Vytautas Bruveris. Nauja Rusijos invazijos banga – jau čia pat?

Jie dar kartą bandys pulti iš visų pusių ir visa turima jėga, parodyti, kad „galim pakartot“. Ar Ukraina tam pasiruošusi? Ar tam pasirengę jos sąjungininkai Vakaruose?

 

Taip prognozuoti bei klausti buvo galima jau senokai. Tačiau nuo invazijos į Ukrainą pradžios neregėta Rusijos teroro banga prieš Ukrainos miestus šią prognozę bei klausimus tik dar labiau sustiprina.

 

Žinoma, dabartinės raketų ir dronų smūgių bangos visiems didiesiems miestams Rusijos propagandos pateikiami tik kaip kerštas už Krymo tiltą.

 

Iš Kremliaus viršūnių sklidę grasinimai smogti tiesiogiai tiems, kurie esą yra „atsakingi“ už „šį teroro aktą“, leido spėti, kad grasinama asmeniškai aukščiausiai karinei, politinei ir specialiųjų tarnybų vadovybei.

 

Pagrindiniai taikiniai, suprantama, du – prezidentas Volodymyras Zelenskis ir kariuomenės vadas Valerijus Zalužnas.

 

Bet ir be šių grasinimų ir dar gerokai iki sprogimo ant Krymo tilto jau senokai buvo akivaizdu, kad tai – vienas iš nedaugelio būdų, kaip Kremliui, be branduolinių smūgių, dar labiau eskaluoti padėtį ir pasiekti kažkokią „ryškesnę pergalę“.

 

Taigi, tokie masiniai smūgiai tebuvo tik laiko klausimas.

 

Tačiau smūgis Krymo tiltui, be abejo, tapo papildoma tokių teroristinių išpuolių „legitimacija“.

 

Kol kas dar neaišku, ar per šią teroro aktų bangą Rusijai pavyko nužudyti ar bent sužeisti ką nors iš aukščiausių politinių ar karinių pareigūnų.

 

Pats prezidentas V.Zelenskis akimirksniu paskelbė kreipimąsi į tautą, kurį tyčia ir demonstratyviai įrašė prie savo administracijos durų, atviroje gatvėje, kai ant miesto dar krito raketos.

 

Gali būti, kad Rusija jei ir taikėsi kur nors ta kryptimi, tai ir nepataikė.

 

Tačiau akivaizdu, kad ne mažiau svarbūs „taikiniai“ buvo kritinė infrastruktūra ir didžiausios civilių susibūrimo vietos. Juk Kyjivui smogta per pačius rytinius transporto kamščius, nukentėjo mokslo įstaigos, į kurias kaip tik rinkosi vaikai ir jaunimas.

 

Tai – senos Rusijos taktikos, labiausiai iki šiol taikytos Donbase, tąsa, tik žymiai didesniu ir žiauresniu mastu.

 

Griaunant kritinę infrastruktūrą, stengiamasi kiek įmanoma labiau pakirsti šalies ir visuomenės galimybes normaliai gyventi ir funkcionuoti – teisingiau, siekiama sukurti sąlygas kuo gilesnei ir platesnei humanitarinei krizei. Galutinis tikslas – humanitarinė katastrofa visos šalies mastu. Artėjant žiemai, šansai tai pasiekti taip pat didėja. Bent jau Donbase ta katastrofa, galima sakyti, jau dabar garantuota.

 

Tuo pačiu siekiama, kad iš šalies plūstelėtų nauji pabėgėlių srautai.

 

Kitas tikslas, tiesiog žudant civilius žmones ir griaunant gyvenamuosius namus, mokyklas, darželius, ligonines – teroro ir panikos atmosfera. Rusija tikisi, kad visuomenė to kažkada neatlaikys ir ims maldauti pasigailėjimo, spausti savo valdžią kuo greičiau tai „užbaigti“. Žinoma, Rusijos sąlygomis.

 

O galutinis tikslas – visos Ukrainos politinės struktūros griūtis ir chaosas.

 

Padariniai iki šiol buvo ir, akivaizdu, bus tik priešingi. Tačiau Kremliaus režimas, akivaizdu, tik didins apsukas šia linkme.

 

Tačiau kiek pagrįstas yra toks požiūris į vakarykštį Rusijos nusikaltimą, kuris jį vertina kaip režimo pasimetimo, desperacijos ir net nevilties ženklą? Negana to – kaip požymį, jog režimo agonija ir pabaiga jau visai netoli?

 

Žinoma, ilgalaikėje istorinėje bei strateginėje perspektyvoje taip ir yra. Teisingiau, toks ženklas ir kartu tos agonijos bei pabaigos variklis yra visas karas prieš Ukrainą, prasidėjęs 2014 m.

 

Tačiau akivaizdu ir tai, kad iki paskutinių tos agonijos fazių dar labai toli, o fašistiniu monstru tapusi diktatūra dar pajėgi visa tai smarkiai ištęsti.

 

Ir ji tai darys ne tik ir ne tiek branduoliniu šantažu ir tokiomis atakomis bei teroro išpuoliais – taip pat ir prieš Vakarus. Darosi beveik neabejotina, kad artimiausiu metu ji mes naujas pajėgas, žūtbūt bandydama perlaužti karo eigą mūšio lauke, ant žemės.

 

Rusijos pajėgos mėgins ne tik sustabdyti Ukrainos kontrpuolimą šalies rytuose ir pietuose, bet ir pačios vėl pereiti į puolimą visais frontais.

 

Dabar kol kas Rusijos kariuomenė daugiausiai puolamųjų pastangų sukoncentravusi Donbase – aršiausiai puolamas Bachmutas, Avdijivka, Marjinka, kiti Donecko aglomeracijos miestai.

 

Rusijai žūtbūt mėginant pralaužti Bachmuto-Soledaro ašį, ten vis naujas papildomas pajėgas turi mesti ir Ukraina, kas, suprantama, silpnina juos puolimą kitose vietose.

 

Ukraina stengėsi ir tebesistengia kuo greičiau atsikovoti kuo daugiau teritorijos iki rudens pabaigos ir žiemos, kuomet oro sąlygos maksimaliai apribos kovos veiksmų efektyvumą. Tikslas — atsiimti iki to laiko bent Chersoną, kuris užtikrintų šaliai gyvybiškai svarbų priėjimą prie jūrų.

 

Tuo tarpu Rusija dabar stengiasi kuo ilgiau išlaikyti spaudimą – iki to momento, kada į visus frontus galės mesti visus parengtus gyvosios jėgos, amunicijos ir kitokios geležies rezervus, mėgindama vis dėlto atsikovoti strateginę iniciatyvą.

 

Itin tikėtina, kad tai bus mėginimas pakartoti vasario mėnesio invaziją, tik prie buvusių įsiveržimo krypčių dar reikės pridėti ir Baltarusiją.

Iš ten veršis pirmiausiai Rusijos pajėgos, kurios kaip tik šiuo metu plūsta į mūsų kaimyninę šalį. Apskritai, šiomis dienomis paskebtas „bendros grupuotės” su Rusija kūrimas ir pačios Minsko diktatūros atviri grasinimai Ukrainai — vienas iš aiškiausių požymių, jog, greičiausiai, rengiamas toks plataus masto puolimas.

 

Labai tikėtina, kad vėl gali būti puolamas Kyjivas, Charkivas ir kiti miestai, vasarį atsidūrę invazijos smaigalyje.

 

Žinoma, galima sakyti, kad šioji antroji banga greičiausiai bus tokia pati nesėkminga, kaip ir pirmoji. Galbūt net dar nesėkmingesnė. Nes gyvoji jėga, paremta ką tik mobilizuotaisiais, bus žymiai prastenės kokybės patrankų mėsa, o ir artilerijos, amunicijos, įvairios technikos rezervai taip pat sukaupti jau, greičiausiai, gremžiant paskutinius dugnus.

 

Apie tai, kad visi Rusijos rezervai jau beveik išsemti, kaba ir ukrainiečiai ir pagrindinės Vakarų žvalgybos. Tačiau tas „beveik” dar gali kainuoti visiems labai daug.

 

Bet kokiu atveju reiškia, jog dabartinė kruvina mėsmalė bus dar didesnė ir kruvinesnė – taip pat ir Ukrainai.

 

Ukraina su dar didesniu įniršiu ir pajėgomis, net susilpnėjusiomis, bus siaubiama ir iš oro. Taigi, tai, kas Kijeve ir kituose didžiuosiuose miestuose vyksta šiomis dienomis, greičiausiai yra ne vienkartinė „akcija“, o tokių nuolatinių antskrydžių pradžia.

 

Sergejus Surovikinas, paskirtas naujuoju invazijos pajėgų vadu, kaip tik ir paskirtas greičiausiai dėl to, kad būtent taip šlavė nuo žemės paviršiaus Siriją.

 

O ir atominio smūgio – kad ir kokia nors „purvina“ bomba – galimybės tikrai neverta atmesti. Priešingai, ji tik didėja.

 

Apskritai, visas šis karas, prasidėjęs Kijevo Maidane prieš devynerius metus, mus mokė tik vieno – kai jau atrodo, kad blogiau ir žiauriai būti nebegali, atsitinka blogiau ir žiauriau.

 

Tad visų šių tamsių perspektyvų fone vėl tenka grįžti prie vienų iš pagrindinių klausimų – ar visam tam pasirengę Vakarai ir ką jie gali padaryt bei daro, kad tam užkirstų kelią?

 

Žinoma, vienintelis kelias – tik didinti sankcijų volą Rusijos ekonomikai ir paramą visų rūšių ginkluote Ukrainai. Pirmiausia – priešlėktuvine, kurios Ukraina prašo nuo pat pirmųjų invazijos valandų.

 

Iškalbinga, kad Vokietija vakar pagaliau suskubo suteikti pirmąsias priešlėktuvinės gynybos sistemas. Apie partiją savų sistemų Ukrainai paskelbė ir JAV. Reikia tikėtis, kad tai signalizuoja esminį lūžį ir visoje Vakarų ginkluotės tiekimo Ukrainai politikoje, kuri kol kas laikėsi „dozių“ ir „žingsnis po žingsnio“ principų.

 

Tačiau ne mažiau svarbus faktorius – Rusijai aiškiai ir nedviprasmiškai pademonstruotas pasirengimas tiesiogiai įsitraukti į karą, suduodant smūgius jos pajėgoms. Tai galbūt atgrasintų režimą nuo pačių bjauriausių ir žiauriausių kraštutinių veiksmų. Tačiau nebūtinai. Jis dabar tokioje fazėje ir tokios būklės, kad tiesiog nebegali sustoti kelyje į kruviną bedugnę.

 

Tačiau visi šie dalykai reikalauja vieno esminio lūžio Vakaruose – mentalinio. Kol ten visuotinai ir besąlygiškai nebebus suvokta – bent jau tarpe tų, kurie priima esminius sprendimus – jog su Rusijos režimu nebeįmanoma ne tik „derėtis“, bet net ir koegzistuoti šioje planetoje, tokių lūžių nebus.

 

Tačiau Ukrainos karas lėtai, bet užtikrintai stumia mus visus link to lūžio. Vis naujų žiaurybių ir kraujo sąskaita.

 

 

2022.10.11; 08:00