Bet kokia kaina!


Print

Seimas pritarė siūlymui rengti referentumą dėl Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo ir dvigubos pilietybės įtreisinimo. Tikslas – išsaugoti Lietuvos piliečius, lietuvius, kur jie begyventų.

Jeigu tas straipsnis bus pakeistas, jeigu referendumas vyks pagal Seimo nario Artūro Paulausko scenarijų, praradimai bus dar didesni. 

Dabartinis Konstitucijos 12 straipsnis tarsi kviečia lietuvius sugrįžti, nes grasina nubausti kitą šalį įsimylėjusiuosius, o jeigu jis bus pakeistas, atriš jiems rankas: gyvenkite svečiose šalyse, negrįžkite į Lietuvą, bet naudokitės jos teikiamomis gėrybėmis.

Emigrantų (nesvarbu – lengvabūdiškai jie išvyko iš Lietuvos ar skurdo, nedarbo slegiami) reikalavimas ypatingų teisių –  savanaudiškas, Tėvynę prievartaujantis siekis. Turėsite jūs dvigubą pilietybę arba priimsite naujosios šalies ir prarasite gimtosios (jeigu referendumas, pavyzdžiui, neįvyks, o jūs jo nepaisysite) – vis tiek Lietuvai jūs anksčiau ar vėliau būsite skaudi netektis.

Pirmosios lietuvių emigracijos likimas negalėjo būti kitoks, nei daugumos pasaulio tautinių išeivių. Jau trečioje kartoje išeivių vaikai, anūkai, proanūkiai, kaip rodo universali patirtis, nebemoka kalbėti gimtąja kalba. Taip jau yra pagal  gamtos dėsnius – nuo "tautos kelmo", "tautos kamieno" atskilusi  emigracija pasmerkta asimiliacijai. Yra, tiesa, išimčių, bet jos liečia arba gausiausias tautas (kaip kinų), kurios išeivijoje sudaro savo uždaras stambias kolonijas, arba dvasiškai  itin  sutelktas tautas (kaip žydai, airiai), kurios ir svetur sugeba konsoliduoti tautines jėgas savo  tėvų tikybos ir tautinio solidarumo galia. (Algimantas Bučys apie pirmąją, Mindaugo laikų, emigraciją."Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija", 2012)

Taigi, neišvengiamą praradimą teks kompensuoti normaliu gimstamumu (trys vaikai), ženkliai pagerėjusiu gyvenimu Lietuvoje , patriotiniu auklėjimu… Jeigu nesugebėsime arba nenorėsime to padaryti – išgaruosime kaip vandens lašas ant įkaitinto akmens. O nesugebėjimo ir nenoro šiame reikale labai daug. Nenoro daugiau. Daug abejingumo.  Šių "vertybių" prisigraibėme staiga atsivėrus globaliajam pasauliui, tiksliau – pasidavę jo galingiesiems, kurie pripažįsta visai kitas vertybes, daugelį kurių man norisi rašyti kabutėse.

XXX

Kai prof. Vytautas Landsbergis metė pirštinę jaunesniajam bendrapartiečiui, šiek tiek tikėjausi diskusijos apie tai, kas man rūpi, kas, mano supratimu, turėtų rūpėti konservatorių partijos šulams ir eiliniams nariams.

Deja, girdėjome tik labai abstrakčius, diplomatiškus priekaištus iš vienos pusės, iš kitos pusės, tiesą sakant,  nieko negirdėjome. A.Kubilius kaip dirbo savo darbą Seime, taip ir dirbo. Jis beveik nekreipė dėmesio į savo "oponento" kalbas, kartais pažadėdamas kažkokius pertvarkymus partijoje, būti šiltesnis, dėmesingesnis "eiliniams". Dvidešimt metų stebiu šią partiją, ilgai maniau, kad esu jos  narys be partinio bilieto, tiesiog vienmintis daugeliu pamatinių klausimų. Dalyvauju partizanų, tremtinių renginiuose – ir prof. V.Landsbergis beveik visada ten. Perlojoj, Nemunaity, Ariogaloj, Kaune, Vilniuj…Dažniausiai  sutinkamas plojimais. Juk vienmintis!

Ar tikrai taip? Ar jis tas, kokiu jį laiko minėtų bendruomenių, organizacijų, susirinkimų žmonės? Seniai tuo pradėjau abejoti, kaip ir daugelis mano pažįstamų, su kuriais ateinu į dabartinius vis stiprėjančius mitingus, ginančius kalbą, tautiškumą, Vilniją, protestuojančius prieš teisėjų, prokurorų savivalę. Jis jau ne mūsų žmogus, sako jie. Kalba labai diplomatiškai, kad visada būtų galima paneigti, išsisukti, sugrįžti – jūs ne taip mane supratote. Toks jis buvo ir pastarojoje "rinkiminėje kampanijoje" : niekaip nesuprasi, ką profesorius  taisytų, keistų partijoje, jeigu būtų išrinktas jos pirmininku?

Kokios A.Kubiliaus klaidos? Nejučiom prisiminiau Lenino laiškelius apie Staliną, kai šis, pasinaudojęs savo mokytojo negalia, ėmė valdžią į savo rankas.  Stalinas grubus, nepaiso kolektyvinės nuomonės!  Atsiprašau už šį palyginimą, V.Landsbergis – ne Leninas, o A.Kubilius – ne Stalinas, ir panašumo čia nedaug.

Tačiau iš V.Landsbergio tokia proga tikėjausi plačių visiems suprantamų apibendrinimų apie dabartinę Lietuvą pasaulyje, apie pavojus lietuvių tautai, lietuvių kalbai, teritoriniam vientisumui… Nes tokius pavojus mato ne tik "jų" parijos nariai, bet ir "jų" rinkėjai. O A.Kubilius  jokių pavojų nemato.  Ar kada girdėjote, pajutote jo susirūpinimą tuo, apie ką žmonės šaukte šaukia mitinguose netoli Seimo, Vyriausybės, Prezidentūros? Negirdėjote.  Tokių pavojų  nemato ir V.Landsbergis?  Tikriausiai, nes ir jis apie tai nekalba – "rinkiminėj kampanijoj" buvo tik kažkokios atsargios užuominos apie vadovavimo stilių, apie kosmetinius pertvarkymus partijoje.  

XXX

Taigi, dabartinei valdžiai, be kita ko,  iškilę du labai svarbūs uždaviniai: dviguba pilietybė bet kokia kaina ir bet kokia kaina geresni santykius su Lenkija. Pasitelkiant net nacionalinę televiziją – vienintelę jėgą, kuri galėtų užkirsti kelią išdavystei, jeigu ten nebūtų tokių žurnalistų kaip Virginijus Savukynas, begėdiškai pataikaujančių rezervistams ir palivaikoms. Sudaryta nauja LRT Taryba, išrinktas jos pirmininkas, dar vienai kadencijai patvirtintas generalinis – dabar galima nebijoti, nepaisyti ir atsidėkoti už pasitikėjimą, pasitelkiant bestuburius žurnalistus, atvirai pataikaujančius prolenkiškai Lietuvos valdžiai.

Ar geri santykiai su Lenkija – išdavystė? – apsimetęs naivuoliu, klausia žurnalistas. Atsakykite, pone Audroniau Ažubali, atsakykite, pone Alvydai Medalinskai! Primityvu, labai primityvu. Naujoji LRT Taryba turėtų V.Savukynui užkabinti ordiną "Už nuopelnus Lenkijos Respublikai" arba uždrausti taip šališkai vesti laidas, kuriose gvildenamos visai Lietuvai aktualios, skausmingos temos.

"Lenkijoje dar prieš 18 metų buvo džiūgaujama, kad Lietuvoje jau esanti įtakinga istorikų terpė, tautinės istoriografijos teiginių nelaikanti dogmomis. Šių istorikų sluoksnio poveikis esąs ryškus ir pasižymi aiškiai prolenkišku pobūdžiu, už ką vėliau kai kurie iš tų istorikų buvo apkarstyti ordinais "Už nuopelnus Lenkijos Respublikai" (prof., habil. dr. Alvydas Butkus).

Lenkijos šovinistai gali vėl džiūgauti: Lietuvoje jau yra ir įtakingų prolenkiškų žurnalistų.

Nors gegužės 6-ąją LRT "Aktualijų studijoje " rungėsi trys prieš du, mažuma buvo aiškiai pranašesnė. Ir morališkai, ir dalykiškai. Prolenkiškiems politikams, mano supratimu, tas trečiasis labai pakenkė. Kaip sakoma: viens pradės, kits padės, trečias tik maišys. Taip ir atsitiko. Gaila buvo klausytis ir G.Kirkilo, ir A.Valionio. Pirmasis teisinosi, kad į Varšuvą važiavęs susitikti su Lenkijos parlamentarais (Mėgino atnaujinti LLA),  dalyvauti šventiniuose  gegužės 3-iosios renginiuose ir jokių dovanėlių nevežęs, o antrasis labai apgailestavo, kad Lietuvoje lenkų mažėja, kad Lenkija lietuviškomis  mokyklomis rūpinasi žymiai geriau negu Lietuva lenkiškomis, kad viena lietuvė atsisakė Lietuvos pilietybės, nes jai nebuvo leista pasikeisti pavardės taip, kaip ji norėjusi…

Gaila politikų, kurie, kaip ir tas žurnalistas, privalo brėžti generalinę liniją – bet kokia kaina gerinti santykius su Lenkija. Beprasmiška diskutuoti su tais, kurie vykdo stipresniųjų valią. "Ypač kai į valdžią prasibrovusieji valstybingumą ir nepriklausomybę keičia į vasalystę. Ką gi – istorinės patirties šioje srityje turime iki soties. Apmaudu tik, kad valdžioje užsisėdėję baudžiauninkai iš tos patirties niekaip nepasimoko. Tik kam tada eiti į politiką, jeigu tesugebama būti vasalais?" – klausia prof. habil dr. Alvydas Butkus ("Santykiai su Lenkija – partnerystė ar vasalystė?", laikraštis "Voruta").

Minėtoje  "Aktualijų studijoje"  trys "vasalai" niekaip nesugebėjo prilygti dviem oriem politikam, kalbėjusiem faktų kalba, problemą vertinusiem iš esmės, iš Lietuvos valstybės pozicijų. Džiugina ir tai, kad, kaip prasiterė vienas "vasalas", jie bijo tokių mitingų, koks neseniai įvyko prie Seimo. Tad bent mes nebūkime baudžiauninkai ir neleiskime žlugdyti  savo valstybės.

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Vytautas Visockas.

2013.05.07


Prisijunkite prie diskusijos