Kvapą gniaužianti Stalino dukters Svetlanos Alilujevos pirmosios knygos “20 laiškų draugui” istorija.
Svetlanos pabėgimą į Vakarus komplikavo tai, kad Vakaruose atsidūrė ir minėtos knygos rankraštis, kurį 1966 m. išvežė Indijos pasiuntinys Maskvoje.
Sunerimo visas Kremliaus politinis biuras, susirūpino pats SSRS Ministrų tarybos pirmininkas Kosyginas.
SSRS užsienio žvalgybos atsargos pulkininkas Olegas Nečiporenka, dabar gyvenantis Maskvoje, kalbėjosi su buvusiu KGB pirmininku Vladimiru Semičiastnu. Štai ką tada jam pasakęs KGB pirmininkas V.Semičiastnas.
KGB pirmininkas V.Semičiastnas: “Kai tik KGB sužinojo apie Svetlanos pabėgimą, įvyko skubus politinio biuro posėdis. Buvo nuspręsta aplenkti Vakarus ir Svetlanos knygą “20 laiškų draugui” išleisti nedelsiant Maskvoje, kad Vakarų specialistai nepapildytų rankraščio savo konjunktūrinėmis falsifikacijomis, kurios pakenktų ir Svetlanai, ir mums. Artėjo Spalio 50-osios metinės. Juk būna taip: kas pirmas išspausdino kad ir klastotę, tas teisus. Todėl reikėjo pirmiesiems būti mums. Atrodo, buvo penki rankraščio egzemplioriai. Kas buvo padaryta pirmiausiai? Už 50 tūkstančių dolerių ar markių, dabar neprisimenu, “20 laiškų…” buvo parduota žurnalui “Štern”. Tokiu būdu siekta aplenkti amerikiečių leidėjus”.
Kaip paaiškėjo, vienas rankraščio egzempliorius buvo pasilikęs Svetlanos bute Maskvoje, t.y. Bersenevkoje. Buvo atlikta kruopšti krata devintojoje Svetlanos laiptinėje. Rastą rankraštį reikėjo “suredaguoti” ir tik tada pasiūlyti pirmiesiems Vakarų leidėjams. Tai padaryti turėjo patikimas, Vakarams priimtinas tarpininkas. Juo tapo žurnalistas tarptautininkas Viktoras Lui. Jis daug važinėjo po pasaulį, mokėjo angliškai ir prancūziškai, jis du kartus buvo priimtas (viceprezidento Hemfrio ir prezidento patarėjo Kisindžerio) Baltuosiuose rūmuose. Lui turėjo daug fotografijų, pagrobtų iš Svetlanos buto ir skirtų žurnalui “Štern”. Rankraštis, žinoma, buvo jau “suredaguotas”, fotografijos – su kažkieno padarytais parašais. Tačiau Vakarų aplenkti vis dėlto nepavyko…
Viktoras Lui Svetlanos Alilujevos rankraštį “20 laiškų draugui” pardavė leidyklai “Flegon pres”. O suredaguotasis rusiškasis leidimas buvo išleistas beveik tuo pat metu, kaip ir Vakaruose, – Spalio 50-mečio garbei.
Po daugelio metų, 1984-aisiais, sovietų moterų Komitete įvykusioje spaudos konferencijoje Svetlana Alilujeva pasakė, kad žurnale “Štern” publikuojamose jos knygos “20 laiškų draugui” daug ne jos ranka darytų papildymų, kad neteisingai komentuojamos fotografijos, kad Vakarų leidėjai nežinojo, kas jose pavaizduota. O paties Lui Svetlana niekada nėra mačiusi.
Šitaip buvo bandoma sunaikinti knygą. Arba bent sumenkinti jos poveikį. Sunaikinti buvo bandoma ir knygos autorę. Apie tai rašoma Dž.Bernardo Chatono 1972 m. Niujorke išleistoje knygoje “Moterys šnipės. Pasakojimai apie tikras operacijas”.
Pagrobti arba likviduoti Stalino dukterį, atsidūrusią Vakaruose (1967 m. kovo viduryje amerikiečiai Svetlaną iš Indijos slaptai pergabeno į Italiją), buvo pavesta Anželai Rinaldi – “Raudonajai carienei”, sovietų rezidentei nelegalei, Italijoje veikusiai 1964 – 1967 metais. Sovietų agentas buvo ir jos vyras Georgijus Rinaldis, turėjęs galimybę patekti į NATO bazę kaip parašiutizmo instruktorius.
“Raudonoji carienė” iš Maskvos gavo nurodymą surasti pavojingą išdavikę Svetlaną ir ją pagrobti, sugrąžinti į Maskvą, pavartojant medicinines priemones.
Sovietų šnipai sekė Svetlanos pėdomis. Iš Romos ji atsidūrė Berne ir buvo paslėpta vienuolyne. Čia ir buvo nutarta ją pagrobti arba sunaikinti. Tačiau “Raudonajai carienei” tai padaryti nepavyko: ji, jos vyras, vairuotojas Armandas Hirardas patys buvo Italijos kontržvalgybos akylai sekami. Kertant Italijos – Šveicarijos sieną jų vairuotojas buvo areštuotas, o Anželą ir Georgijų areštavo Turine. Sovietų pasiuntinybės atašė Jurijus Pavlenko buvo suimtas Romoje, kai pabandė susisiekti su sutuoktiniais Rinaldžiais.
Tardymo metu paaiškėjo, kad “Carienė” turėjo užduotį “pagrobti arba likviduoti”. Dėl paskutinio žodžio “likviduoti” KGB veteranai dabar visaip kalba. Tokio nurodymo negalėjo būti, tokį darbą atlikdavo specialūs žmonės, ne tokie, kaip “Carienė”; žodį į Anželos lūpas tardymo metu galėjo “įterpti” Vakarų specialiosios tarnybos, pažadėjusios sovietų šnipei kokių nors lengvatų.
Visiems norisi mūvėti kuo baltesnes pirštines. Tačiau ne visiems tai pavyksta. Teisybė, kaip ta yla, atkakliai lenda iš maišo. Anksčiau ar vėliau ir ši paslaptis bus “atrakinta”. Buvo nurodymas “likviduoti” ar nebuvo – iš esmės tai nieko nekeičia. Faktas tas, kad už tiesos sakymą buvo ir persekiojami, ir žudomi žmonės.
Nuotraukoje: Stalino duktė Svetlana Alilujeva.
2014.09.30; 08:08
