Esu dar gyvas istorinio įvykio liudininkas – Lietuvos pagrindinėje aikštėje (Lukiškių) griaunamas komunizmo simboliu laikomo Lenino paminklas, kurio ranka rodė iš kur teka saulė ir matomi KGB rūmai arba „pragaro vartai į šviesų rytojų“.
Tuo metu mes, šio įvykio dalyviai, patyrėme palaimą savo širdyse. Juk po tiek metų „išvaduotojai“, likusieji čia ir „padėjusieji“ mums statyti „šviesų rytojų“, – dingsta. Pagaliau pajutome savyje „saldų žodį“ Laisvė. Tvirtai tikėjome, jog ši aikštė taps Lietuvos laisvės simboliu, pasitarnaus pilietiškumo bei tautiškumo ugdymui ir simbolizuos Lietuvos daugelio šimtmečių kovas už laisvę ir nepriklausomybę.
Praėjo 27-eri metai nuo tos dienos, o aikštėje nors ir nebėra paminklo komunizmo stabui, tačiau jo dvasia, matyt, vis dar klaidžioja ir trukdo įkūnyti kovų už laisvę simbolio įamžinimą. O gal tai tik konkrečių asmenų valia? Gal tai „penktosios kolonos“ misija?
Manau, jog monumento su Vyčio simboliu įamžinimas Lukiškių aikštėje būtų idealus ir priimtinas visoms Lietuvą gynusioms kartoms.
Suprantu, kad per ilgai buvo laukiama aikštės rekonstrukcijos, priežastys buvo įvairios ir daugiau subjektyvios nei objektyvios, tačiau dabar, artėjant Lietuvos demokratinės respublikos šimtmečiui, būtų šventvagiška trukdyti Lukiškių aikštės rekonstrukcijai su reprezentaciniu monumentu kaip pagrindinės Lietuvos aikštės su laisvės simboliais.
Negaliu paaiškinti Vilniaus miesto mero ir ministro pirmininko bei kultūros ministrės požiūrio į laisvės monumento pastatymą, kuris yra finansuojamas privataus visuomeninio fondo pinigais. Laiko iki garbingo jubiliejaus liko nedaug, todėl visuomenininkai nori, kad jiems nebūtų trukdoma įvykdyti savo projekto. Klausantis minėtų politikų motyvų dėl monumento statybos tikslingumo ir aktualumo peršasi išvada, jog šie politikai nėra lojalūs garbingai Lietuvos istorijai arba yra klaidinami savo aplinkos rato tarnautojų.
Abu atvejai yra apgailėtini ir nepateisinami. Tokie veiksmai tik patvirtina „silpnosios galios“ poveikį į valstybės įvaizdžio bei tautiškumo destrukciją. Šiandien mes vis dar stebimės, jog Lietuvą paliekančiųjų vis daugėja. Mano nuomone, viskas yra dėsninga, jeigu Lietuvoje nieko nebeliko garbingo ir sektino. Tai kam reikia aukotis ar ką nors aukoti, vardan ko?
Mes, vyresnioji karta, dar menam mūsų tėvus ir senelius, kurie aukojosi dėl laisvos Lietuvos, kurie ir mus auklėjo ta dvasia, kur dvasingumas buvo viršesnis, o parsiduoti vardan savo asmeninės gerovės buvo nuodėmė ir gėda.
Mano galva, Lukiškiu aikštė be Vyčio monumento – tai kaip bažnyčia be altoriaus. Nesu pranašas, bet, jeigu mūsų požiūris į žmogaus ir valstybės pagarbą nesikeis, tai Lietuvos ateitis bus liūdna. Šių dienų aktualijas turime suvokti dabar ir čia bei imtis ryžtingų darbų, todėl kiekvienam reikia pradėti nuo savęs, t. y. vadovautis moralu „ką aš padariau, kad visiems būtų geriau, o ne ką aš laimėsiu, jei aš ką padarysiu“. Keista, bet tai, kas vyksta yra akivaizdu: daugiau kaip šimtas parlamentarų pasirašė už piliečių iniciatyvinės grupės rezoliuciją, pritariančiai minėto memorialo ir Vyčio paminklo statybai Lukiškių aikštėje.
Tačiau sprendimų dėl tolesnio projekto vykdymo vis nėra. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucija Lietuvos Seimas yra aukščiausia valstybės valdymo kontrolės institucija. Peršasi išvada, jog Lietuvoje yra lengviau nušalinti šalies prezidentą, nei pritarti visuomenės norui pastatyti tautiškumą vienijantį simbolį Lukiškių aikštėje minint Lietuvos demokratinės respublikos šimtmetį.
Netolimos praeities istoriniai įvykiai liudija, kad tarpukario Lietuvoje 1930 metais, minint LDK didžiojo kunigaikščio Vytauto 500 mirties metinių progą, beveik kiekviename Lietuvos bažnytkaimyje buvo garbės reikalas savo jėgomis pastatyti paminklą didžiąjam Vytautui.
Istoriniai šaltiniai nenurodo, jog tuomet kas nors šiai idėjai trukdė ar siūlė sudaryti kūrybines grupes dėl vietovės projektavimo ar paminklinių skulptūrų bei jų išraiškos formų.
Taigi jei artimiausiu metu nebus priimtas palankus sprendimas memorialo su Vyčio paminklu statybai, tai Lietuva švęs šimtmetį be reprezentacinės visai šaliai reikšmingos vietos.
Gal tada perduokim idėją ir paminklą kitiems Lietuvos miestams, tą norą jau pareiškė Kauno ir Klaipėdos miestų merai. Lai gėdos šešėlis, kaip ir „komunizmo šmėkla“, persekios tuos atsakingus asmenis, trukdžiusius įgyvendinti šį patriotinį projektą Lukiškių aikštėje.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
2017.04.28; 19:06
