Lenkiškasis aisbergas: graži viršūnė ir grėsminga povandeninė dalis


Print

Lietuva renkasi neteisingą taktiką, bendraudama su Lenkija. Ten, kur derėtų ginčytis, kelti triukšmą, piktintis, – atsiprašinėjame, nuolaidžiaujame. Ten, kur vertėtų tyliai, be savigyros, be pompastikos, tačiau ryžtingai atlikti lietyvybę stiprinančius darbus, – daug triukšmaujame, bet nieko konkretaus lietuvybės labui nenuveikiame.

Prisiminkime keletą pastarųjų įvykių, įaudrinusių tiek lenkiškąją, tiek lietuviškąją puses. Nors oficialioji Varšuva mūsų atsiprašo dėl užgaulaus plakato per futbolo rungtynes (omenyje turimos "Lech" ir "Žalgirio" sportininkų varžybos Poznanės mieste), Lietuvai nederėtų skubėti džiaugtis.

Dar nežinia, kiek lenkiškuose atsiprašymuose nuoširdumo. Jei kalbėsime visiškai atvirai, puikiai suvokiame, ko verti jų veidmainiški atsiprašinėjimai.

Pirma, sunku patikėti, jog toks milžiniškas plakatas "Klaupkis lietuvių chame prieš lenkų poną" į Poznanės stadioną buvo įneštas be Lenkijos valdžios struktūrų žinios. Bent jau pareigūnai, atsakingi už tvarką stadione, negalėjo nepastebėti įnešamo įspūdingų dydžių plakato. O jeigu žinojo, privalėjo pasidomėti jo turiniu.

Antra, tas plakatas varžybų metu kabojo ilgai. Ir vis dėlto niekas iš Lenkijos politikų bei teisėsaugos pareigūnų nepasirūpino, kad lietuvių savigarbą žeidžiantis užrašas būtų kuo greičiau išneštas. Lenkai galėjo stabdyti futbolo rungtynes, bet to nepadarė.

Trečia, antilietuviškų veiksmų Lenkijoje pasitaiko nebe pirmą sykį. Prisiminkime užtepliotas lenteles su lietuviškais užrašais Punsko, Seinų žemėse, išniekintus lietuviškus paminklus dabartinės Lenkijos teritorijoje. Taip pat neužmirškime, kokius žodžius Vilniuje skandavo įsiaudrinę lenkų sporto sirgaliai.

Kokias išvadas galėtume daryti? Antilietuviškos tendencijos Lenkijoje kurstomos dirbtinai, specialiai, kryptingai. Jauniems lenkų sirgaliams, atvykusiems kažkur iš Lenkijos vidurio, vargu ar rūpėtų: Vilnius – lietuviškas ar lenkiškas miestas, jei jaunoji lenkų karta būtų auklėjama draugiška dvasia. Varšuva mums seniai paskelbusi karą, kurio tiksliausias apibūdinimas: Vilnijos ir nuo Lietuvos kadaise jėga atplėštų teritorijų polonizacija.

Grumtynės, kas ką nugalės – Lenkija mus, ar mes vis tik atsispirsime polonizacijai, – tęsiasi ne vieną šimtmetį. Literatūros kritikas Algimantas Bučys atkreipia visų Lietuvos istorija besidominčių žmonių dėmesį: kur dingo Lietuvos valstybė po krikšto ir unijų su Lenkija, kur ir kodėl pradingo netgi Lietuvos vardas iš paskutinio Abiejų Tautų Respublikos seimo (1791-1795) priimtos konstitucijos teksto? (Algimanto Bučio knyga “Seniausioji lietuvių literatūra. Mindaugo epocha. Poliparadigminė viduramžių kultūrinių konfliktų studija" (Vilnius, 2009). 

Štai kokius klausimus mums derėtų analizuoti. Bet atsiverskite "IQ" žurnalo (2013-ųjų liepa) publikaciją "Lenkija – būsimasis ES variklis", ir pamatysite, ką į žurnalisto Tomo Janeliūno klausimus atsako buvęs Lenkijos prezidentas Aleksandras Kvašnevskis. Žurnalistas štai ką sako: "Vis dar išlieka neišspręstų klausimų Lenkijos ir Lietuvos dvišaliuose santykiuose dėl tautinių mažumų padėties. Kodėl tai tapo pagrindine strateginių santykių kliūtimi?" Buvęs Lenkijos vadovas atsiliepia: "Turėčiau paklausti jūsų, kodėl tai tapo taip sudėtinga. Šios problemos iki galo nesuprantu…"

Pirmiausiai į akis krenta žurnalisto T.Janeliūno klausimas, primenantis prasikaltusio žmogaus atsiprašinėjimus. Klausimą buvusiam Lenkijos vadovui formuluočiau visiškai kitaip: kodėl Lenkija kelia Lietuvai nepagrįstus, žeminančius, polonizacija atsiduodančius reikalavimus ir kodėl bet kokia kaina stengiasi sulenkinti Punsko, Seinų, Suvalkų lietuvius? Man regis, lietuviai žurnalistai, o kai kada – net ir aukšto rango Lietuvos politikai, įskaitant ir patį Lietuvos užsienio reikalų ministrą Liną Linkevičių, turėtų teirautis būtent tokių dalykų.

O ką mums atsako buvęs Lenkijos vadovas? Lenkiškų – lietuviškų nesutarimų priežasčių jis iki galo nesuvokiąs. Ar tikrai nesuvokia? Ko gi čia nesuprasti – Lietuva nenori tapti lenkiškai kalbančia ir lenkiškai mąstančia Lenkijos provincija. 

Taigi mums neturėtų rūpėti, ką viešai iš tribūnų suokia Lenkijos politikai. Mums nerimą turėtų kelti tikroji Varšuvos politika.  Matykime povandeninę lenkiškojo aisbergo dalį, ne tik viršūnę.

Bet ar matome, ar norime matyti?  Rugpjūčio 14-ąją per LRT televiziją transliuota autorinė žurnalisto Virginijaus Savukyno laida "Įžvalgos". Kaip tik gilintasi į sudėtingus Lietuvos – Lenkijos tarpusavio santykius. Filosofas, rašytojas, poetas Vytautas Rubavičius kalbėjo apie  tikruosius, nors viešai nedeklaruojamus, Lenkijos planus. Jis įdomiai svarstė, ko iš tikrųjų nori lenkai, reikalaudami lenkiškų užrašų lietuviškuose pasuose, ko siekia meluodami, esą Vilniaus krašte lietuviai draudžia puoselėti lenkiškumą. Jis vienintelis tose "Įžvalgose" ragino matyti tikrąjį šiandieninės Lenkijos veidą.

Deja, kiti laidos dalyviai, pavyzdžiui, Liudvikas Gadeikis ir Seimo narys konservatorius Kęstutis Masiulis, buvo linkę pastebėti vien tik gražiąją lenkiško aisbergo viršūnę, man regis, buvo nenuoširdūs, kalbėjo apie neesminius dalykus.  

Demaskuojant agresyvius, ekspansinius Lenkijos planus labai pravers rašytojos Birutės Jonuškaitės, kilusios iš lietuviškosios Lenkijos dalies, todėl viską mačiusios savo akimis, pastabos. 

Jos interviu "Balti vyrų marškiniai, nerimo vidurnakčiai" (žurnalas "Metai", 2013-ieji, liepa) paliko malonų įspūdį. Ji vis dar viliasi, jog Lietuva bent artimiausiu metu netaps Lenkijos provincija. Tačiau ji mato, kad oficialioji Varšuva tokių siekių turi. Todėl ironizuoja: "Gerai būtų, jei greitu laiku netaptume ir Rytų Europos pakraščiu, kuriame tvarką palaikys NATO priklausantys Lenkijos kariuomenės daliniai, o jų vadovybė sėdės Autonominio Vilniaus krašto štabe. Apie tai kol kas kalba tik bjaurūs nacionalistai, todėl jų niekas nenori girdėti… "

O ką byloja ši rašytojos B.Jonuškaitės citata? "Dėl lietuvių Lenkijoje: jie yra šašas ant užpakalio, kurį reikia kuo greičiau panaikinti, kad neniežėtų, neperštėtų, nekeltų nereikalingo nepatogumo. Štai visos kitos Lenkijoje gyvenančios tautinės mažumos jau seniai "sutvarkytos" – bendroje lenkų švietimo programoje turi po vieną kitą savo gimtosios kalbos pamokėlę, ir gana, o šita saujelė įkyrių užsispyrusių Punsko ir Seinų krašto dzūkų vis dar laikosi įsitvėrusi savo lietuviškų mokyklų, dar nori mokytis ne tik lietuvių kalbos, bet ir Lietuvos istorijos bei geografijos – kur tai matyta!"

Žurnalistas V.Savukynas galėjo būtent rašytoją B.Jonuškaitę pakviesti į savo "Įžvalgas". Ji būtų papildžiusi filosofo V.Rubavičiaus pastabas, kuriam "Įžvalgų" vedėjas pastebimai trukdė, neleido plačiau prabilti apie tikrą Lenkijos politiką bendraujant su Lietuva.

Akivaizdu, kad Lenkija siekia tapti viena iš pagrindinių Europos Sąjungos žaidėjų. Beje, tokius planus ji, ko gero, pajėgi įgyvendinti, nes yra vieninga. Ji neturi tautinių mažumų, jos netampo į skirtingas puses nei juodaodžiai, nei arabai, nei Europos šalių tautinės mažumos. Lenkija – absoliučiai lenkiška. Ji gali nebijoti jokių autonomijų. Jai beliko likviduoti lietuviškas salas Seinų ir Punsko žemėse ir įsitvirtinti Vilnijoje.

Šios liūdnos prognozės tikriausiai išsipildys, nes Lietuvos valdžia pasirinkusi išdavikišką  taktiką – kiekviena proga, reikia ar nereikia, atsiprašinėja lenkų ir visiškai nestiprina lietuviškų šaknų.

Nuotraukoje: komentaro autorius – Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.

2013.08.19


Prisijunkite prie diskusijos