Praėjusį savaitgalį po Lietuvą važinėjo iš Lenkijos atriedėję senoviniai automobiliai. Kai sužinojau, kad Vilniuje juos bus galima pamatyti Gedimino prospekte, tokios progos nepraleidau. Pasiėmiau ir fotoaparatą.
Kai dirbau “Mintyje”, iš rusų kalbos išverčiau ir 1982 metais išleidau Jurijaus Dolmatovskio knygą “Pažįstami ir nepažįstami” – pasakojimą apie automobilius nuo jų atsiradimo pradžios.
Manau, kad kai kurios ištraukos iš šios knygos bus įdomios tiems, kurie panorės žvilgterėti į Gedimino prospekte nufotografuotus anaiptol ne pačius seniausius automobilius.
xxx
Kažkada automobilis gatvėje kėlė nuostabą taip pat, kaip dabar arklys. Ir praeiviai, neretai prietaringos baimės pagauti, šaukdavo:
– Žiūrėkite, žiūrėkite! Ekipažas be arklių. Automobilis!
xxx
Siauros, kreivos, akmenimis grįstos XVIII amžiaus pabaigos Paryžiaus gatvės. Jose pilna žmonių. Čia ir sostinės dabitos, ir darbo žmonės, ir atvažiavę į sostinę provincialai, susižavėjusiai spoksantys į rūmus ir parduotuves. Šaukdami “Ei, saugokis!” pro minią braunasi apsitrynę fiakrai, rieda paauksuotos karietos. Pučia ragą purvais apnešto, iš toli atvykusio, diližano vežėjas.
Staiga įvyksta kažkas nepaprasto: ir visko matę sostinės gyventojai, ir provincijos žiopliai apstulbę. Trinksėdamas ir šnypšdamas iš už kampo iššliaužia didžiulis vežimas ant trijų patrankos ratų. Iš kamino verčiasi kibirkštys ir dūmai. Pėstieji bėga šalin nuo “velnio išmislo” arba stovi tarsi sustingę. Tik berniūkščiai būriu lydi vežimą. Jie visur ir visada vienodi. Ir mes eikime su jais, nes norime susipažinti su garo vežimu.
XVIII amžiaus gale išrastos garo mašinos pasisekimas pakišo karo inžinieriui Nikola Žozefui Kiunjo (Nikolas Joseph Cugnot) mintį apie mechaninį, be arklių, vežimą. Jis suprato, kad reikia naujų susisiekimo priemonių, greitesnių negu arklių traukiamas ekipažas. Be to, norėjo sukurti galingą jėgą, kuri trauktų sunkias patrankas, pervežtų sviedinius. Arklius pakeisti mašina norėjo dar ir dėl to, kad mylėjo gyvulius. Jis niekaip negalėjo susitaikyti su tuo, kad jie žūsta mūšių laukuose.
xxx
Automobilio išradėjų veiklos pradžioje netrūko įdomių atsitiktinumų.
1885 metais poniai Daimler jos vyras, Vokietijoje žinomas inžinierius, padovanojo naują fajetoną. Po metų, žmonai sutikus, Daimleris tam pačiam ekipažui pritaisė vidaus degimo variklį. Jeigu ne ši aplinkybė, tai galbūt vienas iš pirmųjų dviejų pasaulio automobilių nebūtų buvęs keturratis. Juk Bencas septynerius metus kūrė triračius motorinius vežimus. Tokiam jo pastovumui tikriausiai įtakos turėjo… žmona. 1888 metais, slaptai nuo vyro, bet kilniaširdiškai norėdama jam padėti, ponia Benc leidosi į pirmą tolimą (180 kilometrų!) kelionę automobiliu ir įrodė “Benc” markės triračio ekipažo darbingumą. Drąsiai ir sumaniai automobilistei kelyje teko prašyti kaimo batsiuvį iš naujo oda aptraukti stabdį, kalvį – sutrumpinti išsitempusią grandinę; guminiu kojinių keliaraiščiu ji izoliavo elektrinį laidą ir skrybėlės segtuku išvalė benzino vamzdelį
Daimlerio ir Benco idėjoms jų tėvynėje nepritarė. Biurgerius baugino benzino garų sprogimai vidaus degimo varikliuose. Todėl Daimleris savo vežimus bandydavo slaptai, naktimis, užmiesčio keliuose. O kai jis pritaisė variklį prie valties, ėmėsi gudrybės: išilgai valties bortų tarp stambių, nuo kranto gerai matomų porcelianinių ritinėlių ištempė laidus. Daimleris įtikinėjo tėvynainius, kad valtį varo elektra, kuri vaizduotasi esanti mažiau pavojinga negu benzinas.
Taigi, Vokietijoje automobiliai iš pradžių pasisekimo neturėjo. Išradėjai patentus parduodavo Prancūzijoje, kuri ilgus metus buvo pagrindinė automobilių valstybė. Automobiliai, pagaminti pagal Benco ir Daimlerio patentus, rinkoje pasirodė su Prancūzijos fabrikantų markėmis (ženklais). Įdomi vienos pasaulyje gerai žinomos markės istorija. Komersantas E. Jelinekas (Emile Jellinek), Daimleriui padėjęs parduoti automobilius Prancūzijoje, išradėjui pateikė sąlygą: mašina turi vadintis jo dukters vardu: Mersedes (Mercedes). Taip Daimlerio automobiliai tapo “mersedesais”. Vėliau suvienytąją Daimlerio ir Benco firmą pavadino “Daimler-Benc”, o mašinų, nuriedančių nuo jos gamyklos konvejerių markė buvo “Mersedes-Benc” (“Mercedes-Benz”).
xxx
Vieną 1894 metų liepos dieną Paryžiaus pakraštyje buvo galima stebėti neįprastą vaizdą: dvi dešimtys pačių įvairiausių ir keisčiausių formų savaeigių vežimų laukė starto. Lenktynėse galėjo dalyvauti automobiliai su bet kokiais varikliais. Lenktyniauti užsiregistravo daugiau kaip šimtas automobilių su benzininiais, elektriniais, garo, suspausto oro arba dujų, svirtiniais, pedaliniais ir net, kaip tikino jų konstruktoriai, “suspausto vandens” ir “žemės traukos jėgos” varikliais. Parengiamųjų bandymų metu daugiau kaip pusė mašinų nepajudėjo iš vietos. Startavo tik 14 benzininių ir 7 garo automobiliai.
Varikliai leido dūmų debesis ir riedėjo pasišokinėdami. Linksmai žvangėjo varpeliai, kuriais buvo apkabinėtas Skoto automobilis: konstruktoriaus manymu, jie turėjo nustelbti mašinos triukšmą ir nebaidyti arklių, kurie “galvotų, kad atvažiuoja kažkas panašaus į juos pačius”…
Paskutiniame etape lenktynininkai spaudė iš automobilių visas jų galimybes. Stipinai lūžinėjo nuo ratų smūgių į akmenis (pneumatinių, oro pripūstų padangų, dar nebuvo), varikliai išsiklibindavo ir užgesdavo, žvangėjo ir trūkinėjo pavarų grandinės, vairų svirtys neklausė lenktynininkų. Lenktynių maršrute tvyrojo kamuoliai dulkių, kurios užkimšdavo benzininių ir garo variklių degiklius.
Garo mašimų vairuotojams lenktyniauti buvo sunku. Sumažėdavo garo slėgis, ir vežimai įstrigdavo sunkiuose kelio ruožuose. Vienas lenktynininkas kelyje prarado visą valandą, gamindamas garus. Kito vairuotojo mašinos gale sėdįs kūrikas apsinuodijo dūmais.
Lenktynes baigė 13 benzininių ir tik du garo automobiliai. Pirmąjį prizą laimėjo “Panar-Levasor” (mašiną vairavo pats Levasoras) ir “Pežo” (“Peugeot”) – patys ekonomiškiausi, saugiausi ir patogiausi valdyti automobiliai su benzininiais varikliais. Jų vidutinis greitis – 20, 5 kilometro per valandą.
xxx
– Bene čia atostogos, bene čia kelionė! – guodžiasi šių dienų automobilistas, jeigu nenuvažiavo 3 – 4 tūkstančių kilometrų.
Jis lengvai rieda asfaltu. Atsitinka kur nors įstrigti – įvykis, apie kurį grįžus galima ilgai pasakoti. Benziną jis perka pakelės degalinėse ir bamba, kad jų per reta. Nakvoja kempinguose ir moteliuose, arba, blogiausiu atveju, jaukioje uždaroje savo mašinoje su ištiesiamomis sėdynėmis…
O prieš septyniasdešimt penkeris metus bet kokios, kad ir labai trumpos, kelionės automobiliu jau savaime buvo įvykis. Ypač kai jos sėkmingai baigdavosi. Prasidėdavo jos ilga variklio paleidimo procedūra.
Štai automobilistas, vilkintis prastu apsiaustu nuo dulkių, su akiniais, pakeltais ant šalmo, ateina į ratinę, kurioje stovi “brikelė” – vežimas aukštas, ant didelių medinių ratų su ištisinės kietos gumos ratlankiu, su atviru kėbulu. Pasidėjęs gamyklos instrukciją, automobilistas imasi darbo. Pirmiausia jis žiūri, kad vežimas “stovėtų kiek galima horizontaliau” (taip rašoma instrukcijoje). Paskui gumine žarna sujungia duslintuvą su išmetamuoju vamzdžiu ir pripila į baką benzino, kuris nakčiai buvo išpiltas, nes būtų tekėjęs. Paskui uždegimo laidą įkiša į rozetę, atsuka degalų čiaupą, nuspaudžia karbiuratoriaus adatą, kad nepersipiltų degalų. Užbaigęs variklio paleidimo parengiamuosius darbus, automobilistas “maždaug penkis kartus” apsuka priekyje arba šone styrančią rankeną, pradaro pirmiausia karbiuratorių, o paskui specialų čiaupelį spaudimui cilindruose pašalinti (kad lengviau būtų sukti rankeną). Dar keli rankenos apsukimai, kol cilindruose žybtels laukiama kibirkštis. Dabar automobilistas vėl manipuliuoja čiaupeliais. Jeigu variklis dirba trūkčiodamas, sraigtu reikia sureguliuoti degaus mišinio padavimą. Jeigu variklis visai neužsiveda (taip pasitaikydavo labai dažnai), tenka išsukti uždegimo žvakę, ją nuplauti ir išdžiovinti, o iš karbiuratoriaus išpilti degalus, kurių prisirinko nesėkmingai bandant paleisti variklį.
Valio! Variklis jau veikia. Galima važiuoti. Automobilistas užsiropščia ant pasostės. Toliau jo veiksmai panašūs į vairuojančio šiuolaikinį automobilį, tik jėgų reikia dešimteriopai daugiau. Be to, be dabartinių svirčių ir pedalų, prie vairo dar buvo įtaisytos degalų padavimo ir uždegimo rankenėlės, siurblys degalams pumpuoti į karbiuratorių. Pridursime, kad benziną pirkdavo… vaistinėse ir kad keliai daugiausia buvo negrįsti, su stačiomis įkalnėmis. Dėl nepakankamo variklio galingumo sunkiuose kelio ruožuose keleiviams ir vairuotojui tekdavo išlipti iš mašinos, eiti šalia, o kartais net ją stumti.
Šitaip keliaudavo automobiliu XIX amžiaus pabaigoje.
xxx
Koks buvo priešiškumo mašinai šaltinis? Visų pirma automobilio priešininkai buvo kitų, jau išsivysčiusių, transporto rūšių savininkai: vežimų gamybos pramonininkai ir geležinkelių savininkai, ekipažų ir dviračių fabrikantai, prekiautojai arkliais ir šienu. Neatsiliko ir bažnyčios tarnai, ir “tvarkos saugotojai” – valdininkai, policija. Automobilis buvo dar vienas mokslo (ne Dievo) tiesos įrodymas, jis teikė papildomų rūpesčių – nauji įstatymai, nauji skundai teismuose.
… Apribojo važiavimo greitį. Pavyzdžiui, Maskvoje ir Peterburge buvo leidžiama važiuoti 12 varstų per valandą greičiu, o nuo 1907 metų – 20 varstų. Kai kuriuose provincijos miestuose iš viso buvo draudžiama važiuoti automobiliu. Kol automobilis buvo negreitas, jo priešai tvirtino, kad jis neturi privalumų, lyginant su arklių transportu. Kai automobilio greitis padidėjo, ėmė kalbėti, kad toks greitis pavojingas, nors arkliais važiuodavo ne lėčiau. Kol automobilis buvo triukšmingas, skundėsi, kad jis drumsčia miestų ramybę. Kai pavyko priversti variklius dirbti tyliau, miesčionims vėl blogai: “Tos prakeiktos mašinos! Jos taip netikėtai išnyra prieš tave!” Peikė mašinos išorę. Tačiau vos tik pasirodydavo dailus kėbulas, automobilistus kaltindavo nesaikinga prabanga.
Vakaruose padėtis buvo nė kiek ne geresnė negu Rusijoje. Anglijoje, pavyzdžiui, “žmogaus su raudona vėliavėle” (kuris turėjo eiti pirma automobilio) įstatymas buvo panaikintas tik 1896 metais. Ko tik nereikalavo iš automobilistų! Važinėti ne greičiau kaip 6 – 30 kilometrų per valandą; nevažinėti gatvėmis po devintos valandos vakaro; duoti kelią bet kokiam kitam ekipažui, nes tų kitų daugiau; susitikus su arkliais ne tik sustoti, bet ir išjungti variklį – “negąsdinti nelaimingų gyvulių”.
Kovą su automobiliu rėmė reakcinė spauda. Apvirtusių ir lekiančių į orą mašinų vaizdai ilgai neišnyko iš žurnalų puslapių. Rašė, kad automobilistai – banditai ir “traiškytojai”, valdžiai patarė sodinti juos į kalėjimą. Automobilius apmėtydavo akmenimis, kelią užtverdavo grioviais, vežimais, rąstais, vinių prikaltomis lentomis. Sustojusiam kaime automobilistui būdavo nelengva papietauti ir susirasti nakvynę – prieš jį užrakindavo duris. Kaimo policininkai įrengdavo užkardas, automobilistus įvairiomis dingstimis areštuodavo, begėdiškai bausdavo. Kartą kažkoks prancūzų vairuotojas, sutraiškęs antį, turėjo sumokėti ne tik už ją, bet ir už ančiukus, kuriuos ji galėjo išperėti. Kai kuriose šalyse buvo net įkurtos draugijos kovai su automobiliu.
Tačiau mainės rūbai margo svieto… Kažkada kinkomojo transporto pramonininkams pakako kreiptis į parlamentą – ir garo omnibusai buvo nuvyti nuo Anglijos kelių. O pačioje XX amžiaus pradžioje net jungtinė vežikų, fermerių, dvasininkų, policininkų, pirklių ir laikraščių rašeivų armija vis dėlto nesugebėjo įveikti nerangaus, triukšmingo, dūminančio, bet sparčiai tvirtėjančio, kaupiančio jėgas ir įsigijančio vis daugau šalininkų automobilio.
(Jurijus Dolmatovskis “Pažįstami ir nepažįstami: pasakojimas apie automobilisu”. Vertė Vytautas Visockas. “Mintis”, 1982).
Vytauto Visocko nuotr.
2010.08.02
