Kai Čečėniją ištiko Vladimiro Putino agresija – nors 2000-aisiais šalis jau treji metai buvo Rusijos pripažinta taikos sutartimi kaip Čečėnijos Respublika Ičkerija, tarptautinės teisės subjektas, Europoje ir Europai prasidėjo V. Putino karų epocha.
Tie karai klostosi vis tankiau: prieš Čečėnijos Respubliką (2000), prieš Gruzijos Respubliką (2008), o dabar – prieš Ukrainą. Šis karas, vėl grobiant žemes, plėtojamas nuo 2014 metų.
Daugelis protų nūnai spėlioja, prieš ką kryps vėliau – gal į Juodąją jūrą, gal į Baltijos.
Atrodytų, vis dėlto ne Rytų kryptimi, nes ten iš tolo stebi Didysis Brolis, kuriam V. Putinas atidavė gabalą žemių prie Amūro nė nesumurmėjęs.
Matant tokią dinamiką, verta pasvarstyti ne apie Čečėniją, Gruziją, Ukrainą, bet apie Rusiją – Rusijos krizę, kuri tampa rusiška pasaulio krize. Demokratija ir jos formuoti tarptautiniai santykiai, visa pokarinė pasaulio santvarka, kurios simbolis buvo Jungtinių Tautų Organizacija, atmesti ir pajuokti.
Chartijos ir valstybių vadovų parašai nebeverti nė išvalgyto kiaušinio lukšto. Vėl griaudėja jėgos kultas, tikrai ne tiesa ir teisė; vienas maloniausių užsiėmimų – patyčios iš mažesnio ir silpnesnio.
Tokia tad naujovė, nūdienos putininės Rusijos įnašas į pasaulio civilizaciją. Žinomas tapo valdovo posakis: „Ką primuša, tas ir kaltas.“ Aiškiau nebūna. Jei demokratinis pasaulis dvasiškai silpnas ir pabūgęs, tai jis, regis, nevertas nė normaliai pagarbaus požiūrio ir pokalbio. Tartum jau primuštas.
Jį kvailina ir smaginasi, o jis sutinka, by tik nemuštų. Jis išklausys bet kokius kirviškus priekaištus ir kažką primesta vykdys, pateisindamas savo gėdą šnekalais, neva „nugalėjo protas“. Puotai vadovaus nedemokratijos ir antidemokratijos. Demokratijos dirbtinai šypsosi, glėbesčiuojasi su tironais, korektiškai įsiteikdamos, ir pabūgusios plos delnais.
Prie to artėjame. Čečėnija matė du stalinizmus, priešinosi, ir dabar baudėjų palaužta. Verta pasakoti jos istoriją aplinkiniams, kurių ausys dar neužsikimšo riebalais. Bet niekas nėra amžina, net amžinasis įšalas. Juolab – niekšybė.
Ukraina sukilo prieš imperinę niekšybę ir pavadino savo moralinį maištą orumo revoliucija. Toks buvo ir Čečėnijos Respublikos pasipriešinimas V. Putino karų epochai prasidedant. Tegu jo nepamiršta būsimos kartos.
Čečėnijai reikia rašytojų, dainų ir sakmių, o ne keršytojų. Pasaulio sąmonei reikia nuolat priminti, kad ir paradoksalu, paprastas tiesas: ne Čečėnija užpuolė Rusiją, o priešingai; ne Gruzija užpuolė ir įsiveržė į Rusiją, o priešingai; ne Ukraina įsiveržė į Rusiją griaudama ir plėšdama, o priešingai.
Beje, iš Ukrainos reikalaus dar ir sumokėti Rusijos statytiniams už jų sugriovimus. Karai sugriovė Čečėniją, bet sugriovė ir sovietinį kalėjimą. Šimtai tūkstančių jaunų čečėnų šiandien gyvena ne namuose, o kaip pabėgėliai, ir vis dėlto – laisvame pasaulyje. Jie mokosi ir įsižiūri, kaip reikės atstatinėti ir statyti tėvynę. Ne kitur, Europoje, o ne prieš Europą.
Tą patį sakau rusams: jūsų vieta Europoje, o ne prieš ją. Ukraina eina pirmiau – sakykit ačiū. Nežinau, ar rusai tą girdi. Spjaudydami į Vakarus „našių“ auklėtiniai kasa tik Rytų duobę savo šaliai, kurios laukia Didžiojo Brolio glėbys.
O čečėnams tarčiau: saugokit savo jaunimą ir nuo parsidavimo Kremliui (verčia budeliais), ir nuo fanatiškai iškreiptų antireligijos formų, kurios apaštalauja neapykantą. Dievas yra vienas, ir Jis jungia mus meile. Ateis ir čečėnams jų iškentėti nauji laikai be Putino ir Kadyrovo.
Vargu ar tiems veikėjams stovės paminklai deržavos pelenuose. Užtat čečėnai savoje žemėje statys savo ateitį – laisvą europinę Čečėniją. Respubliką Ičkeriją, jeigu norės taip vadinti įvykus laisvės referendumui.
Prof. Vytauto Landsbergio kalba, kurią jis pasakė Briuselyje surengtame Europos čečėnų seminare šių metų kovo 7 dieną.
Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: prof. Vytautas Landsbergis.
2015.03.20; 14:47
