Artėjant Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šimtmečiui vis dažniau susimąstau apie mūsų tautiečių veiklą įvairiais laikotarpiais, kuriuose teko gyventi bei išgyventi.
Šiandien norėčiau paanalizuoti Lietuvos NVO veiklą ir jų poveikį politikos bei įstatymų leidybos formavime. Statistika skelbia, jog Lietuvoje yra daugiau kaip du tūkstančiai įvairaus tipo NVO, taigi viena organizacija tenka vienam tūkstančiui gyventojų. Daug tai ar mažai, spręsti ne man. Man yra svarbiau, kokia veikla ji užsiima ir kokią naudą sukuria visuomenei.
Tarpukario Lietuvoje nevyriausybinių organizacijų veiklos kryptys ir tikslai buvo nukreipti į tautinio atgimimo skatinimą, kultūros ir švietimo veiklą.
Aš manau, kad nevyriausybinės visuomeninės organizacijos, nepaisant vyriausybės ar politikų nepasitenkinimo, privalo vykdyti pasirinktų krypčių veiklas. Nagrinėjant Lietuvos NVO istorinį paveldą, galėtume daryti išvadas, jog jos turi gilias tradicijas, kurios skatino savanorystę, filantropiją ir altruizmą, remiant vaikus, neįgaliuosius, skurstančius ir t.t.
Dar Sąjūdžio laikais man teko garbė dalyvauti jos veikloje, nors tuometinė partinė nomenklatūra netoleravo mūsų veiklos, tačiau pirmieji laisvės spinduliai jau budino naujus jausmus.
Iki šių dienų vis dar dalyvauju NVO veikloje, todėl galiu teigti, jog turiu šiokią tokią patirtį. Mano asmeninė patirtis NVO veikloje daugiausia orientuota į šalies gynybą bei jos saugumą, todėl šioje srityje turiu daugiau žinių. Istoriniai faktai byloja, jog tarpukarių Lietuvoje labai aktyviai veikė paramos beglobiams ar mažai pasiturintiems vaikams auklėti bei patriotinio ugdymo stovyklų ar kt. renginių organizavimas. Dalinai šios organizacijos buvo remiamos valstybės, bet didžiausia parama buvo visuomeninio pobūdžio.
Dabartiniu metu vyriausybės ar politinės vadovybės požiūris į NVO nėra dalykiškas, bet turi komercinių arba kaip politinių dividendų šaltinio požymių. 1984 m. Lietuvoje veikė 5 sporto draugijos, 72 mokslinės ir mokslinės-techninės draugijos, 6 kūrybinės sąjungos (kompozitorių, architektų, rašytojų, žurnalistų ir dailininkų) ir 20 kitų įvairia veikla užsiimančių organizacijų, kurios Tarybų Sąjungoje veikė kaip jų padaliniai.
Menant sovietinį laikotarpį, kai visos „NVO“ buvo griežtai kontroliuojamos vienos partijos, kuriai tarnavo visos jėgos struktūros. Susidaro įspūdis, kad šiame bare nesame toli pažengę. Rinkiminės kompanijos metu visi kandidatai kalba apie šalies ir visuomenės klestėjimą bei socialinės atskirties mažinimą, glaudesnį valdančiųjų bei visuomenės bendradarbiavimą, tačiau po rinkimų vėl viskas gižta į savo vietas ir laukiama naujų pažadų, naujų geresnio gyvenimo pranašų Lietuvos padangėje.
Lietuvoje NVO veiklą reglamentuoja įstatymai. Keista, bet Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. kovo 24 d. nutarimu Nr. 330, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija atsakinga už bendruomenių ir nevyriausybinių organizacijų plėtros valdymo sritį. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vienas iš veiklos tikslų – formuoti bendruomenių ir nevyriausybinių organizacijų plėtros politiką, organizuoti, koordinuoti ir kontroliuoti jos įgyvendinimą. Kaip galima kuruoti nevyriausybinę organizaciją vyriausybine institucija? Nevyriausybinių organizacijų pagrindinis veiklos tikslas yra visuomenės intereso gynimas, viešosios gerovės kūrimas. Nevyriausybinių organizacijų poreikis atsiranda iš pilietinės iniciatyvos ir siekio spręsti iškilusias problemas bei patenkinti tuos, kurių nepajėgia aprėpti valdžios ir verslo sektoriai. Aktyvi ir pilietiškai organizuota visuomenė yra atsakingas, konstruktyvus ir pozityvus, pokyčius bei naujoves skatinantis visuomenės ir valstybės pažangos variklis. Panašiais žodžiais yra apibūdinama NVO veikla Lietuvos vyriausybės nutarime.
Mano supratimu, NVO turėtų kuruoti Lietuvos seime sudaryta komisija arba Lietuvos respublikos prezidentės paskirta komisija. Dabartiniu metu NVO finansuoja ir kontroliuoja Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Šiais metais Lietuvos savivaldybėms NVO finansavimui yra skirta 2 630 000 eurų. Finansavimas vyksta pateikus „Remti bendruomeninę veiklą savivaldybėse“ paraišką, pusę sumos projektui prašomų lėšų privalo turėti pats pareiškėjas. Dauguma NVO neturi lėšų ar turtingų rėmėjų, kurie finansuotų jų veiklą, todėl yra „pasmerkti“ vegetavimui, o ne aktyviai veiklai. Gaila, bet ten, kur skirstomos lėšos, atsiranda korupcijos apraiškų.
Kiek NVO yra patyrusių rašyti paraiškas pagal projektus, kiek garantijų, kad jų projektas bus finansuojamas ir t.t.? Čia atsiranda įvairių „gudročių“, kurie už tinkamą mokesti siūlosi padėti įforminti reikiamus dokumentus. Taigi galime daryti prielaidą, kad taip sukuriama dar viena palanki „dirva“ korupcijai ar nepotizmui klestėti. Kalbantis su politikais ar vyriausybės atstovais apie NVO dalyvavimą įstatymų ar valstybės valdyme, baigiasi tik pažadais, kad būsime kviečiami svarstymo etapuose ar bent supažindinti.
Tautos išrinktieji, pradėję savo valdymo erą, dažniausiai tampa protingiausiais ir viską suprantančias veikėjais, kuriems nereikia nei patarimų, nei pagalbos sprendžiant mūsų tautai ir valstybei dabarties bei ateities problemas. Tik bendromis pastangomis galėsime pasiekti norimų rezultatų idant Tauta galutinai „neišsivaikščiotų“. Penkiasdešimties metų sovietinė okupacija padarė savo juodą darbą mūsų sąmonėje, todėl ne tik mes, bet ir mūsų vaikai „paveldėjo“ abejingumą.
Šalyje vykstančiais politiniais ar ekonominiais procesais mes dažniausiai piktinamės ir reiškiame nepasitenkinimą tik savyje arba artimų draugų aplinkoje. Liekame įtakojami praeities baimių, jog esame per silpni ką nors pakeisti. Tik vienas bandymas sukilti prieš valdančiuosius prie Seimo buvo pasitiktas guminėmis kulkomis, taigi „atšaldė“ norą viešai reikšti savo nuomonę.
Rinkiminės kompanijos metu konservatorius Mantas Adomėnas padarė „užuominą“ reklaminiame plakate automagistralėje į Kauną pasitikdamas rinkėjus su šakėmis. Gal tai buvo „užuomina“ kuo reikia sklaidyti debesis?
2017.07.03; 06:15
