Šaltojo karo metais sovietiniai propagandistai buvo išmokyti specialios taktikos, kurią Vakarų valstybių pašnekovai pavadino „what-about-ism“. Llietuviškai tai skambėtų maždaug taip: „o kaip pas jus?“.
Jeigu tik Vakarų valstybės pradėdavo kritikuoti Sovietų Sąjungą (Afganistano karas, karo padėtis Lenkijoje, disidentų kalinimas, žodžio laisvės ribojimas), iš karto būdavo atsakas iš Sovietų Sąjungos: „what about“ („o kaip pas jus?“). Omenyje turėtas apartheidas Pietų Afrikoje, įkalinti profesinių sąjungų vadovai, Kontra Nikaragvoje ir t.t.
Galima prisiminti seną sovietinių laikų anekdotą, kuomet amerikonas rusiškajame viešbutyje skundžiasi aptarnaujančiam personalui, kadangi jį stebina stulbinančiai prasta siūlomų paslaugų kokybė. Administracijos darbuotojas atsako: „Taip, bet jūs gi linčiuojate juodaodžius“ (linčiuoti – tai nužudyti, taip senais laikais elgėsi rasistai Amerikoje).
Norėdami grįžti į sovietinius laikus mums nereikia turėti laiko mašinos, kadangi pakanka internete atsiversti bet kokį kritišką straipsnį apie Rusiją ir perskaityti to straipsnio komentarus. Ten bus šimtai komentarų, kurių stilius bus maždaug toks: „o JAV nieko blogo nedaro?” arba „o Lietuva kaip elgiasi?“. Kitaip tariant: kam mums žiūrėti į Rusiją, jei Lietuvoje apstu problemų…
Sunku būtų atsakyti į klausimą, kiek yra teigiamų, neutralių ir neigiamų straipsnių apie Rusiją, JAV, Lietuvą ir apie kitas šalis, nes tokios statistikos niekas nesudarinėja. Galbūt apie JAV rašoma mažiau, nes ji nėra Lietuvos kaimynė? Tačiau internetiniuose naujienų portaluose galima rasti tūkstančius neigiamų straipsnių apie Lietuvą, kurių komentaruose sovietinės – rusiškos – kagėbistinės propagandos paveikti žmonės džiaugiasi, kaip gerai, kad Lietuvoje tiek daug problemų.
Bet jie nesiūlo, kaip tas problemas spręsti. Kagėbistinės propagandos tikslas nėra išmokyti propagandos aukas teikti siūlymus, kaip spręsti problemas, nes yra mokoma tik kaip tas problemas išryškinti, norint užmaskuoti savąsias. Taip daroma norint demoralizuoti priešiškos šalies gyventojus, todėl kvailesni pasiduoda tai propagandai ir patys tampa propagandos retransliuotojais.
Kodėl šie žmonės yra aukos? Nes net ir geriausia kritika be pasiūlymų yra beprasmė. Galima apsimesti protingu ir kritikuoti viską iš eilės, tačiau nemokėti teikti pasiūlymų, kaip ištaisyti esamą blogą padėtį. Toks žmogus jaučiasi protingas, bet kartu ir silpnas, nes išliedamas kritiškas neigiamas emocijas jis nesugeba kovoti su blogiu, todėl pripranta matyti tik blogus dalykus ir pastoviai akcentuoti juos. Tai jau tampa savotiška liga, kuomet gera naujiena atrodys kaip propaganda, o bloga naujiena bus ta tikroji naujiena.
Jeigu normalioje visuomenėje gera naujiena bus sutinkama su pasimėgavimu, o bloga su liūdesiu, tai dabartinėje posovietinėje visuomenėje gera naujiena bus sutinkama su įtarumu, laukiant blogos naujienos. Gali būti, kad taip yra dar ir dėl to, kad sovietiniais laikais, nenorėdama savęs kritikuoti, diktatūrinė komunistų valdžia rodydavo tik geras naujienas. Sovietiniai žmonės priprasdavo prie gerų naujienų, tačiau realiame gyvenime matydavo ir blogį, kurio nerodydavo jiems per televiziją, todėl jie pastoviai jausdavosi apgaudinėjami.
Pašalinus komunistų diktatūrą, dabar apima euforija, per televiziją matant blogas naujienas ir jas matant realybėje, tačiau kalbėjimas apie Rusijos problemas ir jos kritika tapo rimtu išbandymu. Jeigu pasirodo neigiamas straipsnis apie Rusiją, komentaruose iš karto pasirodo konspiracijos teorijos arba jau anksčiau minėta taisyklė „what-about-ism“. Kodėl? Nes visi šie žmonės yra veikiami Rusijos propagandos mašinos. Galioja taisyklė: tik pas kitus yra problemos, Rusijoje jų nėra. Jie tarsi apakinti to melo, galvojantys, kad niekšai lietuviai, tarnaujantys „jankiams“, sugeba vien pilti purvą ant Rusijos. Paranojiška? Bet juk kagėbistas Putinas atėjo iš KGB, o kas vykdė propagandą sovietiniais laikais? KGB. Putinas puikiai žino, kaip išnaudoti šovinistų rusofilų ir sovietofilų „patriotizmą“, plaunant jiems smegenis. Seni metodai veikia, kodėl jų nepritaikius ir vėl?
Kaip galima nagrinėti Rusijos imperijos problemas? Jeigu visada bus atsakymas: „o kaip pas tave? O pas tave – dar blogiau.“ Visi turi savo problemų, nėra pasaulyje idealių, bet ir Rusijos imperijoje yra nesprendžiamų problemų. Keista, kuomet to nenorima pripažinti. Galbūt kaltas rusiškasis šovinizmas? O gal kraštutiniška meilė imperijai, Tėvynei? Kai negalima matyti blogų dalykų, o tik karštai mylėti Tėvynę su visais jos trūkumais? Ganėtinai iškreipta meilė. Reikėtų mylinti kartu spręsti ir problemas, o ne ieškoti problemų pas kitus. Lietuva nėra imperija. Protingi jos gyventojai žino valstybės problemas, tačiau Rusijos imperijos vadovai apie problemas kalbėti vengia, nes tai veda prie imperijos griūties ir nevaldomo chaoso. Geriau pakalbėti apie „pribaltus fašistus“, „jankius imperialistus“ ar dar apie ką nors, nukreipiant dėmesį nuo savo šalies problemų.
Rusijoje žudomi žurnalistai, o Lietuvoje JAV kalina nusikaltėlius teroristus. Kaip tai atrodo? Ar nuo tokio atsikirtimo Rusijoje žurnalistų žudymas baigiasi? Ar šovinistui rusofilui, sovietofilui nuo to geriau pasidaro, kad ir Lietuvoje egzistuoja problemos? Ar jo motinos Rusijos problemos nuo to sumažėjo? Deja, nesprendžiamos problemos išlieka. Žinoma, kad Lietuvoje, kaip ir bet kurioje pasaulio valstybėje, egzistuoja problemos. Net ir straipsnių ta tematika yra šimtai, tūkstančiai. Tačiau niekas nuo tų problemų neturi bėgti, o jas privalo ryžtingai spręsti. Reikia būti aktyviems ir teikti pasiūlymus, kaip padaryti padėtį geresnę. Nesudarius sąlygų tobulėjimui, buvę kagėbistai turės puikų įrankį savo propagandai. Putinas ir jo draugai iš KGB puikiai prisimena senus gerus propagandinius metodus. Šiuos metodus reikia sugebėti kritiškai įvertinti, tapti jiems atspariems.
Pabaigai įsivaizduokite besikalbančius du kaimynus: „tavo namas senas, todėl jam būtinas kapitalinis remontas“, o kitas sako „o kaip pas tave, tu net namo neturi“. Ar nuo to kažkas pasikeitė? Ar problemų nematymas padeda jų išvengti? Imperijoje – taip, bet normalioje valstybėje – ne.
2010.07.22
