Ladislas Faraga: protų karas ( I )


Print

Amerikiečių žvalgo Ladislo FARAGOS "Protų karas", išleista Niujorke 1954 metais, jau 1956 metais buvo išversta į rusų kalbą. Jos inventoriaus numeris KGB bibliotekoje – pirmas. Nors verčiant knygą buvo praleisti "šmeižikiški autoriaus prasimanymai ir išpuoliai prieš SSSR", kagėbistai skaitė šį veikalą labai įdėmiai, su pieštuku rankoje. Knyga gerokai sutrinta.

Manome, kad L.Faragos samprotavimai apie propagandą, jos reikšmę, rūšis ir platinimo būdus bei metodus iki šiol nepaseno bei išlieka aktualūs šiandien.

Politinis karas – kas tai?

Žvalgybos veiksmai dažnai peržengia siauras išimtinai žvalgybinio darbo ribas ir įgija kur kas subtilesnes formas, kai gerokai didesnis vaidmuo atitenka intelektualiniam momentui. Tokia žvalgybos veikla, kai kurioje nors šalyje siekiama intelektualiomis priemonėmis norima linkme pakeisti visuomenės nuomonę arba sukurti tam tikrą situaciją, vadinama politiniu karu. Visuotinai pripažįstama, kad per pastaruosius metus politinis karas virto viena nuolatinių konfliktų formų.

Sero Roberto Briuso Lokarto, karo metu buvusio puikios Anglijos politinio karo organizacijos generaliniu direktoriumi, nuomone, ši žvalgybos forma naudoja visas tas atviro ir slapto puolimo priemones, kurias, skirtingai nuo karinių, galima vadinti politinėmis. Tai tokia žvalgybos veiklos forma, kai, norint įtakoti politiką, panaudojamos idėjos.  Šis darbas susijęs su žmonių nuomonėmis ir tų nuomonių platinimu. Tai – organizuotas įtikinėjimas, nenaudojant prievartos priemonių, skirtingai nuo karo veiksmų, kada nugalėtojo valia primetama nugalėtajam prievarta arba grasinant ja.

Politinis karas – angliškas terminas. Kitose šalyse ši veikla vadinama kitaip. Vokietijoje – tai intelektualinis karas – pavadinimas, patvirtinantis, kad šis karas vyksta intelektualinėje arba dvasinėje plotmėje, kad tai – idėjų mūšis. Sovietų Sąjungoje, kur – Klauzevico įtaka – bet toks karas laikomas politiniu, ši agresijos forma vadinama propaganda ir agitacija. Jungtinėse Amerikos Valstijose ji vadinama psichologiniu karu arba moralinėmis operacijomis; pirmas pavadinimas nurodo, kad psichologija taikoma kaip kovos priemonė, o antras – kad jos objektas yra priešininko moralinė būsena.

Iš tikrųjų nė vienas iš šių terminų iki galo neatspindi politinio karo esmės. Terminuose, vartojamuose išvardintose šalyse, daugiausia turima galvoje propaganda – organizuotas mėginimas formuoti gyventojų požiūrį į ginčytinus klausimus. Bet politinio karo sąvoka yra kur kas platenė, nes ji gali apimti ne tik propagandinį, bet dar ir diplomatinį bei ekonominį poveikius, kurie naudojami, koordinuotai siekiant konkretaus tikslo.

Pavyzdžiui, diplomatijos priemonės gali būti taikomos, norint įtikinti valstybes pasirašyti sutartis arba likti neutraliomis, arba išstoti iš sąjungų, priešiškų suinteresuotai valstybei. Ji gali būti pasitelkiama, siekiant baigti karą derybomis, net kai kovos veiksmai dar tęsiasi. 1945 metais, bandant baigti karą su Japonija, buvo pasitelkta būtent diplomatija.

Be diplomatijos, politinio karo sąvoka dar gali apimti tam tikras ekonominio poveikio priemones: tai priešo blokada, vadinamasis preventyvus svarbiausių žaliavų supirkimas, neleidžiant jų įsigyti priešui, specialių tarifų įvedimas.

Štai 1935 metais Anglija bandė užkirsti kelią Italijos agresijai Abisinijoje. Tam ji panaudojo savo diplomatinę įtaką Jungtinėse Tautose, taip pat darė Italijai spaudimą tarptautinės prekybos srityje. Mūsų dienomis Jungtinės Valstijos riboja prekybą su komunistinėmis šalimis, tuo pat metu teikdamos visokeriopą ekonominę pagalbą savo sąjungininkams. Tai iš esmės ir yra politinis karas.

Tačiau ir diplomatinis, ir ekonominis karas – tai veiklos sritys, nesusijusios tatpusavyje. Tai daro specialios įstaigos, tokios kaip diplomatinis korpusas arba speciali organizacija, sukurta tik ekonominiam karui. Nors jų veikla neretai nulemia daugybės žmonių likimą, tačiau tiesiogiai su tais žmonėmis jos nebendrauja. Tai visų pirma pasakytina apie diplomatiją, nes ji nesusijusi su masėmis, vykdoma savose sferose ir dažnai slapta.

Kas yra propaganda?

Tuo požiūriu, kaip mes suprantame visų žvalgybinių veiksmų tarpusavio santykius, propaganda yra pagrindinis politinio karo ginklas. Čia šis terminas vartojamas plačiąja prasme ir apima tai, ką anglai vadina politiniu, vokiečiai – intelektualiniu,  o Jungtinės Valstijose – psichologiniu karu arba moralinėmis operacijomis. Tai apgalvotas – arba organizuotas – idėjų, doktrinų ir principų platinimas, kai sąmoningai siekiama įsigyti šalininkų, pasekėjų arba sąjungininkų, įtikinti žmones, kad esame teisūs, o mūsų priešininkai klysta, siekiant, kad tų žmonių veikla taptų naudinga vienai pusei ir kenksminga kitai.

Galutinis propagandos tikslas – priversti žmones elgtis būtent taip, kaip reikia mums, arba galvoti būtent taip, kaip norime. Iš esmės – tai totalitarinė vaikla, nes žmonėms neleidžiama nesutikti su jiems teigiamomis idėjomis. Propaganda bando pašalinti visus jos tikslams prieštaraujančius argumentus, nepalikdama jokių alternatyvų.

Pavyzdžiui, jeigu auklėjimo ir mokymo teorijos objektams leidžiama be išankstinio nusistatymo nagrinėti visus konkrečios problemos aspektus, tai propagandos objektai be išlygų ar nukrypimų turi priimti jos įrodymus. Todėl propaganda niekuomet nebūna objektyvi, ir nors mūsų laikais daug kalbama apie "tiesą propagandoje", tačiau propaganda visada išlieka subjektyvi ir šališka.

Kadangi propaganda – tai organizuotas mėginimas pasiekti vieną ar kitą konkretų tikslą, jos planai yra egoistiniai. Savaime suprantama, kad propaganda tuti būti panaši į tiesą, nes melas, išgalvoti "faktai" ir akivaizdžiai sufabrikuoti "įrodymai" tik trukdo pasiekti tikslą. Tačiau net teisingiausia propaganda vis viena išlieka tendencinga, bent jau tokiu mastu, kokiu ji nutyli tam tikrus faktus. Galų gale propaganda visai neturi būti teisinga, jeigu ji tokia atrodo.

Vokiečių karo teorijos ir komunistiniai revoliucijų principai amerikiečiams ir anglams atrodo keisti ir atgrasūs, nes jie nesutampa su visuotinėmis etinėmis sampratomis. Tačiau tai, kas mums atrodo nepateisinama ir barbariška, daugeliui žmonių yra priimtina. Tai, kas vieniems atrodo melas, kitiems gali atrodyti tiesa, arba, U.I.Tomo žodžiais tariant, "jeigu žmogus mano, kad konkreti padėtis yra reali, ji tampa reali savo pasekmėmis".

Mes skiriame religinę propagandą, tarnaujančią tikėjimo ir religinių ideologijų platinimui, ir pasaulietinę propagandą, turinčią politinių tikslų ir ketinimų. Religinė arba dvasinė propaganda kaip organizuota veikla yra gerokai senesnė už pasaulietinę propagandą. Ji buvo svarbus Katalikų Bažnyčios ginklas dar prieš tai, kol valstybės ėmė naudoti ją savo tikslams.

Garsusis pamokslas, kai popiežius Urbanas II 1095 metų lapkritį Prancūzijoje, Klermone, pakvietė organizuoti Pirmąjį kryžiaus žygį, yra klasikinis propagandos pavyzdys. 1622 metais popiežius Grigalius XV organizavo "Congregatio de propaganda fide", ir ją galima pavadinti pirmąja pasaulyje "propagandos įstaiga" katalikų tikėjimui platinti.

(Bus daugiau)

2013.08.19


Prisijunkite prie diskusijos