Sveikiname rašytoją Vytautą Martinkų – dienos šviesą išvydo naujoji jo knyga „Vidaujos link” (homo liber leidykla; Vilnius, 2018). Kuo ji įdomi, svarbi, aktuali?
Įžangoje rašoma:
„Prozininko ir literatūrologo Vytauto Martinkaus knygoje „Vidaujos link” – pastarųjų penkerių metų rašiniai (esė, straipsniai, recenzijos) ir pašnekesiai su kolegomis. Daug kas užrašyta ar pasakyta, prisimenant kelią į literatūrą.
To kelio pradžia – tėviškėje prie Vidaujos.
Maža toji upė, gal tik upelis, lyg žaltys vinguriuojantis per brastas, sietuvas ir bebrų patvankas, ties Karšuvos giria puolantis Mituvon. Smilgotų jo pakrančių su prisirpusiomis žemuogėmis vaizdiniai – amžini. Jie vėl ir vėl, kaip vėjo lenkiamos prie kojų smilgos, prisiliečia ir žadina atmintį, verčia galvoti arba atsiduoti nuojautai. Nugrimsti vidujybėje.
Autobiografinės atvertys yra svarbios visoje knygoje, nors, kas be ko, beveik išnyksta straipsniuose ir recenzijose. Jos ypač reikšmingos ten, kur autoriaus bandoma pasakyti, kas sunkiai žodžiais nusakoma.
Ir visiškai pasitikima Skaitytoju”.
Šia įsimintina proga portalas slaptai.lt skelbia ištrauką iš minėto veikalo – tai rašytojo Vytauto Martinkaus ir slaptai.lt žurnalisto Gintaro Visocko pokalbis politikos, kultūros, literatūros temomis.
Taigi šiandien portalo Slaptai.lt svečias – rašytojas Vytautas MARTINKUS.
Su rašytoju Vytautu MARTINKUMI kalbasi Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.
1. Savaitraštis „Literatūra ir menas” – pirmoji redakcija, kurioje teko keletą metų intensyviai dirbti. 1987 – 1991-ieji, praleisti tarp rašytojų, poetų, literatūros kritikų, įsirėžė į atmintį visam gyvenimui. Juk tebuvau Vilniaus universiteto Žurnalistikos fakulteto studentas.
Redakcijos vadovai iš manęs reikalavo kuo daugiau publicistinių pokalbių su skirtingų pažiūrų ir nusiteikimų intelektualais. Ne tiek apie literatūrą, kiek apie politiką. Anuomet plunksnos meistrai noriai diskutuodavo, polemizuodavo, tad mano reikalai klostėsi puikiai.
Šiandien prakalbinti rašytojus politinėmis temomis – kebliau. Rašytojai vengia atvirauti, nes dabartis – kur kas sudėtingesnė, painesnė, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio? Daug nusivylimo, išdavysčių, nuovargio, apatijos, savanaudiškumo, klastos?
Paminėti metai yra įstrigę ir mano atminty. Gal ir lemtingi, ir prasmingi. O gal ironiški, kažkiek kerštingi – atėmę prasmę, jei ne iš viso, tai bent dalies mano gyvenimo sovietmety. Labai kūrybingi – per juos aš, kaip gal ne vienas ir kitas, vėl susigrąžinau drąsos būti su politika, istorija, modernia literatūra.
O prasidėjo tas metas kasdieniškai, labai paprastai. Buvau baigęs rašyti romaną, jaučiausi nusikamavęs, tad likęs be ypatingų naujesnių lūkesčių. Ir staiga atsidūriau rašytojų bendrijos politinių (kartu ir kūrybinių) rūpesčių katile. Meluočiau, gražinčiau save, jei sakyčiau, kad, 1986 metais, sutikdamas dirbti anuometinės rašytojų sąjungoje, jos ,,sekretoriate“, o nuo 1988 m. – pirmininku, turėjau slaptų tikslų šią sąjungą desovietizuoti, griauti ir keisti iš esmės. Ne.
Tik maniau, kad kažkiek gebu organizuoti literatūrinius renginius, kai ką sumanyti ir burti kolegas. Buvau to pramokęs Kaune, technokratų mieste, kuriame mums, pradedantiesiems rašyti, reikėjo vieniems, be vyresnės kartos rašytojų, organizuoti sueigas ir disputus, išmokti būti drauge – reikalingais vieni kitiems. Na, toks beveik romantinis jaunų Kauno literatų sąjūdis: vieši, visų matomi ir gal iki šiandien nepamiršti padariniai – 1967 m. Kaune pradėtas leisti žurnalas „Nemunas“, 1971 m. atkurtas Rašytojų sąjungos skyrius. Taigi gal turėjau ambicijų padėti anuometiniams rašytojams „geriau“ gyventi ir ,,teisingiau“ rašyti.
Šiandien tai skamba dviprasmiškai. Gal ir anuomet. Juk kalbame ne apie lietuvių rašytojų disidentų sambūrį, o pagal Maksimo Gorkio ir Josifo Stalino 1932 metais suplanuotą tarybinių rašytojų profesinės veiklos ir valstybinės jų priežiūros organizaciją. Prieš Antrajį pasaulinį karą Lietuvoje tokios įsteigti nespėta, ir tai buvo atlikta tik 1945 –aisiais.
Dabar universitetuose yra kursas ,,kūrybinis rašymas“. Kiekvienam juo besidominčiam studentui prieinamas ir reikalingas, o anuometinio ,,socialistinio realizmo“ profesūra buvo partinės valdžios šulai. Ką reiškė „geriau“ rašyti? Didesnius honorarus ir visokių gyvenimo lengvatų gaudavo tik gyvi klasikai, užsiangažavę valdiškoms idėjoms. Ką reiškė ,,teisingiau“? Rašyti iš visų jėgų talentingiems, o ypač talentingiausiems, buvo labai kaip ir neįmanoma. Pernelyg daug sargybos, kuri tikrina, kas ir kaip parašyta.
Tiesa, tiesos sakymas tikrai buvo viena iš sovietmečio literatūros stiprybės ar jos gyvybės pusių. Tačiau tik dėl to, kad tiesos dar mažiau tegalėjo apsakyti filosofai, istorikai, ekonomistai ar žurnalistai. 7-ojo dešimtmečio politinis ,,atšlilimas“ ne tik Aleksandrui Solženycinui, bet ir mūsų rašytojams (ypač poetams) jau buvo atvėręs kiek daugiau kelių eksperimentuoti, nebuvo būtina kiekviena eilute tarnauti ideologijai.
Grįžkim prie malonesnių patyrimų. Sąjūdžio ir pirmieji nepriklausomybės metai dovanojo (nerandu taiklesnio žodžio) prasmingą politinį patyrimą. Buvau labai arti beatsikuriančios Lietuvos ir rašytojų, kurie buvo kartu su ja. Kiekvienas rašytojų susirinkimas, jų bendras pareiškimas buvo ir mano politinė valia. Kitų, tiesa, gal ir ne visada pastebima. (Skaitau vis kitų autorių parašytus ir išleistus Sąjūdžio metraščius, apie rašytojus juose užsimenama vis rečiau.) Manau, visi rašytojai panašiai jautėsi. Puikiai. Jų visur buvo pilna. Mitinguose, diskusijose. Jų žodžių visi laukdavo, įsiklausydavo į juos. Visi matė, kaip tie žodžiai įsikūnydavo, tapdavo kažkuo, kas buvo labai reikalinga. (Juk mudu abu dar gerai menam didžiulį, beveik šimtątūkstantinį ,,Literatūros ir meno“ tiražą.)
Permainų situacijose mūsų Rašytojų sąjungos autoritetas dar veikė ir senąsias – sovietines partines ir administracines – institucijas. Tuo buvo galima efektyviai pasinaudoti. Kartais užtekdavo vos mažuoju pirštu prisiliesti, ir griūdavo milžinai. (Taip, beje, nutiko ir „griaunant“ Lietuvos kompartijos pirmajį sekretorių Ringaudą Songailą.)
Taigi anuomet rašytojams politika buvo prasminga. Pilietiškumas ir demokratiškumas buvo bet kurios kūrybos pamatas. Šiandienė situacija jau kitaip rikiuoja literatūros ir politikos figūras. Tapatumo tarp jų nebeliko. Dauguma rašytojų atitolo nuo politikos, kurią vykdo Seimas ir kita valdžia. Bet ne dėl to, kad jie tik bodisi politikų veidmainystėmis ar apgavystėmis. Painumo ar sudėtingumo politikoje ir anuomet buvo į valias, tik anuomet, per politinį lūžį, aiški buvo riba tarp laisvės ir nelaisvės: laisvė buvo konkrečių nelaisvės reiškinių, pavyzdžiui, cenzūros ar priklausomybės Rusijai, atsisakymas.
Dabar visa, taigi ir politinė, laisvė prasideda ir baigiasi ne ką nors griaunant ir statant valstybėje, o mūsų sąmonės horizonte. Vidinė laisvė visuomet gilesnė ir – reikšmingesnė. Sąmonei reikia susigaudyti ir apsispręsti, pasirinkti ir prižiūrėti save veikiant. Be abejonės, tai nėra lengva. Be abejonės, pasitikrinę, ką turime ir ko dar nepasiekėme, kas kreiva ar visai ne taip padaryta, matytume didelį atotrūkį tarp Lietuvos valstybės ateities vizijos 1990 metais ir šiandienės realybės.
Man sunku suprasti, kaip privatizuojant ir niekam už padarinius savo galva neatsakant galėjome leisti išvogti, į neaiškias rankas atiduoti milijardinius valstybės turtus. Sąžinės ar kiti etiniai principai ne be partijų ir aukščiausių mūsų valstybės politikų valios pradėjo nieko nebereikšti, o teisės pagrindais ir normomis ėmė manipuliuoti tie, kuriuos užvaldė turtų godulys. Argi toks buvo tautos siekis? O tokie neatitikimai ir politinė atsakomybė už juos turėtų būti proporcingi. Rašytojai, manau, niekada to nepamiršo. Ir tai šiandien juos stabdo, neleidžia lengvabūdiškai žiūrėti į galimybę tapti ,,profesionaliu“ politiku. Juk, kad jaustumeisi puikiai, – vėl prisiminkime Sąjūdį – reikia politinės veiklos rezultatų.
O politikų sąmonė, deja, kitokia. Bent man toks įspūdis susiklostė: dabartinis (profesionalus!) politikas pirmiausia kažkodėl mato save, bet ne valstybę, kuriai atstovauja. Net priesaika nepadeda eiti kitiems, o ne sau skirtu, tačiau paties tiesiamu valstybės keliu. Ir jis linkęs veikti, ir neatsakyti už rezultatus. Jis mėgsta veikti ir nieko nenuveikti. Viešieji ryšiai užtikrina jam politiko įvaizdį. Deja, menkai susijusį su visuomenės lūkesčiais pakeisti gyvenimą visų gerovės link. Matau politiko simuliakrą: nesuprasi, tikras, ar ne tikras yra valstybės veikėjas, jo vieša veikla ir asmeninis gyvenimas.
O rašytoją vis rečiau bematome viešoje erdvėje, TV karaliauja gražūs ponų ir ponių gyvenimo vaizdai arba nusiklatimų kronika, žiniasklaida ieško kitų populiarių šios dienos herojų. Rašytojo žodžių niekas nelaukia, arba, išgirdęs juos, negirdi. Rašytojas – ambicingas. Kai jo nemato ir negirdi, kai jis kitiems viešai neįsipareigoja, jam netgi nėra kaip pradėti veikti. Sakysit, reikia jam stoti į partiją(as), veikti per ją ar su jomis. Gerai, o kur jos, sąžiningai ir vaisingai veikiančios mūsų politinės partijos? Jau sakiau apie pragaištingą jų vaidmenį gamyklų, žemės, bankų privatizavimo istorijose. Aš pats atsisakiau (atsiskyrusios nuo SSKP Lietuvos kompartijos) nario bilieto 1990-ųjų rugsėjį, nes pajutau, kad mano įtaka niekinė, manimi tik manipuliuojama, ir man nepakeliui su ta politine jėga.
O kitų nesuradau, nors ir akylai žvalgiau visą politinį horizontą. Ir kiti rašytojai vienas po kito išsivaikščiojo iš savo partijų. Gal daugiau jų liko tik konservatorių gretose. O vienišiai jau retai būna aktyvūs. Pavyzdžiui, kaip Vytautas Rubavičius, kuris pilietinę išmintį ir energiją paverčia ne tik filosofinėmis knygomis, bet ir politiniais straipsniais, komentarais. Dabar mano žodžius reikėtų nuo kažkurios vietos kartoti: kas išgirs, kas patikės ir eis su V.Rubavičiumi ar netgi už jį steigti pilietinę mūsų bedruomenę, kurios per dvidešimt metų neįsteigė nei kuri viena, nei visos partijos kartu?
2. Lyg ir neturėtume skųstis dėl likimo – išsivadavome beveik be kraujo, mėgaujamės NATO teikiamomis saugumo garantijomis, naudojamės Europos Sąjungos skiriama finansine parama… Tačiau pamiršome pagrindų pagrindą – demografinius rodiklius. Mūsų ženkliai mažėja. Mes ištirpsime, išnyksime? Išsipildys Sovietų imperijos ideologų svajonė: Lietuva niekur neprapuls, tik egzistuos be mūsų, lietuvių?
Gal nepamiršome. Demografija, kaip ir etnografija, nėra istorija, ji – mūsų šiandiena. Ji bado akis. Apie ją visi kalba, rašo. Vieni sielojasi, kiti ramina save – ne viskas, girdi, taip blogai, mūsų kur kas daugiau nei latvių ar estų, emigrantai sugrįš, lietuvės gimdys daugiau vaikų… O kas nutiks, jeigu mažėsime, nesugrįšime, negimdysime?
Esame pesimistai arba optimistai. Arba: liūdni optimistai (kažkas iš kolegų rašytojų ir taip save pavadino). Aš esu savos, baltų / aisčių, kultūros fanas. Jau visą tūkstantį (o gal ir daugiau) metų toji kultūra tarsi išnykusi, bet iš tikrųjų tebėra mūsų šaknys. Tai kas, kad krikščionybė – katalikybė ir stačiatikybė – paėmė viršų. Ne viskas taip paprasta su šaknimis. Jų niekas neišrovė, nes jos buvo reikalingos ir toms svetimoms, iš Atėnų, Romos ar Konstantinopolio atkeliavusioms, kultūroms. Kitaip čia jos būtų neprigijusios, netapusios LDK , o dabar – ir mūsų valstybės savastimi.
Be to, juk kultūros maišosi ir keičiasi. (Net konkrečiu atveju sunku jas atskirti: štai, mano žmonos genealogijos medyje nuo XV amžiaus susipynė totoriškos, lenkiškos, britiškos, škotiškos šakos.) Tik šitaip jos išgyvena.
Taigi, šaknys, ir tai, kad mūsų kultūra yra ne tik istorija, bet ir šiandiena. Tad ir NATO prie Lietuvos sienos gali sulaikyti nebent svetimų valstybių tankus, o ES piliečiai nebent gali nepritapti, – neprigyti prie mūsų šaknų. Tik jos, giliosios šaknys, ir dabar, po tūkstančio metų, lems, kiek ir kokių lietuvių gyvens Lietuvoje.
Sakysit, kad čia toji minėta baugi paralelė: baltų šaknys su graikų ar romėnų medžiu ir lietuviškoji etnografija su anglų arba kitokia ateivių kalba? Ne, neturėtume savęs tik gąsdinti. Manau, esame (bent kol kas) modernios tautinės valstybės piliečiai, kurios valstybinė kalba yra lietuvių kalba, ir kuria yra rašoma mūsųtautinė literatūra. (Kol kas) tai vertybė, kuria patys galime džiaugtis ir vienaip ar kitaip elgtis. Tad nepaliaukime ir džiaugtis, ir veikti. Aišku, aš čia pernelyg abstrakčiai sakau.
3. Šiandien, kai niekas nebedraudžia kalbėti lietuviškai, patys kažkodėl prarandame norą lietuviškai kalbėti, dainuoti, mąstyti. Draudžiamas vaisius visuomet saldesnis?
Pratęsiu optimistų ir pesimistų motyvą. Nežinau, kaip pavadinti Milaną Kunderą, kuris Vilenicoje jau seniai, prieš 20 metų, su liūdesiu, bet ramiai ištarė pranašystę apie labai gražią, poetišką lietuvių kalbą: ji neišvengiamai išnyks, numirs, kaip ir kitos mažos Rytų Europos tautų kalbos.
Bet kuri, taigi, ir Kunderos, pranašystė gali įvykti. Nes pranašystės kyla ar prasideda iš prieštaringos realybės. Mikalojus Daukša savo ,,Prakalboje į malonųjį skaitytoją“ lenkų kalba kažką išpranašavo lietuvių kalbai. Tikriausiai, toli gražu ne visi anuometiniai malonūs ,,Postilės“ skaitytojai galėjo įsivaizduoti istorinę lietuvių kalbos misiją, dar daugiau – patikėti jos realumu. O mes gerai žinome: mūsų modernioji valstybė yra labai filologiška, sukurta ant lietuvių kalbos ir su jos vertingumu iki šiol sietina. Žinome, kas ir kaip tą kalbą išsaugojo.
Šiandien jos vaidmuo ar kultūrinė politinė vertė tik didėja, nes atviroje kultūroje jai tenka priimti visų kitų, ypač didžiųjų, kalbų iššūkius, įrodyti, kad ji yra ir tinkama visiems humanistiniams tikslams, ir gali būti sambūvyje su kitomis pasaulio kalbomis. Jų dar skaičiuojame tūkstančiais. Taip, kasmet ar net kasdien miršta mažosios pasaulio kalbos, bet be savos gimtosios lietuvių kalbos, kuri sujungia mus su minėtais baltų kultūros klodais, seniausiais jos archetipais, mes netektume ir savitos literatūros, ir filosofijos, ir net … krikščioniškojo tikėjimo. Manau, neturėtume tiesiog to užmiršti. Gimtąją kalbą turime kasdien auginti, kad ji išliktų bent tokia, kokios išmokome vakar.
4. Dabar, kai niekas nebedraudžia domėtis Lietuvos istorija, pagausėjo lietuviškosios praeities niekintojų. Savo karalius vadiname kunigaikščiais, patriarchams prikišame atsilikimą, partizanus kaltiname banditizmu, tautiškas dainas laikome primityviomis… Tokios tendencijos neišvengiamos, kai pasaulyje populiarus tapo globalizmas ir kosmopolitizmas? O gal šias antilietuviškas nuotaikas specialiai kursto mūsų nedraugai?
Ačiū Dievui, girdėjau, kad istorikai jau net septynis mūsų valdovus sutinka vadinti karaliais, kaip jie patys save ir kitų tautų valdovai savo laiku juos vadino. Taigi nesame tik vienos istorinės karalystės palikuonys. Vėlgi – kalbame apie šaknis, jau kiek vėlyvesnes. Man gražu, kad net Lietuvos ir Lenkijos unijos teisiniai dokumentai vadinami Europos Sąjungos teisinių aktų provaizdžiais.
Kalbėti apie baltų ar aisčių atsilikimą, barabariškumą yra visiška kvailystė. Apie kokį primityvumą kalbame, kai klausomės liaudies dainų, skaitome mitologines sakmes, mename dievybes, pačius seniausius kultūrinius papročius? Deja, dar daug ko nesusiradome, neatkūrėme, neįsisąmoninome. Marija Gimbutienė ar Rimutė Rimantienė tikrai ne viską ištyrė. Puiku, kad išeina naujų tyrimų knygos, tokios kaip Eugenijaus Jovaišos ,,Aisčiai“. Neturime jokio pagrindo šaipytis iš Jūratės Statkutės de Rosales pastangų kalbėti apie itin senas lietuvių šaknis Europoje.
Nuo globalizmo pasislėpti neturime galimybės, jis – mūsų kultūros dalis, tačiau jam turime priešpastatyti savą etninę istorinę patirtį. Todėl nesakau, kad antilietuviškos nuotaikos yra tik mūsų ,,nedraugų“ dovana. Ne, manau, kad didesnė antilietuviškų minčių ir darbų dalis kyla iš mūsų nesusivokimo, supaprastinto požiūrio į etninį paveldą ir be pagrindo sumenkintą jo vaidmenį šiandien ar ateityje.
5. Nesu moderniosios literatūros gerbėjas. Užtat mielai skaitau šiandien išleistus tokius veikalus kaip literatūros kritiko Algimanto Bučio darbas „Seniausioji lietuvių literatūra. Mindaugo epocha. Poliparadigminė viduramžių kultūrinių konfliktų studija”.
Algimantas Bučys parašė įdomią ir labai reikalingą studiją. Įsivaizduoju, koks tai buvo ilgas ir nelengvas darbas. O skaitai šį veikalą neatsitraukdamas, kaip intelektinį detektyvą. Manau, autorius tos knygos ėmėsi gal ir dėl to, kad specilaistai – kultūros ar literatūros istorikai – snaudžia. Galų gale, nesvarbu, kas parašo. Svarbu parodyti / įrodyti, kad Lietuvos/lietuvių literatūros pradmenų esama XIII amžiuje! Ir kaip puikiai skamba į lietuvių kalbą paties A.Bučio išversti senieji tekstai. Kelissyk iš naujo perskaičiau Sakmę apie Sovijų. Galima tik pavydėti jos kūrėjams. Kiekvienas, kas abejoja mūsų senųjų tekstų literatūrine verte, jų mitologiniu kosmosu, turėtų perskaityti ją.
Beje, Gintarai, o kodėl A.Bučio studiją laikot ne moderniu veikalu? Mano akimis, tai modernus, gal net postmodernus tekstas, visa jo sąranga yra autoriaus (vadinasi, ir skaitytojo) sąmonės pasivaikščiojimai tarp savo vietomis besikeičiančių kultūros centrų ir periferijų, arba ėjimas tam tikromis ribomis, vos įžiūrimais, bet tikrais pėdsakais ir tų pėdsakų pėdsakais, matant ne tik panašumus, bet ir skirtumus ar net skirsmus… Na, čia tyčia ištariau painių terminų iš postmodernizmo žodyno. Visa tai juk yra A.Bučio knygoje, tik toji modernybė meistriškai nuslėpta, atrodo tradicinė – suprantama kaip paprasta.
6. Kaip Lietuva turėtų žvelgti į šiandieninę Lenkiją? Lenkija – mūsų partneris ar oponentas? Man regis, Lenkija iki šiol puoselėja ekspansinius planus. Varšuvai būtų žymiai maloniau, jei Vilnius taptų lenkiškas miestas. Akivaizdus ir Varšuvos noras kuo greičiau asimiliuoti Punsko bei Seinų lietuvius. Šių tikslų oficialioji Varšuva siekia klastingai, rafinuotai, o mes ginamės – primityviai, nemokšiškai. Ar aš – neteisus?
Man gal per sunkus šis klausimas. Neišmanau visų diplomatijos vingrybių. Tik žinau, kad užsienio diplomatija pratęsia vidaus politiką. Jos dvi turi viena kitą papildyti, paremti, pagrįsti. Antraip ir viena, ir antra silpsta.Tai tinka kalbant ir apie Lietuvą, ir apie Lenkiją. Žinodamas, kas iš tikrųjų vyksta šalies viduje, galiu prognozuoti išorinius – tarpvalstybinius santykius. Tam tikrą strategiją ir jos motyvaciją dėl dabartinės valstybinės sienos, valstybinės kalbos, etninių mažumų ir t. t.
Tačiau aš tik apytikriai įsivaizduoju šiandienės Lenkijos gyvenimą, tad man sunku būtų ką nors tikra pasakyti apie jos planus Lietuvos atžvilgiu. Tačiau yra istorija. Jos atmintis irgi daug ką reiškia. Lietuvos ir Lenkijos santykių atveju – labai daug reiškia, beveik viską. Todėl neskubu ką nors barti, kaltinti, juo labiau – teisti.
Beje, asmeninė pažintis su Czesławu Miłoszu kiekvienam dialogui mane įpareigoja ieškoti ne vien etninio, bet ir kultūrinio tautinio pagrindo. Tada viskas ima remtis į tvirtesnius dalykus. C.Miłoszas, mano nuomone, buvo labai motyvuotas pašnekovas skaudžiais tautiškumo klausimais, gebantis netgi spręsti konkrečias (bent kultūrines) Lenkijos ir Lietuvos problemas. Miłoszas ir jo bendražygiai – J. Giedroićis, J. Mieroszewskis, tautinės, o ne federacinės lenkų valstybės šalininkai – darė poveikį anuometiniams Lenkijos politikams. Juk būta realaus pavojaus Vilniaus kraštui.
Kai po 1991 m. pučo Maskvoje Lenkija pripažino Lietuvos nepriklausomybę su pokarinėmis (dabartinėmis) sienomis, įsiplieskė ginčas dėl praeities skaudulių, ypač – Vilniaus okupacijos 1920 m. Lenkijos užsienio reikalų ministras K. Skubiszewskis neturėjo teritorinių pretenzijų Lietuvai, tačiau tikėjosi to paties iš Lietuvos. Ir kažkaip pavyko tada susitarti (turiu galvoje 1994 m. pasirašytą sutartį, nepaminint joje generolo Želigovskio), beje, tariantis gal ne iš tautinių istorinių, o iš šiandienių, ,,europinių standartų“, pozicijų. Ar turime sakyti, kad Lietuva „strategiškai pralaimėjo“, kaip tada pareiškė Romualdas Ozolas? Bet Lietuva ir laimėjo – kartu su Lenkija įteisino tautinės valstybės perspektyvą. Galima buvo judėti toliau.
Deja, ir vėl viskas stringa, padėtis yra ne mažiau sudėtinga nei prie 20 metų, tačiau Varšuva arba oficialioji Lenkija juk keičiasi, o giliau nei formalūs diplomatijos aktai visada yra kažkas ilgaamžiškesnio, ko jau negali matuoti tik konkrečių įvykų sukeltu priešiškumu ar tik draugiškumu.
7. Ilgainiui Lietuva gali turėti sunkumų bendraudama su Baltarusija. Juk Baltarusijoje esama jėgų, kurios Vilnių traktuoja kaip baltarusišką miestą, o Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę – kaip baltarusišką darinį. Tokių pretenzijų vargu ar išvengsime. Bet ar turime planą, kaip elgtis, susiklosčius nepalankioms sąlygoms?
Manau, jau dabar turime tokių pretenzijų. Atrodo, jos oficialiai ar ne oficialiai yra palaikomos, bent viešai skelbiamos. Nors nemanau, kad rimtai sakoma ar tikima Vilniaus prijungimu prie Baltarusijos.
Turime daugiau ar dažniau kalbėtis. Istorinių diskusijų su baltarusiais visais LDK kultūros paveldo klausimais patirtis menkesnė nei su lenkais. Istorikai ir kultūrologai turėtų kalbėtis, aiškintis, tartis, siūlyti.Tik susitarimai yra išmintingas ir produktyvus kelias. Juk ir baltarusiai ieško savo šaknų. Ir jos tikrai šalia mūsų ar net tos pačios.
Dėl plano. Kodėl – tik nepalankiomis sąlygomis? Planas reikalingas bet kuriomis aplinkybėmis. Deja, manau, kad neturime tokio politinio plano. Aišku, tik spėju, reikėtų klausti pačių politikų. Gal diplomatų stalčiuose jo bent metmenų esama. Tautiškumo, etniškumo aspektai svarbūs. Juk panašaus neturime net sau, Lietuvos valstybei. Tas, kurį esame pasitvirtinę kaip valstybės planą iki 2030-ųjų, yra atitrauktas nuo etninių ar lietuviškumo šaknų.
8. O štai rimtesnės brolybės su Latvija – nėra. Nors artimesnių brolių už latvius neturime ir niekad neturėsime.
Taip pat tik apgailestauti galime. Esame latviams tikrai labai artimi istoriškai ir kultūros giliausios genezės požiūriu. Kalba mus labai vienija. Tačiau yra ir kultūros skirtybių, kurios, matyt, irgi kažką reiškia. Reformacija mus paliko viename, o latviai apsigyveno kitame krante. Kietesnio istorinio iššūkio latviai susilaukė iš Rusijos: tai ne tik kita, rusų, kalba, bet ir kitas etnosas.
9. Lietuva susiskaldžiusi į priešiškas stovyklas ir, regis, nepajėgia susitarti net dėl pamatinių, gyvybiškai svarbių projektų. Vieni – už atominę jėgainę, kiti – prieš. Vieni giria prezidentę Dalią Grybauskaitę, kiti – ją peikia. Turime lietuvių, kurie ragina priimti įstatymą, draudžiantį užsieniečiams įsigyti lietuviškos žemės. Skaitlinga lietuvių grupė balsuoja už Darbo partiją, ne mažiau skaitlingas lietuvių būrys palaiko konservatorius, dar kiti peikia generalinį prokurorą, saugumo vadovą…
Ta sumaištis ir nerimastis – iš pirmųjų mūsų nepriklausomos valstybės nesusipratimų ir klaidų ką nors planuojant ir veikiant. Kai trukdė labai galingos istorinės jėgos, kai jos gal tik juokėsi ir šaipėsi iš mūsų pastangų. Politiniam subjektui stigo išminties, patirties, galios. Bet ne mažiau pristigo to, ko tarsi negalėjom neturėti, ką Sąjūdžio metais turėjom, tad privalėjom tik gausinti – jautrumo kitam, kiekvienam, visiems. Tai juk iš žmonių giminės, tai tik etinis visų veikimo lygybės dėsnis: nereikia kitam daryti to, ko iš kito pats nenorėtum sulaukti. Paprasta. Visiems žinoma. Nebūtinai iš Dievo įsakymų. Reikšminga ir lemtinga. Apie tai jau šiek tiek kalbėjome. Etiškumo ar moralės vėžys ėmė graužti politiką.
Partijų tarpusavio kaltinimai, man regis, tik pabrėžia kiekvienos jų neatsakingumą. Nėra atskiros partijos atsakomybė be bendros visų partijų atsakomybės už projektą, kuris nuo 1990 m. Kovo 11-osios vadinasi Lietuvos Respublika. Taip – pagal Konstituciją ir vizijoje. Kai kaltiname vieni kitus, nesvarbu, ar tai – partijos, ar tai – Prezidentas, Seimas ir Vyriausybė, ar tai prokuratūra ir teismai, ar tai VSD ir FNTT, ar tai tik žemesnės ir pačios žemiausios mūsų renkamosios ir vykdomosios valdžios grandys, kažkas yra ne taip.
Kažkas ne taip su mūsų įsipareigojimais ir atsakomybe, su labai konkrečais mūsų darbais ir jų rezultatais. Juk tie ginčai pareikalauja politinių ir ekonominių resursų, laiko ir materialinių išteklių. O jų juk visada trūksta. Daroma moralinė žala, išnyksta pasitikėjimas valstybės institucijomis. Be to, per tai nedirbami svarbesni, dažnai tikrai būtini ir skubūs darbai.
Labai sunku, kai nėra kultūrinio ekonominio politinio tęstinumo, arba – ilgalaikių strategijų.Kaip nesiskaldyti ir nesipešti dėl vis kitaip interpretuojamų, akivaizdžiai politizuojamų (blogąja šio žodžio reikšme) projektų, kai jų finansinės pradžios ir pabaigos vienodai neskaidrios, o rezultatai – abejotini, nes jie naudingi tik nedidelei grupei jos vykdytojų? Visi už energetinę nepriklausomybę, tačiau ją įgyvendinti patikime žmonėms, kurie energetiką išsiaiškinę tik iš populiarių ar reklaminių leidinių. Politinę nekompetenciją sustipriname dalykine mažaraštyste.
Tad skirstytis į pritariančius ar nepritariančius konkrečioms partijoms ir pareigūnams nėra jokia bėda. Esame įvairūs. Ir tie, katrie veikia, ir tie, katrie vertina. Bėda, kad tas natūralus skaidymasis nepadeda išlipti iš anksčiau arba paskutinę valandą išsikastų apkasų, gal tiesiog duobių, kurios pragaištingos demokratinei jos piliečių savijautai ir socialiai teisingai jos gerovei – didžiąjai valstybės vizijai.
10. Kaip susigaudyti, kas teisus? Kaip nepasimesti propagandinių, informacinių karų frontuose?
Pakilę virš emocijų ir konkretaus kartėlio dėl nesėkmių, turėtume prisiminti, kad visa šiandienė pasaulio kultūra yra panaši: joje kiekvienas turime susitvarkyti savo užimamą vietą. Teisus tas, kuris geba susikurti daugiau tvarkos, kuri ir kitiems reikalinga. Pasimeta tas, kuris laukia, kad kaimynas ar valdininkas kultūrinius (vertybių konfigūravimo) darbus už jį nudirbtų. Tvirtesnis turbūt tas, kuris geba pasiremti ironiška savo paties ir konkrečios situacijos akistata: na, ir kas, kad nieko nežinau ir nepadarau. Tikrai tvirtas gal tas, kuris neužmiršta mano minėto jau etinio humanistikos credo: būti žmogumi ir su žmonėmis.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: rašytojas Vytautas Martinkus.
2013.11.11
