Dėl Armijos Krajovos aukštinimo Lietuvoje ir santykių su Lenkija


Pirmasis „Vilniaus golgotos”, pasakojančios apie žiaurią Vilniaus krašto polonizaciją, leidimas. B.Šėmis – tai Mykolo Biržiškos slapyvardis.

Liepos 7 – 13 dienomis, Vilniuje ir apylinkėse buvo minimos Armijos Krajovos (AK) 74-osios bandymo perimti nacių okupuotą Lietuvos sostinę metinės.

Polonizacijai – griežtas ne. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Besidomintiems istorija skirtumai tarp AK veiklos Lenkijoje ir Lietuvoje puikiai žinomi. Savo šalyje ši armija pasižymėjo didvyriška kova prieš hitlerinius ir sovietinius okupantus, mūsų tėvynėje AK elgėsi kaip okupacinė kariuomenė, siekusi reokupuoti Lietuvą, ką aiškiai liudija 1995 metais Vilniaus Bernardinų bažnyčioje rastas Armijos Krajovos dokumentų archyvas. Vilnijoje AK kūrėsi ir veikė beveik legaliai, buvo vokiečių ginkluojama ir visokeriopai remiama kovai su raudonaisiais partizanais, tačiau netrukus svarbiausiu jos taikiniu tapo civiliai lietuviai. Nepaneigiami faktai, kad vadinamojoje Vidurio Lietuvoje 1943 -1944 metais AK aršiai kovojo su bet kokiomis lietuvybės apraiškomis.

Lietuvos visuomenei reikia priminti, kad Valstybinė komisija AK veiklai tirti dar 1993 metais paskelbė išvadas, kad „Lenkijos emigracinė vyriausybė ir jai pavaldi Armija krajova nepripažino Vilniaus grąžinimo Lietuvai, ruošėsi jį vėl atplėšti nuo Lietuvos, t.y. kėsinosi į Lietuvos vientisumą (…). Armijos Krajovos partizanai Rytų Lietuvoje taip pat padarė nusikaltimų žmogiškumui, įvairiais motyvais yra terorizavę ir žudę civilius gyventojus, daugiausia lietuvius“. Nužudyta per 1000 (kai kuriais šaltiniais – iki 4000) beginklių žmonių, įskaitant moteris ir vaikus, vien už tai, kad jie kalbėjo lietuviškai ar meldėsi iš lietuviškos maldaknygės.

Ne vienas lenkų ir vokiečių  istorikas pastebi, kad AK Vilniaus užėmimo operacija „Ostra Brama“ („Aušros Vartai“) neatnešė nei politinės, nei karinės naudos. 1944 m. Raudonajai Armijai artėjant prie Vilniaus, AK, neturėdama net sunkios ginkluotės, nepaisydama, kad Lietuvos sostinę gynė keliolika kartų gausesnės ir apgulčiai pasiruošusios okupantų pajėgos, bandė demonstratyviai tik savo jėgomis atimti miestą iš vokiečių. Vos pradėjus puolimą prieš nacius, po kelių valandų  į Vilnių pradėjo veržtis rusų tankai, ir Raudonoji Armija užėmė Vilnių be AK pagalbos.

Šiandien iš šių AK kovų bandoma susikurti propagandinių dividendų vos ne dešimteriopai didinant vokiečių kariuomenės nuostolius mūšyje ir ties Kriaučiūnų kaimu, tą liepos 13-ąją vadinant Triumfo diena.

Savaitės trukmės renginiuose Petro ir Povilo bažnyčioje, Lenkų kultūros namuose, kino teatre „Pasaka“, Rasų kapinėse buvo pagerbiami žuvusieji ir sakomos kalbos su palinkėjimais gyviesiems. Minėjimus, ceremonijas, meninius renginius padėjo organizuoti ir juose dalyvavo visuomeninių organizacijų nariai iš Lenkijos, tarp jų nemaža dalis uniformuotų ir ginkluotų, tikėkimės, šaunamųjų ginklų padirbiniais. Ypatingą nerimą kelia oficialių Lenkijos pareigūnų iš Kultūros ir Gynybos ministerijų dalyvavimas; Lenkijos ambasada prie panašaus pobūdžio renginių prisideda visada.

Lenkijos prezidentas Andžejus Duda. EPA – ELTA nuotr.

Tautos forumas atkreipia dėmesį, kad ambasados parama tokiam renginiui (per organizaciją „Vilniaus patriotinis jaunimas“), jos darbuotojų (ambasadorės pavaduotojo, karo atašė, generalinio konsulo) dalyvavimas tokiuose renginiuose iš esmės reiškia oficialios Lenkijos Respublikos pozicijos demonstraciją. Neabejotina, kad aukščiau išdėstyti istoriniai faktai vadovaujantiems strateginio partnerio politikams yra žinomi.

Revanšistinio pobūdžio nuotaikos ganėtinai ryškios ir oficialių pareigūnų pasisakymuose (citatos imamos iš spaudos ir internetinių portalų lenkų kalba):

– „Vilniaus sukilimo metinės, tai nepaprastas laikas, kuomet jaučiame jungtį tarp skirtingų kartų ir Vilniaus žemių neatskiriamumą nuo Lenkijos“, – Marija Koc (Maria Koc), Lenkijos Respublikos vicemaršalka.

– „Istorija pažengė taip toli, kad Vilnius šiandien ne Lenkijoje, ir tai ne karių, kurie tuo metu kovojo už Vilnių, kaltė. Šiandien mes prisimenam, kad mūsų kova dar nesibaigė“, – Gžegožas Poznanskis (Grzegorz Marek Poznański), ambasadorės pavaduotojas.

– „Mes didžiuojamės, kad Lenkija laisva. Šiandien mes vis dar kovojame, mes prašome Dievo ir meldžiame laisvės Rytų „kresams“,- V. Sbastjanovič (W. Sebastianowicz), viena iš AK draugijos vadovų  Baltarusijoje.

Tokie pareiškimai tampa buvusio Lenkijos užsienio ministro R. Sikorskio retorikos tęsiniu. Prisiminkime jo repliką į teiginį, jog Vilnius buvo okupuotas L. Želigovskio kariuomenės: „Mes taip nemanom!“

Akivaizdžiai matoma revanšistines nuotaikas skatinanti Lenkijos pozicija kelia nerimą Lietuvos visuomenei. Keletas pavyzdžių:

– AK būrio vadas Dubingių moterų ir vaikų žudikas Zygmuntas Šendželiažas-Lupaška (Zygmunt Edward Szendzielarz) Lenkijoje paskelbtas didvyriu, apdovanotas ordinu po mirties, jo vardu vadinamos gatvės, statomi paminklai; 

– Lietuvos teritorijoje su Lenkijos parama statomi paminklai ir teikiami Lenkijos apdovanojimai Lietuvoje kaip okupacinei kariuomenei veikusiai Armijai Krajovai ir atskiriems jos kovotojams, taip pat ir dalyvavusiems lietuvių žudynėse;

– beveik trisdešimt metų mūsų strateginis partneris spaudžia Lietuvą dėl lenkiškų pavardžių rašymo, abėcėlės keitimo, lietuvių kalbos dėstymo ir egzaminų palengvinimo bei kitų akivaizdžiai dirbtinai eskaluojamų „skriaudų“ lenkų bendruomenei;

– neslepiama finansinė ir propagandinė įtaka lenkų bendruomenės vaikams, moksleiviams, kurie tampa didžiausia statistų mase tomaševskininkų renginiuose, daro sunkiai ištaisomą žalą jauniems piliečiams integruojantis į šalies kultūrą, dirbtinai lenkinant Vilnijos baltarusius, rusus ir lietuvius;

– Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos frakcija Seime nuolat dalyvauja ir organizuoja tokio pobūdžio propagandinius renginius, prisidėdama prie Lietuvos visuomenės skaidymo tautiniu pagrindu, be to, juos nuolat palaiko ir patys rodo iniciatyvą kai kurie Seimo nariai iš kitų frakcijų;

– šiuo metu Lenkijos valstybinė monetų kalykla pradeda kaldinti Lenkijos Respublikos šimtmečio atminimo medalį, kuriame 1920 metais užgrobtas Vilniaus kraštas vaizduojamas kaip dabartinės Lenkijos teritorija, o J. Stalino ir V. Čerčilio pokarinei Lenkijai dovanotos  rytinė Vokietijos dalis vaizduojama neapibrėžtos priklausomybės.

Lenkijos institutas Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

Tokie strateginio partnerio veiksmai pagrįstai kelia įtarimų, kad tęsiama istoriškai netolima politika tik švelnesnėmis priemonėmis nei XX amžiaus pradžioje.

Oficiali Lietuvos pozicija šios nepagarbios kaimynės elgsenos atžvilgiu yra nepaaiškinama. Vien šiemet lenkų vienuoliams buvo perduotas vienuolynas Vilniaus senamiestyje, tuo iš esmės pripažįstant želigovskinės valdžios sprendimų teisėtumą; J. Pilsudskio metinių minėjimas-konferencija Vilniaus rotušėje surengiama su Lietuvos premjero nuoširdžiu pasveikinimu; vienašališkas Lenkijos TV kanalų transliacijų į mūsų teritoriją apmokėjimas; „lenkiškų“ problemų iškėlimas aukščiau kitų tautinių bendrijų reikalų; nuolaidžiavimas Lenkų rinkimų akcijos reikalavimams ir kita.

Vilniaus golgota. Mykolo Biržiškos veikalas, pasakojantis, kaip buvo lenkinamas Vilniaus kraštas.

Šie klausimai iš esmės nutylimi visos Lietuvos žiniasklaidos, įskaitant nacionalinį transliuotoją.

Tautos Forumas siūlo Respublikos Seimui, Prezidentūrai, Vyriausybei ryžtingai spręsti įsisenėjusius klausimus ir:

  1. Ateityje viešai ir aiškiai pasmerkti istoriją perrašančius ar kitaip tautinę nesantaiką kurstančius panašaus pobūdžio Lietuvos lenkų bendruomenės renginius, o esant akivaizdžiai intencijai pagerbti okupacinius veiksmus prieš Lietuvos valstybę ir jos gyventojus, nebijoti tokių renginių uždrausti pagal galiojančius įstatymus.
  2. Paaiškinti strateginio partnerio, Lenkijos Respublikos, vadovybei, kad jos vykdoma „kresų“ politika (lojalumo ir dėkingumo Lenkijai ugdymo priemonės) Lietuvos atžvilgiu Lietuvoje yra ir visada bus suprantama kaip priešiškas ir valstybes kiršinantis veiksmas.
  3. Neleisti statyti naujų paminklų Lietuvą okupuoti siekusių kitų šalių veikėjų ar organizacijų atminimui, taip pat valstybiniu lygiu įvertinti šalyje jau pastatytų paminklų Lietuvos okupantams poveikį tautos istorinei atminčiai ir priimti atitinkamus sprendimus dėl tolesnio jų likimo. 
  4. Nedelsiant sudaryti komisiją lietuvių ir Lietuvos piliečių tautinių bendrijų santykiams aptarti rajonuose, kur pastarųjų yra žymesnė dalis, ir atlikti reprezentatyvias sociologines apklausas, siekiant aiškiai nustatyti jų tikrąsias problemas ir lūkesčius.
  5. Užtikrinti šiandien masiškai ignoruojamų Švietimo įstatymo nuostatų dėl mokomųjų dalykų valstybine lietuvių ir tautinių bendrijų kalbomis santykio įgyvendinimą.
  6. Peržiūrėti švietimo programas tautinių bendrijų mokykloms, atsižvelgiant į Lenkijos Respublikos teigiamai vertinamą Latvijos pavyzdį.

Tautos forumas atkreipia Lietuvos respublikos Seimo, Prezidentūros, Vyriausybės dėmesį, kad jokia save gerbianti valstybė tokios padėties netoleruotų, o vengiant tiksliau apibrėžti kaimyninių valstybių santykius, Lietuvos visuomenė šiuo metu paliekama vertinti savo valdžios politiką pernelyg plačiame lauke – nuo abejingumo valstybės interesams iki jų išdavystės.

Pareiškimo autorius – Tautos Forumas

Informacijos šaltinis – www.propatria.lt

2018.07.29; 11:00

print