Seks – šnipinėjimas – tai terminas, kurį sugalvojo britų žurnalistas Davidas Luisas (David Lewis). Mat 1976-aisiais metais išėjo tokio pavadinimo (Sex-Spionage) jo knyga. Išstudijavęs iki mūsų dienų išlikusius senovės rašytinius šaltinius, D.Luisas priėjo išvados, jog seniausiu seksualinio šnipinėjimo aktu reikia laikyti biblinę istoriją iš dešimtojo amžiaus iki mūsų eros, kai gražuolė Dalida sugundė Samsoną, kad išgautų jo jėgos paslaptį.
Tačiau knygos autoriai nesutinka su tokia hipoteze. Čia kažin ar verta kalbėti apie šnipinėjimą. Samsonas buvo priešas, ir Dalida (padedama suokalbio bendrininko kirpėjo) paprasčiausiai jį „nuginklavo“, panaudojusi karinę gudrybę.
Ir vis dėlto seksas (kaip gyvenime, taip ir literatūroje) susijęs su šnipinėjimu dar nuo biblinių laikų. Du stebėtojai, kuriuos Jėzus Navinas pasiuntė slapta su žvalgybine užduotimi („Eikite, apžiūrėkite žemę ir Jerichoną…“) rado prieglobstį pas paklydėlę Raav, kuri padėjo jiems įvykdyti užduotį (Jėzus Navin 2:1).
Nuo to laiko iki šiol seksas buvo ir yra naudojamas operatyviniams tikslams, visų pirma, kaip būdas slaptai informacijai išgauti iš nieko neįtariančių žmonių, ir antra, kaip šantažo įrankis (dažniausiai verbavimo operacijose). Garsiausias tokio glaudaus sekso ryšio su šnipinėjimu pavyzdys yra egzotinių šokių šokėjos ir „lemtingos moters“ Matos Hari veikla, beje, smarkiai apraizgyta prasimanymais ir legendomis. Galimas dalykas, kad ji iš tikrųjų buvo ne šnipė, o tik naivus žmogus, kurią lengvai apgaudinėjo ir draugai, ir priešai.
Bet Matos Hari įvaizdis, kad ir kaip menkai tesusijęs su tikrove, ne tik susiformavo, bet ir įsišaknijo. Antrojo pasaulinio karo laikotarpis Amerikoje, be viso kito, įsiminė ir gausumu agitacinių plakatų, raginančių piliečius būti budrius ir nepasiduoti slaptųjų agenčių vokiečių ir japonių pinklėms. Plakatai, vaizduojantys gundančias šviesiaplaukes (ir su užrašu, maždaug tokiu, – „Palaidas liežuvis – tai nuskandintas laivas“), pasirodydavo dažniau nei Adolfo Hitlerio ir imperatoriaus Hirohito karikatūros.
Beje, negalima sakyti, kad seksualinio šnipinėjimo aukomis tapdavo tik žmonijos „stipriosios lyties“ atstovai. Antai Norvegijos premjero žmona Verna Gerhardsen savo vizito Maskvoje metu buvo suviliota jauno KGB bendradarbio. Vėliau jis buvo pasiųstas į Oslą, kad ir toliau palaikytų su ja santykius ir sureguliuotų per ją slaptos informacijos rinkimą apie Norvegijos ginkluotąsias pajėgas ir Šiaurės Atlanto Sąjungą (NATO).
Amerikietė Mildred Fiš Harnak (Mildred Fish Harnack), antrojo pasaulinio karo metais dirbusi slaptoje antifašistinėje organizacijoje „Raudonoji kapela“, savo vyro pavedimu permiegojo su abvero karininku. Vėliau gestapo tyrėjas, sužinojęs, kad tada ji gavo iš abvero darbuotojo slaptų žinių, jos byloje rašė, kad jeigu „moteris, buvusi lovoje su meilužiu, galėjo jam uždavinėti klausimus, menkai tesusijusius su tuo, kuo jie tuo metu užsiiminėjo“, tam gali būti tik vienas paaiškinimas – išdavikiška veikla. Mildred ir tas iš abvero karininkas buvo pripažinti kaltais dėl išdavystės ir jiems įvykdyta egzekucija.
Dažniau žvalgybos operacijos, vienaip ar kitaip susijusios su seksu, būdavo nukreiptos prieš vyrus, turinčius rimtos informacijos. Septintojo dešimtmečio pradžioje Didžiojoje Britanijoje kilo didelis skandalas, pavadintas Profjumo byla (Profumo affair). Mažametė prostitutė miegojo su sovietų jūrų žvalgybos karininku 3 rango kapitonu Jevgenijum Ivanovu ir Britanijos karo ministru Džonu D. Profjumu (John Profumo). Galų gale dėl skandalo pirma laiko turėjo atsistatydinti premjeras Haroldas Makmilanas.
Į kitą nemalonią istoriją „šaltojo karo“ laikais buvo įsipainioję Amerikos jūrų pėstininkai iš JAV ambasados Maskvoje apsaugos tarnybos. Vieną iš apsaugininkų sugundė rusė ir privertė jį atskleisti slaptą informaciją savo „dėdei“, kuris buvo KGB kadrinis bendradarbis. Dar viena panašios rusų operacijos auka tapo FTB bendradarbis Ričardas Mileris (Richard Miller), kurį sugundė Kalifornijoje Svetlana Ogorodnikova, prisistačiusi jam kaip KGB majorė.
Bet ne tik rusai naudojosi seksualinio šnipinėjimo metodais „šaltojo karo“ laikotarpiu. Antai 1968 metais Karališkoji Kanados raitoji policija surengė operaciją „Gili vaga“ (Dip Rut), per kurią pavyko gauti nuotrauką, užfiksavusią sovietų diplomato žmonos ir kanadiečio fizinio artumo momentą. Kanados raitosios policijos bendradarbiai, pagrasinę šantažu, bandė priversti moterį pranešti jiems slaptą informaciją, bet ji atsisakė ir greitai grįžo į SSSR.
Tais pačiais metais KGB bandė šantažuoti Britanijos ambasadorių Maskvoje fotografijomis, kuriose jis mylėjosi su ruse tarnaite, dirbusia jo rezidencijoje. Ambasadorius pranešė apie bandymą šantažuoti Britanijos užsienio reikalų ministerijai (Forin-ofis). Jį slapta apklausė Saugumo tarnybos (MI5) atstovai.
Įsigilinę Britanijos kontržvalgybininkai buvo šokiruoti, bet ne paties šantažo fakto, o tuo, kad KGB kažkokiu būdu pavyko nufotografuoti ambasadoriaus rezidencijos teritorijoje. Tačiau apklausiamas ambasadorius prisipažino, kad tai vyko už rezidencijos ribų. Čekistams pavyko įvilioti jį į patalpas su specialiai įrengta slapta kamera.
Kartais seksas ir šnipinėjimas tarpusavyje susiję tik netiesiogiai. Antai britų šifruotojas Džefris Praimas (Jeffrey Primmo), dirbęs sovietų žvalgybai, buvo pedofilas ir kibdavo prie mažų mergaičių. Kai jį suėmė apkaltinę seksualiniais nusikaltimais (mažamečių tvirkinimas), Dž.Praimo žmona pranešė valdžiai, kad jis taip pat yra dar ir slaptas sovietų agentas.
Per antrąjį pasaulinį karą Amerikos Strateginių tarnybų valdyba vokiečių okupuotose teritorijose išmesdavo parašiutais agentes. Kai kas iš Strateginių tarnybų valdybos tam prieštaravo, tvirtindami, kad moterys kankinamos greičiau išduos slaptą informaciją ir sužlugdys kitus agentus. Po poros dešimtmečių Strateginių tarnybų valdybos veteranas ir JAV Centrinės žvalgybos direktorius Alenas Dalesas savo knygoje „Žvalgybos menas“ (The Craft of Intelligence, 1963) rašė:
„Apskritai moterys CŽV parengiamos taip pat, kaip ir vyrai, ir gali atlikti jų darbą. Bet perspektyvos gauti užduotis, susijusias su kelionėmis į užsienį, moterims ribotos. Ir viena iš to priežasčių yra įsišakniję ir daugelyje pasaulio šalių labai paplitę prietarai prieš moteris – viršininkes. Agentus vyrus, išugdytus su tokiais prietarais, siutina, kai nurodinėja moterys. Ir mes nieko negalim su tuo padaryti“.
Visai tokie pat prietarai viešpatavo ir CŽV, kuriai vadovavo A.Dalesas. Diskriminacija truko iki pat pastarojo meto. Tik 1995 metais buvo nuspręsta išmokėti piniginę kompensaciją (iš viso apie 1 mln. dolerių) 250 moterų, dirbusių užsienio biuruose. Dar 15 moterų, kurios anksčiau buvo atšauktos iš užsienio, buvo sugrąžintos į ankstesnį darbą.
1977 metais Maskvoje buvo suimta Marta Peterson, dirbusi ten diplomatinėje priedangoje. CŽV buvo kalbama, kad čekistai nelabai maloniai elgėsi su ja po suėmimo. Galimas dalykas, kad tai buvo vis tas pats prietaras: rusai išliedavo ant jos savo pyktį, sužinoję, kad jų priešininkė buvo gerai parengta moteris.
1992 metų gruodį moterys, tapusios diskriminacinės politikos CŽV aukomis, iškėlė šios žinybos valdybai ieškinį teisme. Bet reikalai pajudėjo iš vietos tik 1993 metų rugsėjį, kai tuo užsiėmė asmeniškai JAV centrinės žvalgybos direktorius Džeimsas Vulsis (James Woolsey).
2013.11.06
