1979-aisiais turėjau didelio malonumo baidare keliauti Aukštaitijos nacionalinio parko (tada – Nacionalinio parko) ežerais, dažniausiai sujungtais upeliais, protakomis. Tik vienoje kitoje vietoje baidarę teko persinešti arba persivežti iš ežero į ežerą. Per dešimt dienų nuo Pakaso, ežerais ir Žeimena, Nerimi atplaukėme iki Vilniaus, iki Žirmūnų.
Keliaudami gėrėjomės žmogaus dar mažai paliesta gamta. Daugiau kaip pusę parko teritorijos užima miškai, jį puošia maži etnografiniai kaimai, gamtos ir žmogaus sukurti paminklai. Čia plyti Tauragno, Dringio, Lūšių, Asalnų, Baluošo, Ūkojo, Pakaso, Almajo ežerai, kurių kiekvieno plotas – ne mažesnis kaip 200 ha. O kur dar mažesni ir visai maži ežerai ir ežeriukai (jų septyniasdešimt aštuoni)!
Daug fotografavau, užsirašinėjau, nes ketinau išleisti turistinę knygelę.
Ir štai po 37-erių metų aš vėl šiame nuostabiame Lietuvos pakraštyje. Rūpėjo vėl pažvelgti į žydruosius ežerus, tiesa, šį kartą jau ne iš baidarės.
Ar labai pasikeitė Aukštaitijos nacionalinis parkas? Per dvi dienas galima padaryti daug nuotraukų, vieną kitą kartą pasimaudyti, bet negalima atsakyti į šį sudėtingą klausimą. Mano įspūdis: nelabai. Ežerai, miškai – tie patys, o kaimuose buvau tik keliuose. Ne kartą teko prašyti leidimo per kiemus prieiti prie ežero, prie vandens. Visada leisdavo. Kaip ir visur Lietuvoje, vaizdingesnės paežerių vietos užimtos, jautiesi tarsi nekviestas užėjęs į svečius. Vienoje vietoje gale liepto įspėjimas: privati valda. Negalėtų būti, kad tas didžiulis ežeras – privatus, bet taip parašyta. Gal privatus tik tas lieptas?
Kirdeikiuose ilgiau pasikalbėjome su mokytoja iš Kauno. Daug namų, sodybų – jau vaikų, kitų artimųjų, gyvenančių kitur, rankose. Žiemą Kirdeikiai ištuštėja. Namai labai brangūs. Kaimuose, bažnytkaimiuose daug geriama. Kaip ir visur Lietuvoje.
Pateikiu tos kelionės kai kurių nespalvotų nuotraukų kopijas šalia šią vasarą darytų. Tada stengiausi užfiksuoti kuo senesnius etnografinių kaimų statinius, kurių, tikriausiai, jau nebėra.
Dabar važinėjau ne tik po Aukštaitijos nacionalinį parką – lankiausi Molėtuose, Ignalinoje, Labanore, Dubingiuose, prie Juodųjų ir Baltųjų Lakajų. Nakvojau Palūšėje, 2017-ųjų mažojoje Lietuvos kultūros sostinėje, prie Baltųjų Lakajų.
Pasakiškai graži mūsų Lietuva.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
(Bus daugiau)
2016.09.25; 16:03
