Vytautas Visockas. Žibučių žydėjimo metas


Print

1976 m. kovo 31 d. vakare važiavau iš Alytaus į Vilnių. Buvo daug sniego, pustė. Nuo Daugų teko grįžti: kelias „Žiguliui“ buvo neįveikiamas.

Berods 1955-aisiais per moksleivių pavasario atostogas (dešimt dienų iki balandžio 1-osos) kasdien slidinėdavau.

1958-ųjų pavasaris pasižymėjo staigiu polaidžiu, galingais vandenų srautais. Buvau Vilniaus universiteto pirmakursis, mačiau Katedros aikštėje plaukiojančias valtis. Vanduo telkšojo iki spaudos kiosko Stalino (dabar – Gedimino) prospekto pradžioje. Tą patį pavasarį Alytuje ties dabartiniu Juozapavičiaus tiltu mačiau patvinusiu Nemunu plaukiančią klėtį, lentas, rąstus.

Su Universiteto turistais gegužės 1-ąją (gal 1959-aisiais?) dalyvavau pėsčiųjų žygyje Trakų apylinkėse. Popiet oras pastebimai atvėso, ėmė lyti. O ryte į paskaitas bridome per sniegą. Medžiai jau buvo su lapeliais, žydėjo gėlės. Apie pietus sniego beveik neliko.

2012 m. balandžio 4 d. naktį daug prisnigo. Ryte su fotoaparatu klampojau Salotės ežero pakrantės keliukais.

Mano jaunystės laikais pavasariai dažniausiai būdavo vėlyvi ir staigūs, ne veltui poetai juos lygindavo su audringais jauno žmogaus jausmais.

Klimatas pastebimai pasikeitęs. Žiemos besniegės, pavasariai primena vėlyvą rudenį, dangus apniukęs, retai pasirodo taip išsiilgta saulė.

Šių metų kovo 31-ąją ir balandžio 1-ąją džaugėmės vasariška šiluma. Ieškojome pirmųjų pavasario ženklų – žibučių, „kačiukų“, klausėmės čiulbančių  varnėnų,  klykaujančių gervių, į šiaurę traukiančių žąsų girgsėjimo.

Kai kurios čia skelbiamos nuotraukos atspindi šių metų kovo pabaigą. Yra ir senesnių pavasarinių nuotraukų.

« 1 2 »

Vytauto Visocko nuotr.

2017-04-03