2012 m. spalio 19 d. Seime surengta konferencija „Lietuvos valstybės atkūrimo darbai“. Konferencija buvo skirta Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo uždavinių įgyvendinimo 20-mečiui ir pirmojo atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovo Vytauto Landsbergio 80-mečiui paminėti.
Kalbą apie valstybės atkūrimo darbus ir istorijos reikšmę jaunajai kartai pateikė “Dešiniosios minties centro” narys Vytautas Keršanskas. Čia skelbiamas visas tekstas.
Gerbiami svečiai, mieli tautiečiai,
Pirmiausia naudodamasis proga noriu jaunimo vardu pasveikinti asmenį, kurio vardas ir žodžių junginys Lietuvos nepriklausomybei yra neatskiriami. Tai, profesoriau, sveikinimas jums nuo viso Lietuvos jaunimo.
Man didelė garbė kalbėti čia tarp tokių svečių ir tokiai auditorijai. Kaip visada jaunimas tokioje situacijoje neša kiek kitokią pareigą. Aš negaliu pasakoti apie įvykius, kurie vyko prieš 20 metų, nes tada dar mokiausi vaikščioti. Aš tik galiu papasakoti apie tai, kokią reikšmę tie įvykiai turi ateičiai, jaunimui.
Kiekvienas valstybinės reikšmės įvykių minėjimas nėra tik žmonių, juose dalyvavusių, reikalas. Anaiptol, istoriniai mūsų tautos ir valstybės puslapiai yra kur kas aktualesni tiems, kurie dar ateis. Juk būtent jaunimas visada buvo ir bus savo Tėvynės vėliavnešys, jos puoselėtojas ir saugotojas. Tuo įsitikinti nesunku: spaudos draudimo metu savo gyvybėmis rizikavę lietuvybės skleidėjai – knygnešiai; vos mokyklą baigę broliukai miškuose, krūtine stoję už laisvą Lietuvą; sovietmečiu pogrindyje priešinęsi jaunuoliai, neleidę totalitariniam režimui pakirsti tautos dvasios.
O ją bandyta sutrypti daug, agresyviai ir ilgai. Akivaizdu, kad ir šiandien tokių bandymų apstu. Todėl šio pranešimo žinutę gerokai pakoregavo sekmadienio rinkimai.
Tai, ką būdamas stebėtoju, vertinant iš demokratijos pusės, viename baisiausių rajonų, pamačiau, galutinai sudaužė mano dar užsilikusių „rožinių akinių“ stiklus. Žinote, situaciją puikiai iliustruoja Aldous Huxley citata: „Tikslai beždžionės, o žmogaus – tik priemonės“.
Masiniai šiurkštūs pažeidinėjimai, kuriuos tu matai darant atvirai prieš tavo akis, kartais net pašiepiamai mojuojant ar piktdžiugiškai giriantis „pardaviau savo balsą“, sukėlė baisingą beviltiškumo jausmą. Nuo septintos valandos ryto prasidėję pažeidinėjimai nesibaigė ir su balsavimo pabaigos paskelbimu. Komisijoms skaičiuojant balsus krūvelės netikėtai susimaišydavo, o kai kur, kaip matėme, biuleteniai rado ir naująją balsadėžę – šiukšlyną…
Šie vaizdai leidžia klausti, ar mes gerai atrodome važiuodami mokyti demokratijos į kitas valstybes, patys nesugebėdami surengti demokratiškų rinkimų. Ar ne juokingai atrodo, kai čia pat, apylinkės patalpose stovi Lenkijos parlamento stebėtojai, o gatvėje man, stebėtojui, rusakalbis vyrukas įkyriai siūlosi parduoti savo balsą už 10 lt ir atstoja tik pamatęs fotografą! „Duok 10 lt – nueisiu prabalsuoti. Nemokamai? Nemokamai tai man tikrai nereikia…“ – savo nuomonę pateikia jis.
Tokie vaizdai sukrėtė ir privertė prisiminti prof. Vytauto Radžvilo nesenus pamąstymus apie „neįvykusią valstybę“. Kaip, jeigu ne šitaip, ją galima pavadinti, pamačius šiuos pseudo rinkimus? Arvydas Juozaitis dar 1992-aisiais rašė: „Juk žmogus, prieš tapdamas deputatu ar kokiu išrinktuoju, praeina per tam tikrą filtrą – rinkimų atranką. Bet, pasirodo, ten, kur neapgausi vieno žmogaus, žmonių mases gali apgauti. Tai yra vienas baisiausių politikos dėsnių“. Šiuo atveju šie „dėsniai“ nebetilpo į sveiko proto rėmus.
Bet juk „Tas ne lietuvis, kurs tėvynę / Bailiai kaip kūdikis apleis / Kursai pamins, ką bočiai gynė / Per amžius milžinų keliais“ – jaunimui rašė mūsų didis tautos dainius Maironis.
Turbūt didžiausia klaida, kurią galima padaryti, tai nesimokyti iš istorijos. Užtenka net paviršutiniškai pažvelgti į lūžinius mūsų tautos momentus ir rasi neišsenkančias ir neįkainojamas pamokas. 1941 m. sukilimas, Lietuvos laikinoji vyriausybė, jos vadovu tampa pedagogas Juozas Ambrazevičius-Brazaitis. Vėliau savo atsiminimuose jis rašo: „Politinis valstybinis gyvenimas manęs niekados nedomino ir niekados netraukė. Bet jeigu teko į jį įsileisti, tai ne dėl pamėgimo, bet dėl reikalo“.
Prof. V. Landsbergis į politiką taip pat papuolė dėl aplinkybių bei galėjo bet kada pasitraukti. Bet to nedarė, nes tokie žmonės dirba Lietuvai, nesvarbu kaip sunku viskas būtų.
Kaip kiekvienas žmogus, taip ir kiekviena karta turi jai skirtą misiją: vieniems pasiseka – jie gyvena ramiu ir gražiu laikotarpiu, kiti, tuo tarpu, tampa ne vien savo, bet ir visos tautos ateities kūrėjais. Turbūt ne veltui generolas Povilas Plechavičius pasakė: „kas tiktai myli Dievą, privalo dirbti Lietuvai“. Juk tik žmogus, tvirtai stovintis nelengvoje gyvenimo tėkmėje, gali dirbti ne tik savo, bet ir Tėvynės labui ir nepabūgti net mirties. To mus taip pat moko istorija.
Tai, ką šiandien linkstama vadinti „Sąjūdžio dvasia“, man yra panašiau į „Lietuvio dvasią“. Juk lietuvis niekada nemiegojo ramiai ir nuo pat valstybės suformavimo jis kovojo su priešais, atkeliaujančiais iš visų pusių. Laimėjo, pralaimėjo, klupo ir vėl stojo – man tai – lietuvio portretas, amžinas karys. Neabejotinai šis karys būtų suklupęs ir nebeatsikėlęs be tikėjimo, be kovotojo ir sekėjo dvasios. Čia tinka signataro Algirdo Patacko minima tvarios valstybės pagrindą kurianti formulė – „religingumas + tautiškumas“.
Kaip jau sakiau, minint tokias sutartis, jaunimas kalba apie tai, kokią reikšmę šitie įvykiai turi ateičiai. Todėl būtų juokinga man pasakoti jums, kaip tai vyko, nes, kaip minėjau, aš dar mokiausi vaikščioti taip, kaip mūsų valstybė vedama garbių žmonių mokėsi eiti pirmus savo nepriklausomus žingsnius.
Šiandien, kai tautai vėl reikia susitelkti, nes kylančios grėsmės vis labiau auga, jaunimas paprasčiausiai nėra tam pakankamai paruoštas.
Pasižiūrėkite, kaip patriotiškai išauklėti buvo jaunuoliai, kurie 1944-45 metais išėjo į miškus. Šešiolikmečiai vaikai būriais, ištisomis klasėmis suprato savo pareigą ginti Tėvynę. Jų pralietas kraujas dabar mums leidžia didžiuotis, kad pavergtoji tauta iš tiesų yra kovotojų tauta. Visą okupacijos laikotarpį Lietuvos jaunuomenė vienaip ar kitaip nebuvo nutildyta, kulminavo – Sąjūdžio Lietuvoje. Kyla klausimas, ar šiandien jaunuomenė elgtųsi taip pat? Ar esant ekonominei negerovei svetur išsikraustantis jaunimas sugebėtų susitelkti iškilus grėsmei? Į klausimą atsakysiu vėliau.
Atsakymui atspirtį teikia ši V. Radžvilo mintis: „Istorijos nežinantys žmonės yra vaikai. Juk visai gali būti, jog dirbtinis praeities marinimas yra itin efektyvus žmonių atminties kontrolės būdas, atimantis galimybę susivokti dabartyje“. Istorinis žinojimas su aiškia atskaitos bendruomene yra būtinas sąmoningo piliečio sandas. Kaip amerikiečiai visus atsakymus randa savo abstrakčioje, bet tuo pačiu ir viską apimančioje Konstitucijoje, taip mes turėtume labiau vertinti savo „Tautišką giesmę“. O juk joje sakoma: „Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia“. Ne iš dabarties, ne iš savęs, ne iš pažangos, kaip norėtų vadinamieji dabartistai.
Stipriai tautai reikalingas labai aiškus tautinis istorinis pasakojimas. Bet ar mes tokį turime? Ar visuomenės tarpe yra sutarimas dėl Laikinosios vyriausybės veiklos? Ar turime vieningą įvertinimą sausio 13-osios įvykiams bei visam Sąjūdžio laikmečiui? O tautinis atgimimas galbūt buvo tik jaunalietuvių sukilimas prieš senalietuvius? Štai kokius klausimus leidžia kelti vieningo istorinio pasakojimo nebuvimas.
O jo nėra ne tik dėl mūsų kaltės, bet ir priešiškų išorinių jėgų, visais įmanomais būdais bandančių sujuodinti, išniekinti mūsų istorijos puslapius. Nes jie žino, kad taip galima pakirsti tautos sąmonę. Ar mes pakankamai reaguojame? Ar esame pakankamai aktyvūs savo pilies gynyboje?
Ir vėl galvoje iškyla V. Radžvilo mintis: „Pasyvumas, abejingumas, sąmoningumo stoka – štai kiek nedaug reikia, kad tauta prarastų savo valstybę ir ilgainiui galbūt net dingtų nuo žemės paviršiaus“. Ar šiandien jaunimas nėra pasyvus, abejingas, stokojantis sąmoningumo?
Turbūt jau galvojate, kad atsakysiu taip: yra ir pasyvus, ir abejingas, ir stokojantis sąmoningumo. Vis dėlto, kaip sakė signataras Algirdas Patackas, „yra ženklų, kad auga nauji ūgliai, ir jie jau reiškiasi“.
Būdamas tokių žmonių rate matau, kad Sąjūdžio ar Lietuvio dvasia gyva. Paminėsiu tik kelis jaunimo šių metų žygdarbius.
Jaunimas neleido lyg eilinio nežinomojo perlaidoti LLV vadovo J. Brazaičio ir garbingai atstovėjo, nors spaudimas buvo didelis. Jaunimas pavasarį kartu su Sąjūdiečiais važiavo palaikyti Vengrijos jai sunkiu momentu. Jaunimas iniciavo tai, kad šių dviejų tautų draugystė būtų tęstinė. Jaunimas gausiai pasipriešino kairiųjų siekiui išniekinti Kristų. Vakar vykusiame Vengrijos 1956 m. revoliucijos minėjime susirinko nemažai jaunimo. Ateinantį antradienį toks pats minėjimas bus Vilniuje. Prieš porą dienų jaunimo būrys prie VRK parodė, kad tokių milžiniškų pažeidimų jis neprasnaus, kad jam „ne vis vien“. Jaunimas rinksis ir kitą ketvirtadienį, rinksis dar gausiau. Ar ne taip prasidėjo Sąjūdis? Ar ne tai vedė į šimtatūkstantines minias?
Bet svarbiausia yra tai, kodėl šis jaunimas yra toks, o ne kitoks. Atsakymas paprastas – jiems Sąjūdžio dvasia, dvasią tų, kurie atkūrė valstybė ir kurios jie savo akimis nematė, yra perduota. Ryšys tarp „gyvųjų, mirusiųjų ir dar gimsiančiųjų“ yra pamatinė sąlyga tam, kad politinė bendruomenė – tauta – neišsivaikščiotų kas sau.
Ne viskas yra taip blogai, ne viskas ir taip gerai. Dar daug yra nepadaryta. Vis dar neišmokstama vieningai vertinti Lietuvos istorijos, nes nenorima pripažinti kartais ir savo padarytų klaidų. O juk ne nušlifuotas, gražiai apipavidalintas, o tikras istorinis pasakojimas suteikia daugiausiai praktinės naudos. Jaunimas labiau bijo melo, nei skaudžios tiesos.
Valstybės atkūrimo darbai mums rodo, kiek pastangų, ryžto ir nervų kainuoja savo idealų siekimas. Auka, kurią atidavė mūsų valstybės inžinieriai, mūrininkai, architektai, yra neįkainojama. Tai turime ne tik vertinti, bet ir perimti nebaigtus darbus, tęsti statybas.
Bet juk visada yra ir kita medalio pusė: asmeniniai konfliktai, skilimai, skirtingų interesų atstovavimas leido valstybės vairą perimti ne pačioms draugiškiausioms jėgoms. Ir ši tos pačios istorijos pusė yra ne ką mažiau svarbi. Ji mus moko, kad kova gali pasisukti ir labai netikėtai. Ir šios pusės nereikia bijoti.
Taigi, mano atsakymas į vis dar atvirą klausimą toks: Lietuva tikrai turtinga jos ateitį norinčiu puoselėti jaunimu. Tačiau jai trūksta to jaunimo konsolidacijos. Trūksta, nes jaunimas yra neišmokytas istorinių tiesų, nes dar daug jaunimo į pokalbį apie J. Brazaitį įsiterpia klausimu: „o kas jis toks?“ „Tauta be stipraus jaunimo yra pasmerkta mirčiai. Tauta be sąmoningo jaunimo yra merdinti tauta“, – kalbėjo išeivis, poetas Henrikas Nagys.
Ir čia grįžtu prie temos, kuria pradėjau – rinkimų. Penkiasdešimties sąmoningų jaunuolių, kurie siekdami skaidrių rinkimų sąjūdietiškai pasiryžo parai varginančio stebėtojo darbo, kova vyko su vėjo malūnais.
Bet juk Lietuva turi gausybę tokių penkiasdešimtinių. Gerbiamieji, papasakokite jiems, kaip leidote bemieges naktis skambindami užsienio šalių pareigūnams, kaip gulėjote ant grindų šio paties pastato salėse, nebijodami mirti, jeigu įsiverš kariai, kaip riejotės su geriausiu draugu ir spaudėte ranką priešui. Papasakokite, ir Lietuvos valstybingumo atkūrimo darbų, kaip ir visų istorinių Lietuvos įvykių, svarbos jaunimui man nereikės įrodinėti. O jaunimui belieka tik atidžiai klausytis. Ir semsis Lietuvos sūnūs ir dukros stiprybės ne iš ko kito, o iš praeities, o kurs – ateitį.
Nuotraukoje: Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto studentas Vytautas Keršanskas, šio teksto autorius.
2012.10.22
