Vytautas Sinica: „Europeizacija kaip sovietizacija“


Print

1918 metais modernią tautinę valstybę sukūrusi ir 1990 metais jos nepriklausomybę atkūrusi lietuvių tauta netrukus ir Konstitucijoje įtvirtino, kad valstybę kuria tauta ir suverenitetas priklauso tautai.

Tai akivaizdžiausiai liudija ir svarbiausią Lietuvos kaip modernios tautinės valstybės interesą – valstybės ir ją steigiančios politinės tautos išlikimą. Vienodai būtina, tiek kad išliktų valstybė, tiek kad išliktų politinė tauta. Valstybė egzistuoja tik dėl ją kuriančios tautos, o ją kurianti tauta tą daro, nes negali visavertiškai egzistuoti be valstybės.

Šiuos dar neseniai savaime aiškius buvusius, o šiandien su komjaunuolišku užsidegimu žiniasklaidoje ir universitetuose kvestionuojamus dalykus būtina prisiminti, norint suprasti šio pasisakymo pavadinimą ir logiką. Lietuva, geografiškai ir civilizaciškai pasmerkta buvimui tarp Europos ir Azijos ir teisingai pasirinkusi priklausyti pirmajai, nuolatos turi galvoti tiek apie kietąsias, tiek apie minkštąsias grėsmes lietuvių tautai ir valstybei. Vis giliau į Vakarų pasaulio struktūras integruojamai Lietuvai būtina suvokti, kad šalis gali būti sunaikinta ne tik ją užpuolant ir okupuojant, bet ir neva taikiomis ekonominės, socialinės ir kultūrinės politikos priemonėmis.

Nesunku konstatuoti, kad pagrindinė kietoji grėsmė Lietuvai yra Rusija, o karinio saugumo valstybei negarantuoja, bet nors jį maksimizuoja Lietuvos narystė NATO.

Daug sunkiau suvokti pavojų, kurį Lietuvos išlikimui kelia šiandien vykstantis „minkštasis“ Lietuvos idėjos ir tautos dekonstravimas. Pagrindinis šio „taikaus“ dekonstravimo įrankis – ideologinis Lietuvos piliečių istorinės, kultūrinės ir politinės savimonės pertvarkymas vadinamųjų „europinių vertybių“ pagrindu.

XX amžius Europai padovanojo totalitarines ideologijas, siekiančias sukurti standartizuotą „naują žmogų“ ir suvienyti pasaulį naujoje, pažangesnėje santvarkoje. Tam tikslui šios ideologijos privalo sunaikinti pasaulinei žmonijos vienybei trukdančius prigimtinius kolektyvinius tapatumus, tarp kurių ir kone svarbiausią – politinę ir kultūrinę tautą.

Pasaulinės darbininkų vienybės komunizmo rojuje distopija buvo pirmoji tokia ideologija, išbandyta praktikoje su visomis savo pasekmėmis. Dėl savo geopolitinės padėties, Lietuvai ir lietuvių tautai teko būti šio eksperimento aukomis. Žlugus SSRS Lietuva tapo Europos Sąjungos nare ir kartu su kitomis šios organizacijos narėmis turi pareigą spręsti sąjungą kamuojančias problemas ir kylančius iššūkius. Viena pagrindinių tokių problemų yra ta, jog dabartiniame ES projekte irgi užprogramuotas politinių tautų naikinimas ir „naujo žmogaus“ kūrimas. Tiek Sovietų, tiek ir Europos Sąjunga savo dabartine forma yra nesuderinama su politinių tautų egzistavimu. Būtent dėl savo geopolitinės padėties ir skaudžios sovietmečio patirties, kartu su kitomis regiono šalimis esame geriausiai pasiruošę atpažinti ir įvardyti šią grėsmę.

SSRS ir Europos Sąjungos lyginimas dar neseniai buvo absoliutus tabu Lietuvoje vykstančiose diskusijose. Bet kokie bandymai tą daryti entuziastų buvo nukertami kartojant vienintelį, nors ir esminį skirtumą – kaip patenkama į imperijos sudėtį.

Tačiau mãža ir sunku diskusijose slapstytis po logiškai klaidingu principu, jog jei yra skirtumų, tai nėra panašumų arba jie neturi reikšmės. 2012 metais prof. V.Radžvilas už ES ir SSRS lyginimą buvo būsimojo VU politikos mokslų instituto Europos studijų katedros vedėjo viešai išvadintas pseudomokslininku ir paranojiku. Tąkart daugiau nei 150 politikos mokslų studentų savo viešame laiške atkreipė dėmesį, kad tokios diagnozės sąjungos kritikams nepaprastai primena Sovietų Sąjungos kritikams klijuotas etiketes. 2015 metais jau ne vienas akademikas, pavyzdžiui, profesorius A. Jokubaitis, aktyviai naudojasi laisve konstatuoti abiejų imperijų panašumus, kartu pripažįstant ir akivaizdžius jų skirtumus.

Pasinaudokime šia ne dykai gauta laisve ir mes. Europos Sąjunga, kaip ir SSRS, yra būtent imperija. Tą konstatuoja ne vien jos kritikai, bet ir aktyviausi federalistai, kaip buvęs Europos Komisijos pirmininkas Jose Manuelis Barroso. Kaip ir kiekviena imperija, Europos Sąjunga susiduria su klausimu, kaip užsitikrinti visų savo administracinių vienetų, kol kas vadinamų valstybėmis, gyventojų lojalumą ir tapatinimąsi su pačia sąjunga kaip visuma. Visais laikais imperijos lojalumo klausimą sprendė ieškodamos balanso tarp atviros priespaudos ir subtilaus ištikimybės ir visasąjunginio tapatumo formavimo.

SSRS buvo tipinis pavyzdys, kaip derinamos abiejų rūšių priemonės. Pirmąsias represijų, trėmimų ir egzekucijų bangas okupuotuose kraštuose, tarp jų ir Lietuvoje, sekė kultūrinės tautų sovietizacijos programa, kurios moto buvo „kultūra turi būti tautinė savo forma ir tarybinė savo turiniu“. Ką tai reiškia?

Marksizmas – viena forma vyravęs SSRS, o kita įsivyravęs ES – tikėjo ir tiki, kad tautos yra būtinas, tačiau pereinamas etapas kelyje į naują, „pažangesnę“, globalią visuomenę be tautinių skirtumų ir valstybių sienų. Sovietų Sąjungoje tautinių kultūrų jis nenaikino, priešingai, stengėsi kelti kultūrų lygį, skatinti visuomenių raštingumą, išsilavinimą, mokslinę pažangą ir meninės raiškos formas.

Greta aukštosios kultūros puoselėjimo marksizmas skatino ir pavergtų tautų etnokultūros išsaugojimą – šokių, dainų, kulinarinį, kaimo architektūros, tautosakos ir kitokį, kaip tada vadinta, liaudies paveldą. Abiem atvejais tai buvo pastangos skatinti tautinio paveldo puoselėjimą, tačiau tik sovietiniu turiniu. Tai – tautos kaip politinio subjekto, galinčio ir norinčio valdyti savo valstybę, sunaikinimo formulė.

Kodėl sunaikinimo? Tautiškumo turinys yra vienokia ar kitokia pasaulėžiūra, dėl istorinių ir kitokių aplinkybių unikaliai susiklostanti kiekvienoje tautoje. Pastarąjį šimtą metų visuotinai pripažįstamas tautų apsisprendimo teisės principas, nors jam ir ne visada paklūstama. Šio principo esmė – kiekviena to norinti tauta gali turėti valstybę. Retas susimąsto, kokia šio principo logika. Jis paremtas idėja, kad kiekviena tauta dėl savo narių mąstymo ir vertybinių bendrumų yra vienintelė pajėgi priimti geriausiai jos poreikius atitinkančias ir tautai skleistis bei klestėti leidžiančias elgesio normas. Įstatymai turi atspindėti savitą tautos turinį.

Būtent šiuos tautų pasaulėžiūrų skirtumus siekė sunaikinti sovietizacija, paliekanti kultūrą „tarybiniu turiniu ir tautine forma“. Su Sąjūdžiu prasidėjęs tautinės ir valstybinės sąmonės atsikūrimo procesas buvo antisąjūdinės kontrarevoliucijos nutrauktas savotiškoje pusiaukelėje, o tautos ir ypač jos politinės savimonės naikinimas pratęstas naujomis formomis – europeizacija ir atviros visuomenės kūrimu.

Kitaip nei SSRS, Europos Sąjungos oficialus šūkis yra „Vienovė įvairovėje“. Europos Komisijos puslapyje jis aiškinamas taip: „Europiečiai yra vieningi savo bendru darbu vardan taikos ir klestėjimo, o tuo pačiu metu yra praturtinami daugybės skirtingų Europos kultūrų, tradicijų ir kalbų“.

Toks aiškinimas gali ir turi klaidinti skaitytoją. Šūkis „Vienovė įvairovėje“ nurodo kolektyvinių tapatumų neturinčių ir gyvenimo būdo įvairovę vertinančių „naujųjų žmonių“, arba, kaip juos pranašiškai vadino Nyčė, „gerųjų europiečių“ bendruomenę. Šioje vizijoje, savo pažiūromis ir įsitikinimais vienodą gerųjų europiečių masę kultūriškai praturtinti ir tautiškumo formą suteikti turi tautinės kultūros, tradicijos, papročiai ir kalbos.

Tačiau ši tautinė „įvairovė“ tegali būti politiškai bereikšmė ir netrukdanti visų etnosų atstovams vienodai pažangiai vertinti kultūrinių ir moralinių klausimų. Tik tokią tautų įvairovę iš tiesų remia ir skatina išsaugoti Europos Sąjunga.

Tauta kaip tokia neišvengiamai yra kliuvinys kuriant vienodo mąstymo europiečius. Mąstymo skirtybių neįmanoma ištrinti nesunaikintus tautinio tapatumo, kuris yra daug stabilesnis nei klasinė, profesinė, socialinė ar kitokia priklausomybė. Tauta yra daug stipresnio socialinio ryšio ir bendruomeninio solidarumo pagrindas negu bet kokio kito pobūdžio pasirenkami ir kintantys ryšiai.

Dėl šios priežasties kiekviena imperija siekia likviduoti tautas kaip politinio gyvenimo pagrindą. Neįmanomas dvejopas politinis tapatumas ir lojalumas – vienu metu valstybei ir Europos Sąjungai. Todėl europinio tapatumo kūrimą neišvengiamai lydi subtilus Europos tautų išpolitinimas ir dekonstravimas. Hermano van Rompuy žodžiai, kad tautinė valstybė yra mirusi ir jos laikas praeina, atskleidžia šią būtinybę.

Sąjunginių „tautų“ pasaulėžiūros skirtumai turi būti suvienodinti europeizacijos keliu. Įprasta manyti, kad europeizacija yra institucijų, įstatymų ir įvairių praktikų pritaikymas prie ES diktuojamo europinio standarto. Tačiau svarbiausia, jog europeizacija siekia pakeisti ES tautų mąstymą, išugdant jose vienodą europinių vertybių suvokimą. Šis suvokimas šiandienos Europoje turi būti iš esmės marksistinis – gerbiantis gyvenimo būdų įvairovę, neigiantis, kad egzistuoja gėris ir blogis, moralus ir smerktinas, normalus ir ydingas elgesys.

Tačiau tokios vertybės nėra visuotinai būdingos faktiškai jokiai Europos tautai, todėl ES institucijoms tenka paradoksaliai europeizuoti visų Europos šalių, įskaitant ir senbuvių bei steigėjų, piliečius. Niekas nėra pakankamai geras europietis, nes šis kuriamas europietis yra Naujasis žmogus su jau aptartais bruožais ir jį dar tik reikia sukurti socialinės inžinerijos metodais.

Tačiau dažnai sakoma, kad „kultūrinės įvairovės išsaugojimas ir puoselėjimas yra vienas pamatinių ES principų“. ES tikrai finansuoja etninių kultūrų išsaugojimą, skiria milžiniškas lėšas architektūrinio ir nematerialaus paveldo išsaugojimui, muziejų plėtrai, tautinio paveldo puoselėjimui. Lygiai kaip ir sovietmečiu yra skatinamas išpolitintas tautiškumas, leidžiantis džiaugtis tautybe kaip paveldu.

Tačiau tautybė kaip paveldas negali lemti mūsų šiandienos politinių pasirinkimų. Airis, olandas, kroatas ir latvis negali skirtingai vertinti Bažnyčios ir valstybės santykio, šeimos sampratos, mirties bausmės, eutanazijos ir kitų kontraversiškų, su moraliniais įsitikinimais dažnai susijusių klausimų. Visais šiais klausimais sukurtas arba kuriamas „europinis standartas“, kurį visų tautų atstovai, palikę savo skirtingus įsitikinimus, turės atitikti. Šis standartas įtvirtinimas kaip privalomas užtikrinus jam vis naujų žmogaus teisių statusą.

Tai suvokiant aiškėja, kad europeizacija yra atnaujintas sovietizacijos variantas. Ir vėl kuriama imperija, kurioje tautų kultūros turi būti tautinės savo forma, tačiau europinės savo turiniu. „Europinis turinys“ vis labiau aiškėja esantis savotiška komunistinio internacionalizmo ir liberaliojo kosmopolitizmo samplaika.

Tai reiškia, kad nepaisant daugelio skirtumų, tautų atžvilgiu jų abiejų politika telpa į principą: „kultūra turi būti tautinė savo forma, tačiau marksistinė savo turiniu“. Tautiškumas abejose imperijose verčiamas paveldu, tačiau griežtai negali lemti svarbiausių politinių apsisprendimų, kurie turi būti vienodi visasąjunginiu mastu. Kaip ir sovietmečiu, skatinama etninė, tačiau naikinama politinė tauta.

Tačiau tauta kuria valstybę tam, kad galėtų pati spręsti savo likimą ir kasdienį gyvenimą. „Suverenitetas priklauso tautai“. Todėl valstybingumas, kuris neužtikrina tautos savimonės ir tapatumo išsaugojimo, yra bergždžias ir pats save naikinantis. Veiksniai, kurie neleidžia išsaugoti tautinės savimonės ir tapatumo, yra geopolitinės grėsmės tautos ir valstybės išlikimui. Europeizacija, kaip anksčiau sovietizacija, pasirodo esanti kaip tik tokia grėsmė.

Tačiau Lietuvos geopolitinis tragizmas lemia, jog ji negali rinktis pabėgti nuo šių grėsmių į Madagaskarą, kaip kadaise norėta. Lietuva privalėjo rinktis narystę ES ir tą pagrįstai padarė. Šiandien Lietuvai, kaip ir visoms ES narėms, kilęs vis aiškesnis iššūkis ne bėgti iš šios sąjungos, o rūpintis pakeisti vyraujančią ES ateities viziją ir raidos kryptį taip, kad ji būtų suderinama su nacionalinių valstybių ir politinių tautų egzistavimu. Kaip lygiaverčiai ES nariai ir atsakingi šeimininkai, turime šią pareigą ir dalinamės ja su kitomis šalimis.

Nuoseklu ir logiška, kad Vidurio ir Rytų Europos šalys šią grėsmę savo tautoms ir valstybėms suvokė anksčiau ir aiškiau, nei tą padarė sovietizacijos neišgyvenusios Vakarų Europos šalys. Tačiau dėl to tik didėja mūsų ir mūsų kaimynų pareiga savo šalims ir visai Europai.

Pranešimas skaitytas 2016 metų sausio 9 dieną Vilniuje vykusioje konferencijoje „Inteligentijos vaidmuo Lietuvai iškilusių geopolitinių grėsmių akivaizdoje“.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: politologas Vytautas Sinica.

2016.01.27; 04:50


Prisijunkite prie diskusijos