrašai

Rašytojas Vygandas Račkaitis. Nuotrauka iš asmeninio albumo

Pabeldusi į duris ir nedrąsiai įžengusi vidun moteris prabilo vokiškai. Močiutė ir aš supratome tik vieną žodį „brot“. Reiškia, ji prašo duonos.

Tą žodį kartodavo pirmąją pokario vasarą po kaimus duoneliaujančios, tapusios našlėmis ir benamėmis vokiečių moterys. Lietuvoje jos  gelbėjosi nuo bado. Kone kiekviena vedėsi vaikus. Mūsų ir kitų kaimų žmonės gailėjosi elgetaujančių moterų, ypač vaikų, sušelpdavo kuo galėjo. Duona, daržove, kartais pavilgo gabalėliu. Tik sunku būdavo visiems užtekti. Šliaužiojo po kaimus trofeičikai, duok jiems maisto, vaišink stribus, o ir tų duoneliaujančių moterėlių kone kasdien atsirasdavo.

Ne viena buvo ir pas mus atėjusioji. Prie jos glaudėsi kokių penkių šešerių metų berniukas. Išblyškęs it bulvių daigas, kažko išsigandęs, rodės, kad tuoj pravirks. Tačiau kojos iš po trumpų kelnaičių buvo nurudintos saulės. Vienos blauzda apvyniota neaiškios spalvos skuduru.

Močiutė iš podėlio atnešė riekę duonos ir gabalėlį sūrio, padavė vokietei. „Danke bestens! Danke bestens!“ Karštai dėkojo moteriškė. Plonu balseliu jai antrino berniukas.

-Kas vaiko kojai? – pasiteiravo močiutė, rodydama pirštu į aprištą jo blauzdą.

Moteris ėmė aiškinti, vis pabrėždama žodį „hund“, bet mes nieko nesupratome. Tada ji kelis kartus sugniaužė išskėstus rankos pirštus, ištarė „au au“, tapo aišku, kad berniukui įkando šuo.

Mano močiutė daug kam pagelbėdavo savo surinktomis vaistažolėmis, gydančiomis visokius negalavimus, skaudulius. Parūpo jai berniuko žaizda. Ženklais parodė, kad motina nurištų skudurą. Į  blauzdą suleistų šuns dantų žymės buvo užpūliavusios. Močiutė pasižiūrėjo, palingavo galva ir liepė palūkėti, iš kuparo paėmdė drobės atraižą, atkirpusi skiautelę ją ištepė kiškio taukais ir uždėjo ant žaizdos. Tos pačios drobės skivytu rūpestingai aprišo berniuko koją. Kol močiutė darbavosi, motina stovėjo šalia ir žiūrėjo ašarotomis akimis.

Žydinčių aguonų laukas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

-Užgis, dabar bus gut, – pasakė močiutė, įterpusi daug kam žinomą vokišką gut – gerai. Vokietė puolė bučiuoti rankos, bet močiutė spėjo ją pakišt po prijuoste.

-Užponavojo ruskis Prūsiją, vokiečius ubagais paleido. O kiek išžudė! Kas tas vokietkas iš namų išvarė? Gražiai gyveno, vaikus augino. Dabartės žebravoti, šunis lodyt tenka. Neduok tu, Dieve… – išėjus pavargėlei su mažu sūneliu, užjautė močiutė.

Kiek patylėjusi, prisiminusi praeitį ji toliau balsiai samprotavo:

-Kai pamisliji, tai geri buvo ir vokiečiai… Tiems ne duonos reikėdavo. Per aną karą, būdavo, įpuls trobon vokietis ir šaukia, duok jam špeken, ejer, buter. Neduosi, pats paims. O kur dar visokios pyliavos… Plėšė ir tie, kap dabar ruskis.Tik žinia, nevalia kaltinti tų moterėlių ir vaikelių. 

Mano močiutė užėjusioms vokietėms atkišdavo ką nors valgomo. Tačiau tą pavakarę, kai moteris su dviem mergaitėmis ir paprašė “brot“, močiutė skėstelėjo rankomis.

-Ar iš peklos šiandien jų!? Vienai daviau duonos, kitai bulvių, trečią su vaikais nuo pietų likusiu viralu pamaitinau, o ką šitoms duot? Duona pasibaigė, rytoj kepsiu, lašinių paskutinė puspaltė, tik spirgams liko. Iš kur čia visiems paimsi…

Vokietė, matyt, suprato, kad nieko nepeš. Jos žvilgsnis nukrypo į artipilnį burokų lupynų kibirą. Močiutė nemažai jų prilupo paraugti. Gestais pasiprašiusi leidimo ateivė pasirinko gal porą saujų lupynų ir įdėjo didesnės mergaitės pintinėlėn. Ji gal kokių aštuonerių metų, daugmaž su manimi vienmetė. Graži mergaitė, garbanoti šviesūs plaukai, didelės mėlynos akys. Jos sesutė dar maža, gal dar nė penkerių metų neturi. Gaila, kad močiutė joms nieko nedavė, tenkinosi tik tomis lupynomis. Matyt, ir močiutei pasidarė nesmagu, kad niekuo nesušelpė pavargėlių.

-Galėjau mergaitėms po kiaušinį duot, gal vištos padėjo, – prisiminė ji.

-Nubėgsiu tvartan ir pažiūrėsiu, – pasisiūliau aš. –Jei rasiu, tai pasivijęs atiduosiu.

-Pažiūrėk, – pritarė močiutė. – Jos gal dar neišėjo iš kiemo. Duok du. Kitus palik.

Aš tuoj pat išdūmiau į  tvartą, gūžtoje radau net penkis kiaušinius, visus juos sukroviau savo kepurėn ir  bėgau vytis vokiečių. Motina ir mergaitės nustebusios atsigręžė, sutrikęs ištiesiau kepurę su kiaušiniais didesniajai vokietaitei ir iškaitęs pralemenau:

-Prašau, imkite…

Kryžių kalne. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Mergaitė šypsojosi ne tik lūpomis, bet ir savo didelėmis dangiaspalvėmis akimis. Šypsojosi ir motina. Abi kažką kalbėjo, supratau tik tiek, kad dėkoja. Stovėjau išraudęs laukiau, kad tik greičiau pasiimtų kiaušinius. Nežinau, kodėl aš taip susidrovėjau. Gal todėl, kad pirmąkart savo gyvenime daviau išmaldą. Ir dar savo bendraamžei mergaitei… Bet kai parbėgau namo, krūtinėje buvo lengva, kaip visada, kai padarai ką nors gero. Gerai, kad močiutė nepaklausė, kiek daviau. kiaušinių, būčiau turėjęs meluoti.

Nežinau, kokiais keliais vokietės pasiekdavo Suvalkijos kaimus. Gal jos iš nusiaubto Karaliaučiaus krašto, tapusio Kaliningrado sritimi, pėsčiomis leisdavosi varganon kelionėn. Gal rizikuodavo važiuoti traukiniu, dauguma jų tapdavo trofeičikų aukomis. Nesaugu buvo vokiečių moterims ir Lietuvoje. Jos vengė rusų kareivių, bijojo ir stribų, grėsmingiausi joms buvo trofeičikai. Susidūrus su jais neretai vokietukai vaikai tapdavo našlaičiais. Beje, rusų rašytojas, buvęs karo krespondentas Ilija Erenburgas, šlovindamas raudonarmiečius ragino negailėti fašistų, pasinaudoti ir jų moterimis…

Nemažai našlaičiais likusių vokiečių vaikų užaugo Suvalkijos sodžiuose, turėjo globėjus, buvo įvaikinti. Įvairiai klostėsi jų likimai. Kai kurie liko nesužinoję, kokios jie tautybės.

Liūdnos, dramatiškos vertos romanų tos pokario istorijos. Prisiminiau kapelį po sena laukine kriauše ant Šešupės kranto. Atsirado tas kapelis iš po vienos vasaros nakties. Mokančiam vokiečių kalbą Ambrasų Andriui pavyko prikalbinti paklaikusią iš sielvarto, vaikštančią po kaimą ir nešiną negyvu kūdikiu motiną palaidoti  lavonėlį. Arčiausiai gyvenusios kaimo mergaitės panoro prižiūrėti tą kapelį, kasmet sodindavo gėles, puošdavo.

Kai po daugelio metų lankiau jau vargiai beatpažįstamus Gulbiniškius, neradau senolės kriaušės, nė žymės, kur būta kapelio. Tarp vėjo šiurenamų smilgų ryškiai raudonavo kelios laukinės aguonos. Gal jos saugo anų šiurpių ir kruvinų laikų paslaptį?

2022.07.11; 09:00

Žurnalisto užrašai

Rašytojas Vygandas Račkaitis. Nuotrauka iš asmeninio albumo

Mano vaikystės kaimas – Gulbiniškiai, pabiręs viensėdžiais abišaliai geležinkelio. Kelios sodybos kiek atokiau, tarp jų ir mano močiutės, šliejosi prie Šešupės. Tačiau visi mes, gulbiniškiečiai, girdėdvome, kaip šaižiai ūkčioja garvežiai, bilda vagonų ratai, vargu ar buvo toks kiemas, iš kurio nesimatytų Suvalkijos lygumose iškilaus geležinkelio pylimo, juo riedančų traukinių. Riedėdavo traukiniai dieną ir naktį, atsklindantys geležinkelio garsai buvo įprasti, kaip gaidžių giedojimas, šulinio svirties girgždėjimas ar medžių lapų šnaresys.

Mus, kaimo vaikus, domino geležinkelis, atbėgdavome iš arčiau paspoksoti į iš slėpiningų tolių prošal pralekiančus traukinius, bandydavome suskaičiuoti vagonus. Pasitarnaudavo traukiniai meškeriotojams, visiems kaimo berniūkščiams. Padėjus ant bėgių vokišką pfenigį, iš monetos telikdavo plonas lakštelis, labai tinkantis meškerės svareliams.

Pirmaisiais pokario metais labai padažnėjo traukinių važiavimas. Vokietijos pusėn bildėjo pustuščiai vagonai ir platformos, grįždavo atgal į Rusiją sunkiasvoriai sąstatai. Neretai juos tempdavo net du garvežiai. Traukinio priekyje puikuodavosi aprūkęs Stalino portretas, paskutinio vagono tambure kiurksodavo ginkluoti palydovai, kareiviai, saugantys tuos kryžmai lentomis užkaltomis durimis rūdžių spalvos vagonus, stropiai brezentu uždangstytas platformas.

  • Šitiek traukinių veža, vis veža, viską ištarabanys iš Karaliaučiaus. Vokiečiai buvo bagoti… Dabartės liks kaip pūstynėj… – porino dėdė Andrius.

Stebino, ypač vaikus, ant prekinių, belangių vagonų stogų važuojantys žmonės. Vasara, karšta, jie vilki nušiurusiomis, kareiviškomis, bet be antpečių milinėms, ant galvų žieminės kepurės. Kas jie tokie, netrukome sužinoti. Tai buvo trofeičikai. Taip sodiečiai praminė rusus, kurie geležinkeliais į karo nusiaubtą Karaliaučiaus kraštą, ten apgriuvusiuose, be šeiminkų likusiuose namuos ieškojo kokių nors vertingesnių daiktų ir su pilnais „trofėjų“ maišais grįždavo į savo plačią tėvynę. Bala žino, kokie tai buvo žmonės, ar demobilizuoti kareiviai, ar vagys, valkatos, plėšikai?.. Visi jie buvo atgrasūs, įžūlūs, žiaurūs. Visko prisiplėšdavo okupuotame krašte. Tik nerasdavo maisto. Jo prasimanydavo Lietuvoje, valkataudami pageležinkelio kaimuose. Tada ir pažinome trofeičikus, susidūrrėme akis į akį.

Trėmimų traukinys. Slaptai.lt nuotr.

Iššokę iš traukinio jie išsiskirstydavo, pakiemiais slankiojo pavieniui, tykodavo ką nors valgomo nugvelbti, vištai ar žąsiai nusukti kaklą, nudobti ėriuką. Kai nepasisekdavo pavogti, trofeičikas eidavo į triobą, jeigu rasdavo moteris ir vaikus, tai įžūliai reikalaudavo maisto, o jei  būdavo troboj ir vyrų, tardavosi gražiuoju, prašydavo lašinių, duonos, tabako, degtinės. Už tai mainais kokį nors „trofėją“ iš savo suodino maišo pakišdavo.

Nekentė, bijojo kaimų žmonės šitų perėjūnų. Pradėjo rakinti tvartus ir svirnus. Niekieno nebaudžiami trofeičikai galėjo nužudyti, padegti namus, smurtauti. Iš pageležinkelės sodžių sklido baugios žinios apie trofeičikų piktadarybes. Ypač baiminosi gulbiniškietės, kai sužinojo, kas nutiko gretimo Alksnėnų kaimo gyventojai, našlei Pranienei. Pasisotinusiems trofeičikams prireikdavo ir moterų…

Labai bijojo trofeičikų ir mažyliai vaikai. Mat, jeigu kuris užsiožiuodavo, jam būdavo pagrasinama:

  • Aš tau parėksiu! Ateis trofeičikas ir įsikiš tave  maišan.

Trofeičikas buvo kur kas baisesnis ir tikresnis už pasakose gyvenančią raganą. Jisai dažnai pasirodo kaime, yra visų matomas ir tas suodinas jo maišas toks didelis…

Prisimenu pas mus atėjusį trofeičiką. Nepasibeldęs, plačiai atlapojęs duris jis įvirto trobon, kažką pasakė rusiškai ir nusiėmęs nuo pečių išpampusią, neaiškios spalvos kuprinę atsisėdo ant uslano, vėl prašneko. Veidas apšepęs, net pajuodijęs nuo saulės, nušiurusi, pusiau kareiviška apranga. Močiutė ir aš dar nemokėjau rusiškai kalbėti, tai be dėdės Andriaus nebūtume susišnekėję ir žnoję, ko jis nori. Trofeičikas iš savo kelnų kišenės ištraukė laikrodį. Metalinė apyrankė iš juodo, žalsvos rodyklės, skaitmenys. Nuostabus laikrodis. Tačiau dėdė atkakliai purtė galvą. Nesusigundė jis tuo laikrodžiu.

  • Prašo litro samagonkės, neprasidėkim… – trumpai paaiškino dėdė močiutei.

Neįpiršęs  laikrodžio trofeičikas iš užančio ištraukė blizgančią su violetine gėle sagę, ją pavartalojęs delne atkišo močiutei.

  • Nereikia, nereikia man vogtų daiktų! – kratėsi ji už dešrą siūlomos puošmenos.
  • Atpjauk bryzelį lašinių, kitaip neatstos… – įsiterpė dėdės Andriaus balsas.
Dabartinio Kaliningrado simbolis – tankas

Kai močiutė suvyniojusi į laikraščio skiautę gabalėlį lašinių padavė trofeičikui, jis stvėrė ir įbruko jį kuprinėn. Ten pasikuitęs ištraukė keistą keturkampį balto fajanso indą  ir padėjo ant stalo. Ant indo antvožo pūpsojo mėlyna silkė. Visai kaip tikra, tik paimk ir valgyk. Ant vieno indo šono didelėmis raidėmis užrašyta: „Marinirte Heringe“. Močiutė bandė grąžini davėjui, bet dėdė ją sudraudė:

  • Tegu būna, tu neimsi, kitam įbruks. Be to, jis ne ubagas, nėr čia ko lašinius dykai dalyt.

Į klausimą, iš kur gaunąs tokių daiktų, trofeičikas atsakė:

  • Ja s fašistami vojaval. Vsie viešči svoej krovju zarabotal.

Trofeičikui išėjus, kambaryje dar kurį laiką tvyrojo sušutusių autų, machorkos ir dar kažkam priklausąs kvapas.

Ačiū Dievui, šitas mano atmintyje likęs susitikimas su trofeičiku buvo taikus. Negaliu pasakyti, kiek laiko tęsėsi jų valkatavimas Lietuvos kaimuose. Gal mėnesį, kitą. Kolei buvo trofėjų karo nusiaubtoje Prūsijoje.

2022.06.22; 17:24

 

SkaitomiausiosŽurnalisto užrašai

Rašytojas Vygandas Račkaitis. Nuotrauka iš asmeninio albumo

Jau mažai belikę senolių, galinčių papasakoti apie patirtus praėjusio  karo baisumus. Baimėje  augo, gyveno turėjusi paklusti okupanto valiai pokarinė karta. Partizanų kovos, tremtinų, politinių kalinių kančios, kitaminčių  persekiojimai… Nyku ir liūdna, prisiminus tas slogias dienas.

Smurtas ir priespauda, skaudžios netektys drumstė vaikystės džiaugsmus, visi buvome kaustomi baimės. Bėgantis laikas neištrina iš atminties tų pačių dramatiškiausių  pokario  istorijų. Manau, kad mano  bendraamžiai, tos jau išeinančios pokario metų kartos atstovai, buvę okupacinio režimo liudininkai daug ką galėtų papasakoti. Atminties akimis matau save, mažą berniūkštį pokarinės Lietuvos kaime, kur teko patirti okupantų smurtą ir melą. Matau ir  to smurto vykdytojus sužvėrėjusius stribus, plėšikaujančius buvusius rusų kareivius, kuriuos mano kaimo žmonės vadino trofeičikais. Matau duoneliaujančias vokiečių moteris, išniekintus partizanų kūnus, ašarotas tremiamų kaimynų akis…

Nusprendžiau pasidalinti tais prisiminimais su skaitytojais.

Vygandas RAČKAITIS                   

ABLAVAS (1)

Šitą žodį rašau taip, kaip jį tardavo sunerimę ir išsigandę mano kaimo žmonės. Ką jis reiškia sužinojau tą vasarą, kai karas jau buvo pasibaigęs, mūsų krašte ėmė šeimininkauti rusai. Tada mažai betrūko, kad likome gyvi, nesušaudyti.

Karo dienų ir įvykių aš neprisimenu. Buvau dar per mažas suvokti aplink esantį pasaulį. Menu tik mane labai bauginusias, ieškančias padangėje skraidančių lėktuvų galingų prožektorių šviesas. Man atrodė, kad tos slankiojančios šluotos nušluos žvaigždes nuo dangaus ir visus mus paskandins tamsa. Dar prisimenu į pašešupio lankas nukritusį lėktuvą. Parašiutų šilkas pravertė kaimo merginoms, panorusioms pasisiūdinti nuotakos suknią.

Sovietinė patranka – Grūto parko eksponatas. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Nuslinkus karo pavojams sodiečiai kibo į ūkio darbus. Niekas nenujautė, kas laukia pasibaigus karui, nesitikėjo, kad bus pralieta daug  kraujo, degs sodybos, kone į kiekvienus namus belsis mirties  grėsmė. O tas įvykis, susijęs su žodžiu ablavas, įsirašė į mano vaikiškos galvelės atmintį taip ryškiai ir detaliai lyg tai būtų įvykę vakar.

Močiutė ir kartu su ją gyvenantis dėdė Andrius džiaugėsi geru rugių derliumi, užderėjo ir vasarojus. Tą dieną vežėme rugius į kluoną. Dėdė Andrius iš gubų nešė rugių pėdus vežiman, ten juos tvarkingai sukraudavo močiutė, jos padėjėja buvo kaime atostogaujanti  gimnazistė, mano sesė Laimutė. Talkino ir pas mus atvažiavusieji svečiai, teta Bronė ir jos vyras Povilas. Grėbė šiaudų padraikas ir nešė pagrėbstus  į vežimą. Tik mudu su jų sūnumi Mindaugėliu nežinojome ką veikti, bet buvome kartu su dirbančiaisiais.

Su Mindaugėliu aš greitai susidraugavau. Jis gal tik kokiais metais už mane vyresnis, jau ėjo mokyklon. Mane labai juokino tai, kad jis bijojo varlių. Mindaugėlis man pasakojo, jų namuose Kauno Žaliakalnyje šeimininkauja raudonieji, tėvelis labai bijąs rusų. Užtat ir atvažiavę pas  mus į Gulbiniškius, gal čia jų niekas neieškos.

Vakarop darbas buvo baigtas, į kluono šalinę sukrauti paskutiniai rugių pėdai. Dėdė Andrius iškinkė arklį, išstūmė tuščią vežimą į kiemą ir išsivedė Bėrį į ganyklą. Netrukus sugrįžo kažko sunerimęs. Pasakojo, sutikęs Petronių Vytelį , kuris sakė, kad kaimą supa kareiviai, o po sodybas pasklidę stribai, ieško vengiančių tarnauti Raudonojoje armijoje vaikinų. Ablavas! Vytelis bėga slėptis miškan. Tada pirmą kartą išgirdau tą mįslingą rusišką žodį, reiškiantį kažką baisaus ir lemtingo. Mūsų kauniečiai svečiai labai nusigando, matyt, žinojo kas yra tas ablavas.

  • Bėk slėptis ir tu, Poviliuk, – paliepė Bronė savo vyrui. Tasai nieko nelaukęs, tiesiai per ražienas nužingsniavo į artimiausią alksnyną.
    Nuotrauka, kurioje užfiksuoti 1945 m. gruodį Žagarės aikštėje išniekinti partizanų kūnai. Lietuvos ypatingasis archyvas

Saulė jau sėdo už vėjo plaikstomų pakluonės gluosnių, parausvėję spinduliai tryško pro mirguojančius lapus, kažko neramiai raibuliavo kiemą apklėtę  šešėliai. Nepamačiau, kaip ir iš kur atsiradę įvirto trobon trys vyrai. Du kareiviai ir trečias pusiau kareivis, apsirengęs nei šiaip, nei taip. Kareiviškos kelnės, auliniai batai ir baltų naminių siūlų megztinis. Garbanoti, vario spalvos plaukai sulipę nuo prakaito, blizgantis raudonas veidas. Jis kalbėjo lietuviškai, kamantinėjo, ar nėra šauktinių į kariuomenę, ar nesislepia pas mus fašistai, banditai. Panoro apžiūrėti visus kambarius. Pravėrus seklyčios duris, įsibrovėlių akys nukrypo į stalą, kur gulėjo atversta knyga ir paauksuotais rėmeliais akiniai, ant kėdės atkaltės kabojo gražus tamsmėlis švarkas. Raudonplaukis spoksojo artyn priėjęs prie stalo, paskui atsigręžė ir nuvėręs akimis dėdę Andrių  užriko:

  • Kieno šita drapana? Kur slepiasi tas buržujus?
  • Nėra pas mus jokių buržujų,- sutrikęs aiškino dėdė. – Švarką aš pirkau turguje, ketinau nešti pas siuvėją pataisyti…
  • Nekalbėk jerundos, svolačiau! – Plyšojo įširdęs raudonplaukis. Jis išsitraukė po megztiniu už diržo užkištą revolverį ir juo mostaguodamas liepė visiems mums išeiti į kiemą. Stot visiems prie vežimo, – komandavo buržujų ieškotojas. – Greičiau, greičiau, jabujamat.

Negirdėjau, ką kalbėjo dėdė Andrius, teta Bronė, nes mūsų Sargis ėmė pašėlusiai skalyti, tiesiog draskytis nuo grandinės. Šuns lojimas, matyt, erzino atėjūnus. Krūptelėjau išgirdęs paeiliui du šūvius ir pamačiau, kaip Sargis persivertė kūliais ir sudribo ant žemės. Jis dar bandė kelti galvą, laižyti iš šono alvantį kraują, bet jau neįstengė ir išsitiesė visu kūnu.

  • Vot tak, svolači, – žvarbiu balsu pareiškė egzekutorius, – jei nepasakysite, kur slepiasi tas pabėgėlis, jūs būsite sušaudyti. Poniali?

Nustėrę iš baimės tylėjome. Suklupusi močiutė, apglėbusi mane ir Mindaugėlį, ėmė maldauti:

  • Šaudykit mane, bet vaikus palikite gyvus… Bijokit Dievo!..
  • Raudonplaukis atsigręžė į atokiau stovėjusius kareivius ir kažką jiems rusiškai pasakė. Jie nusiėmė nuo pečių šautuvus ir prisiartino.
  • Skaičiuoju iki trijų, – vėl sugergždė baudėjo balsas, – jeigu tas jūs globotinls brangesnis už  pačių gyvybę, tai žinokitės…  Vienas!..

Jis mostelėjo kareiviams rankoje laikomu revolveriu. Tie atstatė šautuvus ir nukreipė į mus jų vamzdžius. Už jų nugarų skaudžiai tavaravo  kraujo spalva pražydę močiutės jurginai. Aš paleidau savo dūdas, garsiai  pravirko Mindaugėlis, tyliai ašarojo mano sesė Laimutė. Dar neištarus lemtingo du, išgirdom slopų  tetos Bronės balsą;

  • Palaukite, aš einu jo ieškot.

Taip pasakius ji sparčiai nužingsniavo link alksnyno  šaukdama „Povilai, Poviliuk“. Jai iš paskos panorusį bėgti  Mindaugėlį raudonplaukis stvėrė už sprando ir bloškė mane glėbiančiai močiutei. Pasakė:

  • Bachuras tegu… Visi stovėkit ir laukit. Nė iš vietos! Jei negrįš, sušaudysiu…

Stovėjome mes ilgai. Baisiai ilgai. Atrodė, kad nesulauksime nė Bronės, nė Povilo.

Seime kadaise buvo surengta paroda „Karas po karo”, pasakojanti apie Lietuvos partizanų kovas su sovietiniais okupantais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kareivai pakabino ant peties šautuvus, vienas dūmijo iš laikraščio susuktą machorką, kitas sėdėdamas ant šulinio rentinio gliaudė saulėgrąžas, lukštai biro į šulinį. Tik raudonplaukis nenurimo, žingsniais matavo kiemą ir vėrė mus plėšrūno žvilgsniu.

Teta Bronė grįžo kartu su Povilu. Jį pamatę „ablavsčikai“ pripuolė prie jo it vanagai prie savo aukos. Neleido nei atsisveikinti, nei pasiimti to išdaviko švarko ir akinių.

Daugiau jau niekada nematėme Povilo. Kaip ir rytojaus dieną išvažiavusios tetos Bronės su Mindaugėliu. Po kiek laiko pasiekė žinios, kad Povilas mirė nukankintas kalėjime, mirė ir Bronė išvežta į Sibirą. Mindaugėlį priglaudė vaikų namai, jo likimas nežinomas.

Ablavas… Paskui, kai tik pasklisdavo žinia apie prasidėjusį ablavą, močiutė imdavo žegnotis, o dėdė Andrius virpančiais pirštais kimšdavo tabaką į riestu cibuku pypkę.

2022.06.01; 07:00