Žvelgdami į tą tuščią vietą ant sienos, kur kabojo Lietuvos didvyriui Jonui Noreikai pagerbti skirta atminimo lenta, supraskime, kad jeigu nesitelksime ir tylėsime, tokia pat tuščia vieta liks iš Lietuvos valstybės.
Būtų labai naivu ir paviršutiniška manyti, kad buvo sudaužyta tik lenta. Šitaip kiekvieną akimirką yra daužoma Lietuvos valstybė. Be jokios abejonės, šito vandališko išpuolio iniciatorius ir vykdytojas siekė pigaus politinio populiarumo norėdamas surinkti parašus ir patekti į Europos Parlamento rinkimus.
Tačiau tai tik ledkalnio viršūnė. Tikroji jo poelgio prasmė yra politinė ir kur kas gilesnė. Jis yra gerai žinomo pono K. Juraičio, viešai kvietusio Vladimirą Putiną „išvaduoti“ Lietuvą, artimas bendražygis. Taigi turime to, ką vadinu penktąja ir šeštąja Putino kolonimis Lietuvoje, sintezę. Vienas kreipiasi į Putiną ir šaukiasi pagalbos iš Rytų. Kitas, šitas vandalas, sudaužęs atminimo lentą, didžiuojasi, kad jis yra plačiai mąstantis ir europinėmis vertybėmis besivadovaujantis subjektas.
Bet juos sieja viena ir ta pati nuostata – neapykanta lietuvių tautai ir pačiai Lietuvos valstybei. Dar svarbiau suprasti, kad tokie išpuoliai niekada nenutinka tuščioje vietoje, nenukrenta iš dangaus. Juk tai yra logiška pabaiga kelio, kuriuo Lietuva eina jau daugelį metų. Taip, Lietuva šiandien yra šalis, kurioje galima knygose dergti iškiliausius Lietuvos partizaninio judėjimo vadus ir tai bus pavadinta menine kūryba ir vaizduotės polėkiu.
Tuo tarpu kitas žmogus, kuris tuos pačius partizanus viešai pavadina žudikais ir nusikaltėliais, yra teisiamas parodomuoju būdu. Skirtumas tik tas, kad vienas gauna valstybinę premiją, kitas – simboliškai nubaudžiamas. Visgi retoriškai paklausime savęs: kuri kolona pavojingesnė? Ar atviro Putino garbintojo, kuris dergia Lietuvos partizanus, ar tokį pat žeminantį ir žeidžiantį vaizdinį į tūkstančių Lietuvos žmonių – pirmiausiai jaunųjų piliečių – sąmones brukančio ir peršančio mintį, kad partizanų kova buvo beprasmiška.
Šiandien Lietuva yra šalis, kurioje partizanų persekiotojai ir naikintojai yra nebaudžiami, motyvuojant tuo, kad jie vykdė to meto įstatymus. Taigi mes ateiname į tarpsnį, kai galime drąsiai pasakyti – kryptingai, nuosekliai ir metodiškai rengiama dirva naujai Lietuvos okupacijai. Šitos strategijos tikslas – sujungti visas antitautines ir antivalstybines jėgas, nesvarbu, į ką – į Rytus ar į Vakarus – jos būtų orientuotos. Jas siekiama sujungti bendram tikslui – įbrukti lietuviams į sąmonę, kad Lietuvos valstybė yra nesusipratimas, kad ji yra nereikalinga.
Ir jeigu mes nesuvoksime tikrojo šio išpuolio masto ir pavojingumo, iš tiesų sulauksime dienos, kai duš ne tik atminimo lentos, bet mums net nespėjus susivokti, kas vyksta, duš ir Lietuvos valstybė.
Propatria.lt
2019.04.09; 08:00
