II. Lietuva po krikšto unijose su Lenkija: istorinės būties retrospekcija (nematomoji pusė) – 2


Print

2. Švietėjiška Lietuvos charakteristika 1795 m. tragedijos išvakarėse

Visus S. Stašico nužymėtus Lenkijos silpnėjimo ir dvasinio nuskurdimo simptomus galime lengvai atsekti ir Lietuvos 400 (nuo 1386 iki 1795 ) metų istorijos finale.

Apie XVIII a. pabaigos Lietuvą galima būtų pasakyti tais pačiais pirmosios formulės žodžiais, kuriais pranašiškai apibūdinta anuometinė Lenkija, pakeitus tik šalies pavadinimą: „„Lietuva dabar tebėra tik penkioliktame šimtmetyje! Visa Europa jau aštuonioliktąjį baigia”. 

Apie XVIII a. Lietuvos tarptautinį autoritetą galima būtų drąsiai pasakyti tais pačiais antrosios formulės  žodžiais, kuriais apibūdinta anuometinė Lenkija, vėlgi pakeitus tik šalies pavadinimą: “Visos Europos tautos Lietuvą laiko barbarybės kraštu”.

Apie XVIII a. Lietuvos ekonominės ir socialinės politikos rezultatus galima būtų vėlgi kalbėti trečiosios formulės išvadomis, pakeitus lenkų žemdirbius lietuvių žemdirbiais: “lietuviškoji tauta stovi man prieš akis. Matau milijonus padarų, vieni jų vaikšto pusnuogiai, kiti odomis arba šiurkščiomis sermėgomis apsirengę, visi išsekę, nuskurdę“ ir t.t.

Ketvirtoji ir penktoji formulės iš viso labiau taikytinos XVIII a. pabaigos Lietuvai, o ne Lenkijai, nes  didžioji dalis joje nurodomų prarastų teritorijų nuo Baltijos iki Juodosios jūros buvo nuo seniausių laikų Lietuvos, o ne Lenkijos priklausomybėje, ir jų praradimas Lietuvai buvo tolygūs visų ikikatalikiškos Lietuvos valdovų nuo Mindaugo iki Algirdo teritorinių užkariavimų paradimui.

Šeštosios ir septintosios formulių žodžiai, atrodo, dar labiau tinka nutautėjusiems XVIII a. lietuvių bajorams nei lenkų šlėktai, kurios herbus su tokiu malonumu ir pasipūtimu pasiskolino naujai iškepti lietuviški šlėktos: „jūs numetėt į šalį geležinius šarvus, apsivilkdami šilko rūbus. Jums sugarbanavo  plaukus, kvapniais aliejais įtrynė jums galvas ir visokiausias spalvotais kremais nudažė veidus; jūs pavadinote visa tai puikia apšviestųjų tautų mada, o raitelio šalmą ėmėte  vadinti barbariško apdaro požymiu. Vietoje didžiulio skydo vienoje rankoje nešiojate stikliuką, kitoje įmantriai sukinėjate elegantišką lazdelę; taip praradote vyriškumą; jūsų kūnas silpnas, jūsų siela subobėjusi ir švelni. Kuomet reikėjo išeiti į mūšio lauką priešus atremti, šarvai žeidė per šilkus švelnutę odą; tuoj pat nusimetėt visus riterio apdarus ir paskelbėte, kad mokėsite tiems, kas juos apsivilks“ .

Ne mažiau negu lenkams taikytinas lietuvių didikams  didžiausias  kaltinimas, didesnis netgi už jų leistą pirmąjį valstybės padalijimą 1773 m., kai valstybė prarado 211 tūkstančių km²  ir  4 su puse milijonus gyventojų, o būtent perfrazuotas nuosprendis: „ponai yra padarę lietuviams didesnį blogį nei krašto padalijimas. Išnaikino tautinį charakterį“.

Nors šiuo atveju būtina daryti fundamentalią išlygą: tautinis charakteris išliko Lietuvos kaimo žmonėse ir  bajorijoje.

Ir vis dėlto mes negalime užbaigti pradėtos retrospekcijos, kol lieka nutylėta Lietuvai pati svarbiausia ryškinamos istorinės evoliucijos paradigma. Taigi dešimtoji  formulė turėtų apibūdinti Lietuvos valstybės raidos po krikšto per uniją su Lenkiją finalinį rezultatą.

Deja, dešimtoji  formulė gali būti suformuluota tiktai klausimo forma visiems Lietuvos istorija besidomintiems žmonėms: Kur dingo Lietuvos valstybė po krikšto ir unijų su Lenkija? Galima ir dar tiesiau paklausti: Kur ir kodėl pradingo netgi Lietuvos vardas iš paskutinio Abiejų Tautų Respublikos seimo ( 1791-1795) priimtos konstitucijos teksto?

Čia ne vieta ieškoti nuodugnių atsakymų į šiuos du paprastus, bet Lietuvos istorijai fundamentalius klausimus.

Betgi, nesileidžiant į didžiai sudėtingą 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucijos teksto genezės analizę, akivaizdu, kad Lietuvos vardo išnykimas nebuvo skubos ar nepakankamo susikalbėjimo rezultatas.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: literatūrologas, literatūros kritikas, humanitarinių mokslų daktaras, rašytojas Algimantas Bučys.

Algimanto Bučio knygos “Seniausioji lietuvių literatūra. Mindaugo epocha. Poliparadigminė viduramžių kultūrinių konfliktų studija" (Vilnius, 2009) ištrauka.

(Bus daugiau)

2013.08.19


Prisijunkite prie diskusijos